Kapitonas laive ir Dievas, ir karalius
Iš ciklo „Mano tėviškės žmonės“
Kodėl manyta, jog moteris laive – tai nelaimė laive? Kaip atsispirti undinės kerams? Ką rusai daro per uraganą? Ar jūreiviai meldžiasi per audrą? Kaip nesusipykti būnant pusę metų kartu ankštame laive? Kas baisiau jūroje – vanduo ar ugnis? Ar galima sugauti daugiau žuvų, negu Kristus sugavo Petro laive? Kodėl kapitonas skęstantį laivą palieka paskutinis? Kodėl jūrininkai sako einam, nors plaukia?
Apie tai ir dar daug ką kalbėjomės su tėviškėnu – Radviliškio rajono Vaitiekūnų kaime gimusiu ir augusiu jūrininku, kelias dešimtis metų žvejybos laivams vadovavusiu kapitonu Antanu Mižučiu, gyvenančiu Klaipėdoje. (NIJOLE, IŠ ŠITO ĮVADĄ DARYK)
Ar galima pažinti KGB šnipą?
Nors šis jūrų asas nesureikšmina savo vaidmens praeityje ir sako, jog „nieko ten ypatingo, o ir dienos vidury vandenų nuobodžios“, vis dėlto kuo giliau niro į prisiminimų gelmes, tuo ilgesingesnės buvo senojo kapitono akys. „Norėčiau dar paplaukioti“, – prisipažino.
Ankstesnėje šio rašinio dalyje pasakojome apie jo žmoną – buvusią sportininkę, daug metų Klaipėdos sporto mokyklai vadovavusią Janiną Mižutienę. Ji irgi gimė ir užaugo Vaitiekūnuose. O šįkart – pokalbis su Antanu Mižučiu, kurį kartais paįvairindavo Janina.
Mokė ne mokykloje, o jūrose
„Vaitiekūnai toli nuo jūros. Net ežero čia arti nėra. Tai kodėl susidomėjot laivais?“, – paklausiau buvusio kapitono.
– Atsitiktinai. Kai mokiausi Grinkiškio vidurinės mokyklos paskutinėje klasėje, koridoriuje pamačiau skelbimą, jog priimami kursantai į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Ją baigę bus šturmanai, mechanikai, laivavedžiai ir t.t. „Na, galvoju, – pabandysiu“. Baigęs vidurinę, nuvažiavau į stojamuosius toje mokykloje ir išlaikiau.
Ir, rupūže, vos mėnesį mus pamokė tos jūreivystės ir išskirstė į laivus. Išėjom į pirmąjį savo reisą.
Aš patekau į vidutinį žvejybos tralerį. Darbo ir mokslo sąlygos buvo tokios, kad iš 46 įstojusių į jūreivystės mokyklą ją baigėme 16, tarp jų ir aš.
– Koks buvo tas pirmasis reisas ir kur? Jūros liga labai kamavo?
– Į Šiaurės Vakarų Atlanto vandenyną; ir vėliau daugiausia ten eidavome. O jūros liga beveik nesirgau, aš jai atsparus. Čia kaip kam. Tame reise vienas šturmanas – Jėzus Marija, pažaliavo ir vėmė kelias dienas, jau galvojau, kad numirs. O aš nors naujokas, nieko blogo nejaučiau. Čia svarbiausia, koks tavo vestibuliarinis aparatas (pusiausvyros jutimo sistema vidinėje ausyje. – F.Ž.) – jis lemia, blogai tau, kai po kojomis linguoja, ar ne. Matyt, mano tas aparatas geras.
– O audros neišgąsdino?
– Tą pirmąjį reisą visą mėnesį vėjas buvo toks stiprus, kad teko laikyti laivo nosį prieš bangas.
Tada dar nežinojau, jog būtina mūvėti gumines pirštines. Nuo sūraus vandens ant rankų atsivėrė votys.
– Niekas nepasakė?
