Iš ciklo „Mano tėviškės žmonės“
Skambino ir guodė
Būna žmonių, kurie tarsi suauga su ta vieta, kurioje gyvena ar dirba. Ir jiems išėjus dar ilgai atrodo, jog jų čia stinga.
Taip atsitiko ir Vaitiekūnuose, kur keletą dešimtmečių gyveno ir triūsė Zofija Mikšiūnaitė, Jono ir Agnieškos Mikšiūnų duktė. Ji išėjo Anapilin 2019 metais, tačiau ir dabar einant pagrindine šio kaimo Spindulio gatve pro raudonų plytų Mikšiūnų namą vis dar atrodo, jog tave pašauks Zosė ar Zosytė, kaip daugelis vaitiekūniškių ją vadindavo. Kiekvieną – nesvarbu, kas jis būtų – ji pakalbindavo, kiekvienam surasdavo gerą žodį.
Kai mano tėvų sodybą prie Miegoto upelio 1980 metais nugriovė melioratoriai, vietinis „Spindulio“ kolūkis davė jiems tuo metu dar „valdišką“ dviejų kambarių butą Vaitiekūnų gyvenvietėje, Šušvės gatvėje (vėliau ten gyveno Aldona Jakštienė ir dabar tas butukas priklauso jos dukrai). Tuo metu Radviliškyje buvo statomas daugiabutis, kuriame tėvai jau buvo nusipirkę kooperatinį butą. Už jį jiems teko pakloti visą už sodybą gautą kompensaciją. Tėvai buvo jau pagyvenę, pasiligoję ir norėjo būti arčiau daktarų.
1982 metais jie ašarodami išsikraustė iš Vaitiekūnų į Radviliškį ir bene vienintelė gija, dar siejusi juos su tėviške, liko Zosės Mikšiūnaitės telefono skambučiai. Ji skambindavo mano mamai kiekvieną savaitę, vėliau kiek rečiau, ir pasakojo Vaitiekūnų naujienas. Skambindavo dar ir Vanda Sirutavičienė bei Aldona Dzikienė, Antano žmona, bet Zosė – dažniausiai.
Kai pagalvoji – kodėl ji taip darė, juk išsikėlę iš Vaitiekūnų žmonės jau buvo kaip ir atriekta riekė – nebereikalingi ir nebeįdomūs? Vienok jai, Zosei, atrodė kitaip.
Tad keista būtų, jeigu šiame pasakojimų apie tėviškės žmones cikle nutylėtume šią vaitiekūniškių gerbtą moterį.
Teismo nuosprendis – išbarti
Janina ZAKAREVIČIENĖ, Vaitiekūnų k.:
– Geras žmogus ji buvo. Ir visa Mikšiūnų šeima buvo tokia. Su Zose susipažinau, kai maždaug 1963 metais apsigyvenome prie Kairėnų malūno, mat mano vyras Povilas buvo paskirtas šio malūno vedėju. Aš tada pradėjau dirbti Vaitiekūnų parduotuvės pardavėja.
Tuo metu parduotuvė buvo Daukšų sodybos svirne. O name tada buvo prisiglaudę Mikšiūnai su dukterimis Zose ir Aldona. Jie čia buvo atsikėlę po gaisro, kai sudegė jų sodyba Juodelių kaime. Vėliau Mikšiūnai pasistatė savo namą Vaitiekūnų gyvenvietėje.
Tiesioginiuose savo darbuose nebuvome kolegės, nes aš dirbau sandėlininke, o ji – fermų vedėja. Tačiau daug metų abi buvome renkamos į kolūkio valdybą, dalyvaudavome jos posėdžiuose, todėl gerai pažinau Zosę. Ji tuose posėdžiuose užsistodavo, palaikydavo savo žmones, su kuriais dirbo. Gal todėl jie jos ne tik nepeikė, bet ir mėgo.
Dar ką prisiminiau, anuomet, tarybiniais laikais, Zosė keletą metų buvo mūsų kolūkio draugiško teismo pirmininkė, o aš – jos pavaduotoja.
– Ką tame teisme svarstydavote?
– Dažniausiai pijokus. Už gėrimą.
– Ir kaip būdavo baudžiama?
– Įspėjimais – Zosė atskaitydavo pamokslą: nebegerk ir taip toliau.
– Efektyvi buvo ši bausmė?
