Žemaitės gatvelė – viena iš seniausių miesto gatvių. Joje nerasite aukštų mūrinių ar blokinių namų. Mediniai namukai, ko gero, mena ano šimtmečio pirmąją pusę. Vaikystėje mama rodydavo namuką, kuriame kažkada gyveno mano seneliai, bet niekada ten neužeidavome. Tik tėvukas man pasakodavo apie tragišką senelio Jono žūtį Panevėžio bravore. Iš viso, senelių nei iš mamos, nei iš tėvo pusės taip ir likau nemačiusi. Apie mamos mamą težinojau, kad ji buvo kaimo pribuvėja („gaudydavo naujagimius“).
Taigi, Žemaitės gatvę rasite eidami į Radviliškio turgų. Ji „draugauja“ su Vaisių, Maironio, Radvilų gatvėmis. Gatvės pavadinimas išlikęs nuo seno. Ko gero, apie Žemaitę žinome iš spektaklio „Marti“, apsakymų „Petras Kumelis“, „Topylis“. Jos vardu pavadinta gimnazija Telšiuose. Ji pavaizduota vieno lito banknote (1994 m.), 1965 metais Plungės rajone, Bukantėje, įkurtas jos memorialinis muziejus, šalia pastatytas paminklas (skulptorius Ulevičius). 1970 metais ir Vilniuje atidengtas jos paminklas.
Tikroji pavardė Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė. Gimė smulkių bajorų šeimoje. Skaityti mokėsi iš lenkiškų maldaknygių namuose ir rusiško elementoriaus. Nuo dvylikos metų mokėsi pas turtingą giminaitę.
Po 1863-1864 metų sukilimo teko dvare patarnauti ponų seseriai. Ji mielai bendravo su dvaro tarnais, buvusiu baudžiauninku – dvaro eiguliu Žymantu, už kurio ir ištekėjo. Gyveno savarankiškai, susilaukė septynių vaikų, deja, suteikti jiems geresnį išsilavinimą negalėjo.
Jaunasis gimnazistas Povilas Višinskis ją paragino rašyti ir atvedė į literatūrą, supažindino su lietuve inteligente Petkevičaite-Bite. J.Žemaitė aktyviai bendradarbiavo spaudoje, visuomenės veikloje. 1907 metais dalyvavo Lietuvos moterų suvažiavime, 1908 metais dalyvavo Rusijos moterų suvažiavime. 1914 metais gyveno advokato A.Bulotos namuose, įstojo į Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti. Dvi savaites sėdėjo Lukiškių kalėjime kaip „Lietuvos žinių“ redaktorė.
1916 metais išvyko į JAV. Gyveno Čikagoje pas sūnų. Rinko aukas nukentėjusiems nuo karo. 1918 m. įstojo į Lietuvos socialistų sąjungą. Į Lietuvą grįžo 1921 metais, apsigyveno pas Bulotą Marijampolėje. Mirė tais pačiais metais nuo plaučių uždegimo. Palaidota Marijampolėje. Rašyti pradėjo būdama 49 metų. Tekstus siųsdavo Povilui Višinskiui, kuris juos spausdindavo „Varpe“. Žemaitė lietuvių literatūrą praturtino gyva šnekamąja kalba sukurtais kaimo kasdienybės paveikslais. Jos apsakymai išversti į rusų, ukrainiečių, azerbaidžaniečių, latvių, lenkų, bulgarų, rumunų, čekų, suomių kalbas.
Informacija iš kn. „Šimtas iškiliausių Lietuvos žmonių“.
Tekstą parinko klubo „Beržė“ narė J.K.
