Kukli gatvelė netoli Aušros aikštės turi du pavadinimus. Pirmasis – lietuvių lakštingalos S. Nėries o nuo atgautos Nepriklausomybės laikų – Kęstučio. Gatvė, kaip ir daugelis kitų senojo miesto gatvelių: didesni ar mažesni mediniai namukai, kiemuose kai kur alyvų, jazminų ar diemedžio krūmai, lietuviškos rūtos, pinavijos darželiuose. Mažai belikę namų su langinėmis, kur ne kur perdažytas ar renovuotas medinukas.
Sovietmečiu į šią gatvelę miestiečiai ateidavo fluorografijos kabinete persišviesti plaučius. Dabar šiame name ir priešingoje gatvės pusėje Meno mokykla. Ir bene viena iš gražiausių gatvės vietų. Kažkada tarybiniu laikotarpiu čia buvo Vaikų biblioteka, o vėliau, kai prasidėjo dėvėtų drabužių bumas, miestiečiai čia ateidavo į įvairiai vadinamą parduotuvėlę – skuduryną, lapatyną, ponių „laimę“, XX amžiaus šeštame dešimtmetyje čia buvo superkami avikailiai, veršelių odos.
Net keista, bet gatvikė pavadinta garsių žmonių vardais. Nors šiuo laikmečiu kalbėti teigiamai apie poetę Salomėją Nerį beveik uždrausta, nes pasklido „žinia“, kad poetė – „išdavikė, parsidavėlė“ ir t.t., bet mylinčių ir suprantančių poeziją žmonių širdyse S.Nėris yra ir bus gyva. Tad trumpai apie jos gyvenimą, asmenybę.
S. Nėris – jautrios, lengvai pažeidžiamos širdelės, švelniausių emocijų moteris. Savo eilėmis išsakė jausmus, kuriais vadovavosi gyvenime. Kartais į artimų jai žmonių pagyras ji tepasakydavo: „aš maža, silpna… dažnai drebu dėl kokio nors šiurkštaus kvailio žodžių…“ Bet neretai ji išdrįsdavo prabilti ir kitaip: „Aš myliu kelią, nes jį pati suradau…“ Poetės nuomone, kiekvienas žmogus turi pats susirasti savo kelią, todėl „išorinį“ pasaulį, įvykius, reiškinius, idėjas, kitų žmonių išgyvenimus perleido per savo išgyvenimų žaizdrą“.
Skaitydami poetės eilėraščius, privalome atsižvelgti ne tik į laikmečio prieštaravimus, bet ir į pačios poetės gyvenimo istoriją, sužinoti jos išgyvenimus, ieškojimus ir santykius su žmonėmis ir pasauliu.
Salomėja Bačinskaitė gimė 1904-11-17 Kiršų kaime Alvito valsčiuje (Vilkaviškio rajonas). Augo šeimoje, kur tėvas ir motina buvo labai skirtingų charakterių. Anot Salomėjos, tėvas buvo romantikas ir jo planai visada peršokdavo galimybes. Motina buvo nuolaidi, tyli, nuolanki, nemėgo triukšmo, barnių. Ji buvo rūpestinga ir mylinti motina. Būsimos poetės pasaulėjautai ir vaizduotei nemažą reikšmę turėjo senelis. Galbūt jautrumas S. Nėrį padarė „apnuogintų jausmų lyrike ir romantike“. Dažniau ji buvo užsidariusi savyje, nekalbi nei linksma. Gyvenime nesutiko daug žmonių, tokių pat taktiškų, jautrių… „Nerandu draugo, kuriam galėčiau savo jausmus išreikšti“. Tiesa, apie mokyklą ji kalbėjo kaip „apie laimingas ir šviesias dienas“ – „brangiosios mano dienelės praslinko skubiai…“ Kai kuriuose eilėraščiuose ji mintija labai pesimistiškai: „O vienąkart, pavasari, tu vėl atjosi drąsiai ir, mylimas pavasari, manęs jau neberasi…“ Ten, aukštai danguje, žvaigždynuose poetė turi jausti, kaip ją myli tikrieji lietuvaičiai…
Kęstutis – paskutinis Lietuvos didysis kunigaikštis, kurio palaikai pagal senojo lietuvių tikėjimo apeigas buvo iškilmingai sudeginti. Jis (apie 1300-1382 metus) buvo Lietuvos didysis kunigaikštis, vienas žymiausių XIV amžiaus Lietuvos politikų, gynybos nuo Vokiečių ordino organizatorius. 1337 metais ėmė valdyti Trakų kunigaikštystę, kartu tapo Žemaitijos siuzerenu. Manoma, kad tapo Lietuvos didžiojo Kunigaikščio submonarchu. Drauge su Lietuvos didžiuoju Kunigaikščiu Algirdu sutartinai valdė Lietuvos didžiąją Kunigaikštystę. Jų sąjunga sustiprino Lietuvos valstybę. Kęstutis labiau rūpinosi Vakarų politika (santykiai su Lenkija ir Vengrija, gynyba nuo Vokiečių ordino). Algirdas – Rytų politika (santykiais su Rusijos kunigaikštystėmis, Aukso orda, Bizantija). Algirdas nuo kryžiuočių gynė Aukštaitiją ir Žemaitiją.
1358 metais vyko Kęstučio ir Algirdo derybos dėl Lietuvos krikšto su imperatoriaus Karolio IV atstovais. Lietuvos valdovai reikalavo grąžinti iš seno giminės valdomas žemes iki Alnos upės Mažojoje Lietuvoje. Derybos vyko su Vengrijos karaliumi Liudviku. Derybos žlugo… Po Algirdo mirties Kęstutis valdė Lietuvą su Jogaila.
Kęstutis į tautos atmintį įėjo kaip nuoseklus vakarinių žemių ir valstybės nepriklausomybės gynėjas. Metraštininkų teigimu, buvo narsus ir talentingas karvedys, taurus, humaniškas. Žmona Birutė. Jie turėjo 5 (ar daugiau) sūnus (garsiausi Vytautas ir Žygimantas). Kęstučio vardu vadintos Lietuvos partizanų junginiai Dzūkijoje ir Žemaitijoje, kovoję prieš sovietinį okupacinį režimą. Senuose Trakuose ir Prienuose jam pastatyti paminklai.
Informaciją parinko knygų bičiulių
klubo „Beržė“ narė J. Kaučikienė