– Gal kai kuriems…
Pasak Janinos Zakarevičienės, Zofija Mikšiūnaitė labai mylėjo savo tėvus, juos kruopščiai globojo ligi pat jų mirties ir dėl to pati liko vieniša, netekėjusi.
– Mūsų kolūkyje buvo dvi, kurios dėl to neištekėjo – Zosė Mikšiūnaitė ir Janė Levanaitė. Jos kavalierių turėjo ir ištekėti galėjo, bet jie siūlė po to gyventi atskirai nuo tėvų, o Zosė ir Janė nenorėjo jų palikti.
Su žirgu į lenktynes
Vanda SIRUTAVIČIENĖ, Vaitiekūnų k.:
– Zosė ką darė, stengėsi padaryti gerai – buvo reikli ir sau, ir kitiems. Ir draugiška. Kai dirbau kolūkyje buhaltere, man teko ne kartą pas ją pernakvoti, būdavo, jei darbe susivėlinu, tai eidavau pas Zosę, tėvukams iš anksto pranešdavau. Priimdavo ji mane labai gražiai.
Prieš fermų vedėjos pareigas Zosė kažką dar dirbo kolūkio kontoroje, kuri tada buvo Kranauskynėje, tik vėliau buvo perkelta į Vaitiekūnų centrą. Vėliau Zosė buvo Vaitiekūnų, Pyplių fermų vedėja.
Jei tik reikia kam nors padėti laidotuvėse ar kitur, ji tuoj atskubėdavo. Pavyzdžiui, atnešdavo maisto giedotojams ir t.t.
Regina POŠKAITĖ-ŠLEKIENĖ, gyvenanti Ramygaloje (Panevėžio r.), tačiau kilusi iš Vaitiekūnų. Jos mama Elena Poškienė dirbo Z. Mikšiūnaitės vadovaujamoje Vaitiekūnų fermoje karvių melžėja, o tėtis Liudas Poška – šėriku:
– Aš tada buvau dar labai jauna, tai nerūpėjo, ką tėvai apie darbą kalbėdavosi. Tačiau prisimenu, kad Zosė buvo reikli ir rimta specialistė.
Taip pat į mano atmintį įstrigo, jog jos tėvai Mikšiūnai augino gražų arklį, gal reikėtų sakyti – žirgą, kuriuo Zosė keliaudavo į žirgų varžybas ant Sartų ežero ledo Rokiškio rajone.
Pas Mikšiūnus atvažiuodavo iš Biržų Zosės sesuo Aldona su vaikais. Mikšiūnai gražiai gyveno, buvo geri kaimynai. Turėjo telefoną, o mes ir daugelis kitų vaitiekūniškių – ne, tai eidavome prireikus paskambinti pas Mikšiūnus, o jie visada tarytumei būtų mūsų laukę.
O dar prisimenu jų auksines vestuves – tai buvo įvykis Vaitiekūnuose – 50 metų nugyventa kartu! Žinoma, ir daugiau buvo kas tiek metų santuokoje išgyvendavo, tačiau tokio baliaus kaip Mikšiūnai nekėlė, todėl daug kas tada stebėjosi.
Neskubanti, bet ir nesurūgusi
Vida VARKALEVIČIENĖ, buvusi fermos vedėja, Vaitiekūnų k.:
– Zofija Mikšiūnaitė buvo mano mokytoja, kai dirbau kolūkio galvijų selekcininke, o vėliau, atėjus laikui Zosei išeiti į pensiją, perėmiau iš jos karvių fermos vedėjos pareigas. Ji tiesiogine to žodžio prasme išmokė mane to darbo, kurį paskui ilgai dirbau. Pavyzdžiui, apskaičiuoti fermos darbuotojų atlyginimus.
Buvo labai kruopšti, net smulkmeniška, reikalaudavo, jog suskaičiuočiau net mažas sumas, kapeika į kapeiką. Kaip čia tau pasakius, sąžininga. Išmokė ir kaip reikia elgtis su žmonėmis, vadovauti jiems, bendrauti – ne iš aukšto, nepasikėlus, sąžiningai ir visiems vienodai, kad nebūtų mėgstamiausių ir panašiai.
Aišku, pasitaikydavo visko, būdavo, kad ji atskaitydavo pamokslus girtuokliams. Sakydavo: „Toliau gersi – prarasi darbą, o juk tau reikia išlaikyti šeimą, vaikus. Neteksi visko, jei gersi“ ir t.t.