– Kas ten sakys jauniems jūreivėliams. Išdavė guminį darbo kombinezoną, guminius batus ir dirbk.
– Ką reikėjo dirbti?
– Traukti tinklus. Tinklas 30 metrų ilgio, 10 metrų pločio. Po 100 ir daugiau tokių tinklų išmesdavome vieną po kito gal per 3 kilometrus. Po to naktį palaukdavome ir rytą traukdavome. Jei žuvies tinkluose nedaug, tai dar palaukdavom iki vakaro ir vėl traukdavom.
– Daug pagaudavot? Kokių žuvų?
– Dažniausiai silkės. Būdavo tona ir daugiau tinkle, o būdavo tik kelios dešimtys kilogramų. Tada jau bėda.
– Šaldėt jas laive ar sūdėt?
– Sūdėm, nes tais laikais šaldytuvų mažuose laivuose nebuvo. Apiberiam druska ir į statines. Laivo denyje būdavo toks didelis stalas, ant jo versdavome iš tinklo laimikį. Vienas jūreivis kastuvu pildavo ant jo druską, o kiti stumdavo tas druskuotas silkes į statines. Sužvejoję maždaug 70 tonų, išsikviesdavom radiju savo žvejybinę bazę – didelį laivą – ir į jį perkraudavom, ką sugavom. Ir vėl gaudydavom.
– O kada į uostą?
– Dažniausiai į jį žuvis veždavo žvejybos bazė, o žvejų iš mažesniųjų laivų sovietiniais laikais į užsienio uostus ilgai neleido. Statinės stovėdavo pakrantėse keliais aukštais.
Ką daro rusai per audrą
– Mažesnius laivus labiau supa bangos negu didžiuosius?
– Be abejo. Bet mes jau dėmesio į tai nebekreipdavom, nors neretai supdavo taip, kad nukristi nuo laivo denio galėdavai.
– Negi nei karto nebuvo baisu?
– Sykį buvo. Kaip tyčia Moterų dieną – 1968 metų kovo 8-ąją. Tada pakliuvom į uraganą. Maždaug toje vietoje, kur „Titanikas“ nuskendęs, didžioji Niufaundlando sekluma Atlanto vandenyne ir piečiau, netoli Kanados. Nu kad uždavė vėjai! Nuolatinis dundesys, matomumas – nulis, traleris mūsų jau nebeklauso, gulasi ant šono… Jei būtume buvę netoli kranto, būtų nutrenkę į uolas.
Aš tada buvau šturmanas, tai žiūriu į kapitoną laukdamas jo komandų, o tas vis kartoja: tfu, joptvai.., tfu, joptvai.. Ir taip gal dvi valandas, kol vėjas apsisuko 360 laipsnių ir pradėjo rimti.
– Bangos buvo didelės?
– Be abejo. Jos didelės susidaro tada, kai stiprus vėjas – 10, 11 balų – iš vienos pusės. Tada bangos tampa tokios, kad kai laivas neria tarp jų, net jo stiebo nesimato, o jis juk aukštas, 20 metrų ir aukščiau. Bet vedi laivą prieš bangas, variklis visą laiką dirba dideliu „gazu“ ir išsilaikai. O jei šonu į bangas pasisuktum, gali apvožti, užpilti.
– Tokiais atvejais daug priklauso nuo mechanikų, elektrikų, nes jei variklis sugestų… Atsarginis yra?
– Nėra. Pagrindinis tik vienas. Ir visuose laivuose taip. Tad iš tiesų daug priklauso nuo mechaniko. Jų mano laive būdavo trys, vienas jų vyriausias. Elektriką turėdavom vieną, jis irgi labai svarbus. Didžiuosiuose žvejybos traleriuose elektros įrangos daugiau, ten būdavo du elektrikai.
– Betgi laikydamiesi tik prieš bangas galite išsimušti iš kurso?
