Kartą Septintasis Patriarchas užbėgo į kambarį ir pamatė save, mušantį lazda per galvą . Ką apie tai pagalvojo Septintasis Patriarchas, taip ir liko nežinoma. Bet pradedu eilinę skiltį.
Pradžia
Epigrafui pasirinkau A.S. Kudelino ir A.B. Geraščenkos knygos: „Hipotezė: praktinis taikymas“. Leidykla – Rostovas prie Dono, 2003 m. P.326. Aš netaikau (nemoku) taikyti hipnozės, bet kai ką parinkau. P. Ekmano „Melo psichologijos (2000 m., Sankt Peterburgas, P.38). Kalifornijos universiteto profesorius teigia, jog egzistuoja bent kelios melo formos. Viena iš jų, kai nuslepiama tiesa. Žinoma, aš ne profesorius, tarkime V. Juozapaičio lygio, bet „oficioze“ perskaičiau (Nr.28, P. 1-2) straipsnelį, jog J. Margaitienės karjerą sugriovė pasisavintas telefonas. Autorius tūlas J. Marcinkus. Spėju, jog tai tik slapyvardis, nes drąsiai galiu apkaltinti „melagienų“ skleidimu. Kodėl? Savivaldybė teismo procese vietoj pageidaujamų 25 tūkstančių eurų gavo tik Šeduvos pseudonimą. Ir ką? Jei straipsnio autorius pamiršta parašyti apie „p…ą“ bylą, tai, pasak melo psichologijos, yra tik dalis tiesos – nutylėjimas. Paprasčiau – melas. Tad patariu panašių straipsnių gamintojams sakyti vien tik tiesą ir tepadeda jums Dievas. Nežinau, ką apie tai mano „Tušinukas“, mano žargonu – „Skundeiva“, ir net neabejoju, jog mero klapčiukas į tai niekada viešai neatsakys. Be to, manau, „oficiozas“ tik galima komposto krūva. Nesugebate – nerašykite, bet nenutylėkite visos tiesos. Beje, niekas negali apkaltinti mane per didele meile „socdemams“ ar „konservams“. Man tiesa brangesnė už „ryžosios beždžionės“ (JAV) išvedžiojimus. Tiesa, mano norai naivūs. Tad apie…
Norus ir galimybes
Pradėsiu nuo aksiomos, „norai neturi viršyti galimybių“. Pirmas pastebėjimas -senatvei nepasiduoti gerai, nors, kaip sakė legendinis kino aktorius radviliškietis Vytautas Tomkus: „Bo jaunas, bo durnas“. Man nesvarbu, kad kažkiek bus pažeidžiamos žmogaus teisės. „Žalialapiams“ automobilių vairuotojams bent penkerius metus būtų leidžiama vairuoti riboto galingumo automobilius, arba kaip despotas tvirtinu – tėvai, nupirkę savo atžaloms tokį automobilį, turi nusipirkti ir karstą, ir laidojimo vietą. Tas pats galiotų per 8-nias dešimtis metų perkopusiems „automobilistams“. Na, nebent įvertinus jų psichines ir fizines kūno formas, būtų tai leidžiama daryti. Ir tai daug kur galima taikyti. Štai medžiotojai po šūvio atatrankos virstantys it katė pogulio miego, po šūvio atatrankos apsiverčiantys aukštyn kojomis. Jų tarpe ir „tyliosios medžioklės“ gerbėjai (os) neretai pasiklysta tarp trijų pušų ir kelias dienas nebegrįžtantys namo. Meškeriotojai – pamėgę marių plaukiančias lytis. Jų tarpe ir kvanktelėję kaupikai, dovanojantys sankaupas, kartais nesąmoningai, įvairiems sukčiams. Man idiotai ne aristokratiškąja prasme (asmenys, nedalyvaujantys polių (miestų – valstybių Antikoje) rinkimuose, o psichiatrijos požiūriu (reiškiantį protinį atsilikimą) – neįdomūs. Kam kaupė turtus žemėje, kodėl nebuvo patalpinti į socialinės globos įstaigas, dovanojantys savo prieaugliui neleistinai galingus automobilius, dėmesio visai neverti. Pajuskite atsakomybę, bet skyrelį pratęsiu.
Tęsinys
Kitas pavyzdys. Kažkam nepatinka kai kurių autorių straipsniai, pvz. J. Blažytės, o norėtųsi V. Landsbergio pasisakymų. Norėti nedraudžiama, bet jei nepatinka – neskaityk. Rašyk kaip ji, rašyk geriau už ją, blogiausiu atveju mano lygiu. Neabejokite, „Radviliškio krašte“ patalpins ir bus gražu ir įdomu. Bet kur tau ten, pamokyti apie ką rašyti yra ženkliai lengviau. Kaip tokiam tipui žmonių paaiškinti, jog jų norai neturi viršyti jų galimybių. Siūlau lengvesnius problemos sprendimo būdus. Pasiūlysiu ir radikalesnį variantą – leisti savo leidinį ir naudotis socialiniais tinklais, bet… Rusų patarlėje sakoma, „jog gimęs šliaužioti, skraidyti negali“. Lietuviškame folklore: „Kiek mėšlą ant šakės nekelsi vis tiek žemėn kris“. Tad ir aš ne išimtis. Tad kitas skyrelis apie mano gyvenimo kiaulystę, na bent vieną.