Padirbėjusi selekcininke, aš iš pradžių buvau paskirta Juodelių karvių fermos vedėja, o Zosė tada dar vadovavo Vaitiekūnų fermai. Jos netoli viena nuo kitos, todėl, būdavo, jei ko nors nežinau – lekiu pas Zosę paklausti, juk mobilių telefonų tada nebuvo.
– Eidavai per Miegoto upelį lieptu prie Vlado Kazoko sodybos?
– Ne, liepto bijojau, dažniausiai eidavau pamiegočiais pro Vinco Volskio sodybą, kur dabar Gaisva Šileikienė gyvena, arba sėsdavau ant dviračio ir – vieškeliu Juodelių link. Ypač daug neaiškumų iš pradžių buvo, kai reikėjo apskaičiuoti pašarų normas ir taip toliau.
– Zosė nelaikė tavęs konkurente, nepavydėjo, kad esi jaunesnė ir pan.?
– Ne, ne, jokiu būdu. Visada mielai padėdavo, konsultuodavo. Aiškindavo neskubėdama. Viską, ką darė, ji darė iš lėto, pasitaikydavo, kad beaiškindama, žiūrėk, jau ir knapsi užsnūdusi… Niekada niekur neskubėdavo ir visos jos dienos praeidavo fermoje.
Tačiau, kiek leisdavo sveikata, ji dalyvaudavo visuose mūsiškės Vaitiekūnų bendruomenės renginiuose ir ten ji būdavo linksma, nesurūgusi. Ir apskritai ji buvo linksmas žmogus. Mėgo bendrauti; kol galėjo, į visus mūsų renginius ateidavo, paskui jau ją atsiveždavavome.
Net mūsų valdžios ji nebijodavo – rėždavo tiesą į akis. Būdavo, kad susikivirčydavo ir su kolūkio pirmininku. Vis dėlto jos paklausydavo.
Nebuvo pasikėlusi – kada nueisi, pirmiausia pasodins tave prie stalo, pavaišins, o tik tada prie reikalo.
Algimantas JUREVIČIUS, Vaitiekūnų k.:
– Aš su Zose dirbau daug metų, vežiojau iš jos fermos melžėjas pas karves ganyklose, atgabendavau pašarų ir t.t. Čia tau daug ką žmonės apie ją pasakojo, o aš pridursiu štai ką: Zosė mokėdavo padaryti šampaną iš pieno išrūgų, atveždavo jo į kolūkio balius ir visus vaišindavo.
– Geras, stiprus buvo tas šampanas?
– Nu neblogas. Penkių laipsnių tikrai, o gal ir daugiau…
Nulėmė sūnėno gyvenimą
Žydrius BITAITIS, veterinarijos gydytojas, Vaitiekūnų k. Zofijos Mikšiūnaitės sūnėnas, dabar gyvenantis jos jam paliktame Mikšiūnų name:
– Aš gimiau Biržuose, ten gyveno mano tėvai. Mama Aldona buvo Zofijos sesuo, keliais metais už ją vyresnė; ji dirbo Biržuose mokytoja. Gyvenome bute penktame aukšte, todėl nuo mažų dienų visas vasaras praleisdavau pas senelius Mikšiūnus čia, Vaitiekūnų kaime.
Kai seneliai numirė (močiutė 1977 metais, o senelis, atrodo, 1989), mano teta šitame name liko gyventi viena. Galbūt todėl ji tada, o aš jau buvau bebaigiąs studijas Lietuvos veterinarijos akademijoje, pakvietė mane atvykti dirbti Vaitiekūnuose. Net prikalbino tuometinį „Spindulio“ kolūkio pirmininką, kad priimtų. Šis sutiko, nes veterinaro tada čia trūko.
O atvykome trise – su tuometine mano žmona Rasa, su kuria buvome susituokę dar studijų metais, ir dukrele Ieva. Ji gimė 1993 metų liepą, o tų metų rugsėjį mes jau buvome čia. Įsikūrėme pas tetą senelių name, vėliau Rasos tėtis nupirko namą čia netoliese, prie Šušvės. Taip ir likome Vaitiekūnuose.
– Tad teta nulėmė jūsų gyvenimą? Kas žino, kaip jis būtų susiklostęs, jei ji nebūtų pasikvietusi.
