Kartais būna, jog gyveni šalia žmogaus ir gera, ramu būti kartu, bet reikalingos ypatingos akimirkos, kad geriau pažintum šalia esantį.
Aldona Banilytė-Bliznikienė – knygų bičiulių klubo „Beržė“ narė. Atrodo, kad visai neseniai ji čia atėjo. Tokia rami, taktiška, jautri. Netrukus „beržiukai“ pajuto, kaip gera su ja būti. Tuokart ji prisistatė: „Nesu rašytoja, nesu poetė – gal tik maža likimo dovana.“ Kartais paskaitydavo vieną kitą eilėraštį, paruošdavo prasmingą pranešimą apie perskaitytą knygą ar gamtą.
Tik šį pavasarį ji buvo kažkokia susimąsčiusi, tarytum savyje nešiojo kažką neišsakyto. Netrukome sužinoti: jos eilėraščiai sugulė į poezijos leidinį „Likimo dovana“. Aldonos nerimas persidavė ir mums, „beržiukams“. Laukėme knygos pristatymo. Ir jis įvyko.
Renginys stebino poezijos mėgėjų dalyvių gausa. Apgalvotame interviu pamažu ryškėjo Aldonos Bliznikienės gyvenimo ir kūrybos puslapiai. Ji – kaimo vaikas, „įaugusi į kaimo dvasią, klevų šnarėjimą įleidusi širdin“ ir „laiko juostoje vis kurianti ugnelę“. Jau nuo vaikystės pamėgusi gamtą, savo eilėse Aldona rašo apie „kuklų šermukšnio žiedą“, apie ošiančią pušelę, vėjo dvelksmą, apie Vėzgės upelyje pražydusią purieną, apie pievas, žiedais nusagstytas, apie griežlę, volungę, gandrą. Skaitytoją kviečia: „Paklausykim – juk Motina, Saulė ir Žemė viena.“ Ar begalima taikliau pasakyti apie gyvenimą – būti?
Aldonos gyvenimas – prasminga kelionė. Nepakartojamas jos klasiokų pasirinkimas, gavus mokyklos baigimo atestatus, padirbėti gimtajame kolūkyje, prisiglausti prie žemės, pajusti jos alsavimą, pasimokyti bendrystės iš kaimo žmonių. Tuomet apie šį „keistuolių“ apsisprendimą kalbėta daug.
Vėliau Aldona rašė: „Kuprinė tau neslėgs pečių, jei žengsi pasirinktu keliu.“ Tai tik jaunystės aidas. Išsiskirstė klasiokai, pasiekė savo svajones. Aldona gi mąstė: „Prasmingą svajonę tu kasdien turėk.“ Ir tuomet vėl atvėrė klasės duris – jau pasiryžusi mokyti kitus, žinodama: „Tokia dalia tau, mokytoja, duota – gyventi kitų džiaugsmu ir likimu.“ Mokykla buvo ne tik svajonių miestas, bet ir „vėtrų bei rimties pilis“. „Skambučių dienos – josios turtas, paženklintas gilia prasme.“
Eilėraščių tematika įvairi: mokykla, šeima, meilė, tačiau vyrauja gamtos tema: gimtųjų Aukštelkų, Radviliškio ir Zarasų kraštovaizdžiai, nepakartojamas Lietuvos grožis.
Taip palaipsniui kaupėsi „rudenio turtai: ramybė, harmonija, meilė švelni“. Vis dažniau gimsta troškimas, „kad leistų laikas skubėti pamažu“, nes juk, atėjus į žemę, taip norisi „mylėti, gyventi, svajoti, dainuoti…“
Ta meile Aldona apgaubia savo artimiausius – sūnų, dukrą, marčią, anūkus, proanūkius. Švenčių džiaugsmas – mažylė proanūkė Amilė.
Kartais širdis neramiai suspurda. Tuomet ji ramina save: „Ne metuose esmė. Čia ir dabar tavo prasmė – eiti savu ir tik savu keliu…“
Balandžio 14-osios popietė Viešojoje bibliotekoje buvo maloniai jauki. Susirinko gausus būrys skaitytojų, artimųjų, bendraklasių, bendradarbių, draugų, „beržiukų“. Įvairiomis spalvomis pražydusios gėlės tarytum kalbėjo apie pagarbą ir meilę knygai, minčiai, žodžiui, kalbai, Žemei, Žmogui.
Ačiū Viešosios bibliotekos direktorei V. Šukaitienei, šio renginio iniciatorėms V. Šiaudvytienei ir D. Gapšienei, suorganizavusioms nuostabią knygos gimimo šventę.
J. Boguševičiūtė