Kiaulystė
Truputį gyvenimo istorijos. Pirmąjį garbės raštą (padėką) gavau dar devintoje klasėje. Kitą – privalomoje karinio parengimo stovykloje. Tarnaujant, o tiksliau dirbant sukarintoje gamykloje, kopiant iš eilinio į vyr. seržantus jų buvo berods keturi (įvairių formų). Civiliniame gyvenime, kai dirbau suvirintoju gamyklose (nevardinsiu), tokių apdovanojimų nebuvo. Suprantama, kodėl aš nebuvau nei bolševikas – komunistas, nei komjaunuolis. Po nevykėlio (mano nuomone) naujo gamyklos savininko veiklos atsidūriau „Mūsų krašte“. Deja, laimė truko neilgai. Vėliau kursai, bakalauro, magistro, šeimos psichoterapijos „pasagos“. Ir savotiškas pripažinimas. Užsiveisė krūva padėkų – sveikinimų raštų. O kur kiaulystė paklausite? Sveikinimai – malonu, valandas, dienas. Tad vienądien kolegė, su kuria sėdėjau viename kabinete (geresnė, gabesnė už mane), paprašė, kad pakabinčiau už jos nugaros du „meduolius“. Pakabinau, o po to iškrėčiau kiaulystę. Už savo nugaros pakabinau apie 18 savo „meduolių“ (atmetus mokyklinius, karinius). Kai kam tai padarydavo įspūdį, bet ar to reikėjo? Išeidamas į pensiją juos palikau, manydamas, jog rėmeliai pravers kokiuose nors grupiniuose užsiėmimuose. Dabar (juokauju) gailiuosi, nes kai kurių „meduolių“ nugarėlės tiktų mano juodraščiams. Šiek tiek vėl „pakiaulinsiu“. Gyvenimo tuštybė praeina kaip ir pasaulio garbė. Jei nesi visiškas kvailys, tai supranti, kad nugyventas amžius moko tave išminties. Deja, mes kartais pamirštame pamokas. Nors, kai pagalvoji, niekas nedraudžia jų kartoti ir mirti, kaip bet kuris kvailys ar politikas, nors… Gali būti ir tokių, kurie D.Trumpą, V.Juozapaitį, V.Lansbergį (ir jų – legionas) laiko išminčiais. Bet apie politikus pamirškite. Jūs tais klausimais turite savo nuomonę. Kad ir retai aš parašau ir savąją – kai kuriems šunsnukiams pasiseka ir lieka jie nenubausti. Bet metas pabaigai.
Pabaiga
Jos epigrafui pasirinkau kelis grupės „Vairas“ žodžius: „Žolė ta pati ir medžiai tie patys, ir laisvės troškimas tas pats“. O mąsčiau apie visai kitus dalykus. Apie ką dar galvoti, kai stuksenti pradėjo 69-ieji gyvenimo metai. Viena sesuo, dėdė, mama dėl onkologijos jau išėjo į Anapilį. Dėl šios priežasties ten pasitraukė ir pažįstama didžiakrūtė dama (krūtys apie 3 litrų stiklainių dydžio). Bent viena seksualiausių miesto moterų, gera pažįstama, ir dar keli bičiuliai ten paraukė savo noru. Ne vienas iškeliavo dėl įvairių kitų ligų. Keli išvažiavo į didžiuosius šalies miestus. Dažnai sutinku ir bendradarbiečius su teiginiu: „Ar žinai, kad?!“ Taip ir sužinai „kad“. Jei laukėte pavardžių, vardų ar dar kokių biografinių duomenų – jų tikrai nebus. Nebėra vaikystės kaimynų, jų tėvų ir t.t. Tačiau nebūsiu visiškas nenaudėlis. Į „amžinosios medžioklės šalį“ iškeliavo mano katinai, žiurkė – neaišku, kaip atsiradusi balkone, apsigyvenusi ir baisiai mėgusi užkąsti tapetų apačiomis. Šunų niekada nelaikiau. Galvoju, dėl vaikiškos patirties. Pas senelę vienkiemyje gyvenęs šuo mėgdavo mane įsitempti į savo būdą, o pats saugodavo jos angą. Prie jo galėjo prieiti tik senelė, išleisdavusi mane į laisvę. Aš suprantu, jog viską, ką dabar parašiau, skamba liūdnokai, bet gal tik jaunystėje džiaugiesi metų prieaugiu, vėliau supranti, kad artėja finišas ir per daug džiūgauti ir švęsti nėra ko. Nors malonių akimirkų ir pasitaiko. Štai patekau pas savo šeimos gydytoją Laimą ir jos seselę Jūratę. Neregistruotas. Formalumai buvo sutvarkyti per 2-3 minutes, o grįždamas iš poliklinikos jau galėjau nusipirkti vaistus. Pasitaiko ir romantiškų akimirkų – pilnatis, rytinis rūkas parke, pavakario lietūs. Darbinių – mankštos: skilties rašymas, kryžiažodžiai, knygos ir kita spauda. Esama ir ne tokių malonių. Vieną karštą liepos dieną, per atvirą virtuvės langą ant palangės čiurlys numetė „bombą“ kaip kokį droną su užtaisu. Kitoje skiltyje norėčiau (pabrėžiu norėčiau) parašyti apie rusiškuosius homo sovietikus. Gal ir Tušinukui, Trintukui Skundeivai (TTS) patiks, o dabar paskutinis skilties taškas.
Vytautas Mikalauskis
2026-09-03