– Taip, jos pasiūlymas buvo laiku ir vietoje.
Vėliau mūsų su Rasa keliai išsiskyrė. Ji liko Vaitiekūnuose, o aš išvykau į Angliją. Dirbau ten 8 metus pagal specialybę. Iš pradžių atlyginimas buvo gerokai didesnis, negu čia, Vaitiekūnuose, paskui ėmė mažėti. Be to, tėvynės ilgesys… Sapnuodavau, kaip einu iš Vaitiekūnų į (kažkodėl) Dirgaičius, kaip nusileidžiu nuo Šušvės šlaito į lanką prie Juodelių ir t.t.
O dar anūkėlė Rytė atsirado – Ievos dukra. Žinoma, lankiau jas kasmet, bet apmaudu pasidarė išgirdus, jog vadina dėde (juokiasi). Nusprendžiau – grįžtu į Vaitiekūnus! Vėl įsikūriau pas tetą ir pradėjau remontuoti šį senelių namą. Daug ką teko išgriauti, todėl teta pasakė: „Aš pagyvensiu pas Rasą, kol tu čia viską suremontuosi“. Taip ir padarė.
Po kiek laiko atėjo pažiūrėti, jau buvau suremontavęs vieną namo pusę, o kita dar liko kaip buvusi. Tai ji pravėrė štai šias kambario duris į tą kitą pusę, kur buvau numatęs įrengti vieną kambarį sau, o kitą jai, – pravėrė, pažiūrėjo ir sako: „Kažin, ar sulauksiu, kol tą kitą pusę sutvarkysi“. Taip ir atsitiko – nebesulaukė.
– Prisimenu, žmonės ją mėgo.
– Taip, bet anksčiau žmonės ir geriau sugyveno negu dabar. Nes tuometinė buitis prie to vedė: šieną reikia parsivežti – kaimyną į talką pasikviečia, vėliau patys pas jį nueina patalkinti. Arba burokus parvežti iš lauko. Kaimynai Špokai ateidavo pas mus bulvių kasti ir mes pas juos to paties eidavom.
Prikalbindavo ravėti runkelius
Ž. Bitaitis:
– Teta Zofija buvo mano brolio Daliaus krikšto, tiksliau vardo mama. Toji ceremonija buvo nereliginė – vardynos, mat tada, tarybiniais laikais, mūsų mama mokytoja negalėjo lankytis bažnyčioje, kad neišmestų iš darbo. Bet nuo tada mes tetą Zofiją pradėjome vadinti Motinėle, kaip Vaitiekūnuose įprasta; taip ir liko. Paskui ir kiti žmonės ją taip vadino.
– Ar ji vaikystėje jus dėl ko bardavo?
– Ne, šito neprisimenu. Skinti serbentus, ravėti cukrinių normas labai nenorėdavau, bet ji kažkaip prikalbindavo.
Prisimenu – buvau dar vaikas, kažką skaičiau ar žaidžiau, o ji tuo metu skaičiavo savo „balansus“ su aritmometru. Beskaičiuodama sako: „Tu laišką tėvukams dabar parašyk“. Aišku, parašiau.
1975 metais seneliai Mikšiūnai šventė auksines savo vestuves. Dovanų nuo kolūkio gavo krištolinį liustrą su išgraviruotais linkėjimais ir data. Tai buvo tais laikais oho, kažkas tokio, – įspūdinga. Tada buvau ar ne pirmą klasę baigęs. Prieš balių suėjo pas mus daug, mano tuometinėmis akimis, bobulyčių – jos ruošė visokius valgius. Ir tėčio mama buvo atvažiavusi, ir senelio Mikšiūno brolio žmona iš Krakių – ji garsėjo kaip gera šeimininkė, tarnaudavo pas kunigus.
Tarp kitko, ir Motinėlė labai gerai kepdavo visokius pyragaičius. Susiruošėm sykį ravėti burokus ir ji pagamino labai skanaus kremo, padarė sumuštinių su juo. Kaip skaniai valgėme…
Man ir dabar Motinėlė asocijuojasi su kažkuo skaniu, ką ji mokėdavo padaryti, pavyzdžiui, vaišindavo obuoliene ir kriaušių koše. Ir pas jos tėvus, mano senelius Mikšiūnus, visada galėjai gauti kažką ypatingo – grybukų ir t.t.
O dar prisimenu, jog kartais pas Mikšiūnus ateidavo Anelė Pranaitytė…
– Toji, kurią žmonės vadino Peklos lelija?
– Taip. Kaip paprastai su rūkstančiu papirosu dantyse. Ji Motinėlei sakydavo: „Aš tave užauginau“. Matyt, ji kadaise dirbo aukle ar tarnaite pas Mikšiūnus.
– Nesigailite, kad Motinėlė kadaise prikalbino jus čia likti?
– Ne. Juk dar mažas būdamas visas vasaras čia praleisdavau. Aš ir Anglijoje stengiausi negyventi mieste. Bet ten neįmanoma rasti tokios vietos, kur neskraido lėktuvai.
„Neturėjau vyro, bet anūkėlių turiu“
Rasa BITAITIENĖ, veterinarijos gydytoja, Vaitiekūnų k., buvusi Ž. Bitaičio žmona:
– Kaip matyti iš sklypų planų ir kitų dokumentų ir kiek Motinėlė mums pasakojo, senoji Mikšiūnų sodyba buvo iš pradžių pačiame Juodelių kaime, o vėliau Jonas Mikšiūnas nusipirko papildomai žemės gal iš Kazokevičiaus ar kitų kaimynų ir kai iš kaimų kėlė jų gyventojus į vienkiemius, tai savo sodybą perkėlė arčiau Šušvės upės. Tada jis turėjo jau 26 hektarus su Šušvės lankom, jas vadino žmonės Mikšiūnyne.
Prasidėjus karui, Mikšiūnai slėpdavosi Šušvės šlaite iškastoje žeminėje, tačiau jų sodyba sudegė. Motinėlei (Zofijai Mikšiūnaitei) tada buvo 6 metai (ji gimusi 1934 m.). Ji pasakojo, kad pas jos tėvus prieš karą tarnavo a.a. Kavaliauskas Julius; po karo jis buvo kurį laiką „Spindulio“ kolūkio pirmininkas. Kalbėjausi su juo.
Nors Zosė buvo dar maža, ji padėdavo mamai skalbti ir skalauti Šušvėje. Mama skalauja, o tas vaikas nešioja skalbinius namo į kalną. Pasakojo, jog sykį (tada buvo jau spalis, šaltoka) ji dirbo suplukusi, nes sušyla, kol į kalną į užkopia, o nulipusi prie upės nuo šalto vandens sušąla. Ir susirgo ji tada sąnarių uždegimu. Sakė: „Taip skaudėjo, kad alpdavau“.
Tėvai pakinkė arklį ir nuvežė ją pas daktarę Bružaitę į Kėdainius. Toji mergaitę išgelbėjo – vyniojo į kažkokias paklodes, tepė tepalais. Bet jos sąnariai išliko jautrūs visą gyvenimą ir senatvėje skaudėjo. Tad Motinėlė Zoselė buvo mačiusi vargo. Savo amžiaus saulėlydyje buvo visiškai sulinkusi, eidavo jau atsirėmusi į vaikštynę ant ratukų. Paskutiniuosius gyvenimo metus ji praleido mano name.
Motinėlė neįkyriai, gražiai mokėjo su visais bendrauti… Nuostabus žmogus ji buvo. Jau tais metais, kai mus čia pasikvietė, ji išėjo iš fermos vedėjos pareigų. Ir užsitraukė ant savo galvos ir mus su vaikais, ir mūsų gyvulius, žodžiu, – prisiėmė mūsų rūpesčius. Mokė ji mus visko – karvę melžti, daržus ravėti ir t.t. Aš iš miesto, kaimo tvarkos nežinojau… Tad takelis tarp mūsų ir jos namų buvo kasdien minamas.
Motinėlė padėjo auginti mūsų dukras. Kartais pasidžiaugdavo: „Nebuvo lemta man turėti vyro, bet anūkėlių turiu“. Viena vertus, rūpesčių ir erzelynės jai su mūsų panelėm buvo nemažai, bet iš kitos pusės – vienatvės gal nejautė, gal gyvenimo saulėlydis nebuvo labai liūdnas. Ir ji pati šilumą spinduliavo, nes buvo nuostabus žmogus.
Aš jau buvau patyrusi panašią istoriją – mano močiutės sesuo mane užaugino iki 10 metų. Ji irgi buvo netekėjusi ir paskyrė savo gyvenimą sesers vaikams, anūkams – panašiai kaip ir mūsų Motinėlė.
Zoselė pasakojo – savo tėtį Joną Mikšiūną ji slaugė ar ne 10 metų, kai jis patale gulėjo. Buvo lūžusi jo koja ir medikai negalėjo ar neapsiėmė jos operuoti, gal tais laikais geros medicininės pagalbos dar nebuvo, žodžiu – Zosė, nors tada dirbo fermos vedėja, prižiūrėdavo tėtį.
– O jos mama?
– Ji mirė anksčiau už savo vyrą. Agnieška buvo jos vardas. Jie buvo, man atrodo, vienmečiai. Kai pradėjau sudarinėti savo giminės medį, tai pasidomėjusi Motinėlės gimine radau, kad jos mama Agnieška Sutkevičiūtė-Mikšiūnienė buvo kilusi iš bajorų. Jos gimtinė buvo Užpelkių kaimas prie Praviršulio tyrelio pelkės ir ežero (Raseinių r.). Kaip ji atsidūrė čia, Juodeliuose, – nežinau. Apie Sutkevičių giminę dar nedaug teiškapsčiau.
O Jonas Mikšiūnas priklausė Krakių parapijai. Jis buvo iš didelės šeimos, joje buvo gimę ar ne 7 vaikai, o išgyveno 5.
Išgelbėjo bajorų dukterį
R. Bitaitienė:
– Motinėlė yra pasakojusi, kad jos mama jaunystėje tarnavo pas kažkokius lenkus bajorus, prižiūrėjo ten mergaitę (galbūt jų?). Toji mergaitė buvo labai ligota, visą laiką gulėjo lovoje. O Agnieška juk buvo iš kaimo – tvirta, sveika. Dirbdama virtuvėje, ji tam vaikui tai morką, tai uogų, tai šio, tai ano – ir toji mergaitė atsistojo ant kojų. Tai, sakė, tie dvarininkai jai už tai labai dėkojo, kad išgelbėjo jų vaiką.
Motinėlė pasakojo, kad jos tėvai laikė 4 arklius, 6 karves, augino daug javų, turėjo 26 hektarus žemės – buvo rimti ūkininkai.
– Tiek žemės turinčius rusai ir į tremtį išveždavo.
– Jeigu nebūtų sudegusi jų sodyba, ir juos būtų išvežę, bet kai sudegė – liko beveik vargšai. Iš pradžių buvo priglausti kaimyno Volskio Vinco sodyboje prie Miegoto upelio, ten, kur dabar Gaisva Šileikienė gyvena. Motinėlė pasakojo, kad ten topolis augo jos sodintas, bet berods jau žaibas jį nulaužė.
Ten Mikšiūnai gyveno maždaug 5 metus. Paskui pas Daukšas Vaitiekūnuose. Ir ten būdami pradėjo statytis gyvenvietės centre savąjį raudonų plytų namą. 1964 metais jį ir užbaigė. Motinėlė pasakojo, kad ji pirko visas statybines medžiagas ir apskritai ji rūpinosi ta statyba, nes tėvai jau buvo pagyvenę. Pati samdė ir prižiūrėjo darbininkus, kontroliavo, kaip jie dirba.
Vėliau ji sodino su tėvu prie namo sodą, nes tėtis norėjo užsiveisti tokį, koks buvo prie jų sodybos Juodeliuose. Pasodino gerų veislių obelų, kriaušių ir t.t.
Tačiau jau šiais, naujaisiais laikais Vaitiekūnų kaimas buvo perprojektuotas, per Mikšiūnų sodą buvo nutiesta Pievų gatvė, dalyje buvusio sodo pastatyti naujakurių namai. Motinėlė pergyveno, kad dalis vaismedžių dėl to buvo iškirsta.
Motinėlė su mumis viskuo dalinosi – džiaugsmais ir rūpesčiais. Ir mes ją pavežiodavome su savimi, kol ji galėjo važiuoti, savo mašinom – iš pradžių Moskvičių turėjom, paskui Volkswageną ir kitokių, nes šitie keliai jas greitai papjaudavo. Renavo, Kretingos ir kitus dvarus, bažnyčias aplankydavom.
– Nesakė ji jums, kodėl neištekėjo?
– Pasiguosdavo: „Tie, į kuriuos aš žiūrėjau, į mane nežiūrėjo, o tie, kurie į mane žiūrėjo – tų aš nenorėjau“. Bet vis tiek ji smagi buvo, o kokį skanų vyną padarydavo! Visuomet labai vaišinga; pas ją giminės važiuodavo ir visi būdavo mielai priimti, skaniai pavalgydinti. Tokią nors prie žaizdos dėk, be to, labai sąžininga, nei sau vogė, nei kitiems leido.
Man įstrigo Motinėlės pasakojimas apie jos tėtį Joną Mikšiūną. Kai čia atvažiavau ir žmonių pakviesta lankiau tai vienų, tai kitų gyvulėlius, tai vienoje sodyboje žiūriu – kabo panaši užuolaida, kokia buvo ir pas mano močiutę, tik dar gražesnė, šilku siuvinėta. Rankų darbas, unikalu, iškart krenta į akį. Šilkiniai siūlai, spalvos – viskas labai labai. Paklausiau šeimininkės – „Čia jūs išsiuvinėjot?“ „Ai ne, – sako, – čia liko nuo tėvų“.
Grįžusi paklausiau Motinėlės: „Buvau pas tuos žmones – ten užuolaidos gražios, įdomu, iš kur tokias gavo?“ „Iš Krakių”, – atsakė. „Kaip tai?“ „Taigi iš žydų namų. Kai Krakių žydus sušaudė, tai aplinkinių kaimų vyrai kinkėsi arklius ir važiavo žydų turto parsivežti, juk aniems nebereikia, nebėra jų“. „O jūsų tėtis Mikšiūnas?“ „Jis irgi buvo pradėjęs kinkyti arklį, bet neramu jam sieloje pasidarė – nukinkė ir vadžias pakabino: „Iš svetimo turto turtingesnis nebūsiu“. Ir nevažiavo“.
Gaisras per šermenis
R. Bitaitienė:
– Kai Motinėlė jau sirgo, tai gyveno pas mane, šitame name, kur dabar esam. Gal 3 ar 4 metus. Mirė prieš pat covido pandemiją – 2019 metų gruodį (jai tada buvo 85 metai). Gruodžio 13 dieną laidojom, 13 valandą buvo mišios. Užsakėm šermenų dalyviams gedulingus pietus pas Dalią Galentienę, grįžtam iš kapinių į juos, ogi tas Galentienės namelis dega… Štai kokie buvo sutapimai.
Dar gerokai prieš mirtį ji jau labai sunkiai vaikščiojo, nes sąnariai buvo deformuoti, o dar ir kelio raiščiai nutrūko. Nuvežėm pas vieną specialistą, pas kitą, sako, gal ir operuotume, bet kad nebėra kur sausgyslių pritvirtinti, taip išretėję kaulai.
Būdavo, vos paeina su tom savo dviem lazdom. Man sunku būdavo žiūrėt, kaip ji slenka. Bet vis tiek eina, gal pietus pas mus nori padaryt, gal indus suplaut, su mumis pabūt.
O eidama atgal namo būtinai užsuka pas… (pavardės nerašysim. – F.Ž.) pasiteiraut, kokia jos sveikatėlė. O toji kaip visada „Oi, šiąnakt nemiegojau, čia skauda, ten duria, o čia spaudžia ir dar dusina, kaip blogai, jau šiandien aš mirsiu“.
Motinėlė tada klausia: „Gal ką netinkamo suvalgei? Ką šiandien valgei?“ Toji: „Nieko nenoriu, nieko nevalgiau, nes skrandį skauda, aš pas Vagonienę (vietos gydytoją) buvau, ji man vaistų nuo nervų prirašė, bet lapely paskaičiau, kad jie tam kenkia ir anam kenkia – negėriau“.
Motinėlė tada iš ten grįžta pas mus: „Oi, (…) jau miršta, jai reikia pagalbos“. Sakydavau: „Motinėle, jums pačiai reikia pagalbos, nes vos pajudat!“ Ir ji dar rūpinasi kitais.
Kad ne sąnarių bėdos, dar galėjo ji gyventi. Buvo gimusi 1934 metais. Juokaudavo: „Aš per Visus Šventuosius gimiau, nu tai ir aš šventoji“. Betgi ji ir buvo tokia.
Feliksas Žemulis