– Ne, nes laivas tuo metu faktiškai stovi vietoje, tik kapstosi prieš bangas. Būdavo, kad net atgal nešdavo stiprus vėjas. O plaukti į priekį prieš dideles bangas sunku net dideliam laivui.
– Skęsti neteko?
– Ne. Ir nei vienas žmogus iš mano laivų nenuskendo. Tik vienas numirė, bet ne laive. Buvo taip: ilgokai teko pastovėti uoste prie Siera Leonės krantų. Vienas įgulos narys prisigerdavo, neklausė įspėjimų. Pagaliau išplaukėm į jūrą ir bumpt jis ant denio… Grįžome į uostą, pristatė jį greitoji į Dakaro ligoninę, bet ten numirė. Neatlaikė baltosios karštligės.
– O nepasitaiko, kad didelė banga per audrą nublokštų nuo denio žmogų?
– Kai didelė banga ateina, laivas pakyla. Aišku, vis tiek nemažai vandens užgriūna. Todėl per didelį bangavimą uždrausta denyje vaikščioti, nebent labai prireikia; tada svarbu už ko nors įsitverti. Nes jei iškrisi, niekas tavęs neišgriebs.
– Tai tik kino filmuose per audrą nuleidžia gelbėjimo plaustą ar valtį?
– Iškart į skutus bangos juos tada sudaužytų. Kai laikai laivą prieš bangą, tai nei nesvajok valtį nuleisti. Pripučiamą plaustą dar šiaip taip gali, bet nutrūks jo virvė nuo laivo ir nuneš vėjas kur nori.
Didžiausia bėda – gaisras
– Tai gal laivai skęsta tik kine?
– Iš tikrųjų jie gana patvarūs. Nei vienas mano laivas nenuskendo.
Janina: – Tačiau kitas Lietuvos laivas „Linkuva“ juk nuskendo su visa įgula?
Antanas: – A, taip. Į uraganą pateko. Prieš 20 metų.
(Lietuvos transportinis laivas – šaldytuvas „Linkuva“ 2000-ųjų birželį Ramiajame vandenyne patyrė variklio gedimą. Patekęs į uraganą, dingo be jokios žinios netoli iki Meksikos krantų – F.Ž.)
– O kitiems jūrininkams nelaimėje padėti teko?
– Taip. Pasitaikydavo, pavyzdžiui, kad ant kito tralerio sraigto apsivyniodavo tinklas. Tada priplaukdavom, prikabindavom lyną ir tempdavom tol, kol tinklas atsivyniodavo.
Janina: –Mažesniems laivams lengviau per štormą laviruoti negu dideliems, kuriuos banga gali perlaužti per pusę.
Antanas: – Taip ir yra. Gal prieš 30 metų didelis keleivinis laivas „Karalienė Elžbieta“ pateko į didelę audrą. Vanduo išdaužė iliuminatorius, daug jo pateko į vidų – laivas vos nenuskendo. Teko jam grįžti į krantą. O vidutiniai laivai be problemų laikosi ant vandens, jei variklis dirba.
Bet pavojingiausia laivui ne audra ir net ne uraganas, o gaisras. Prasitrina kur nors kabeliai, trumpas sujungimas ir… Degti laive visada yra kam – seni dažai ir t. t.
– Tikriausiai jūsų žmona pergyvendavo, jei sužinodavo apie uraganus jūsų kelyje.
– O gal ji sakė „Taip tam chuliganui ir reikia“ (juokiasi).
Janina: Ne, ne. Kai čia, Klaipėdoje, užeidavo audra, man tapdavo neramu – kaip ten mano Antanui. Bet ramindavau save, gal ten, kur jis yra, dabar ramu.
Pabėgsi – šeima kentės
– Nenorėjot pabėgti į Vakarus?
– Ne. Ką ten veiksi. O ir kaip iš laivo nubėgsi.
– Na, pavyzdžiui, naktį, kai laivas arti kranto.
– Kas norėjo pabėgti, bėgdavo kitais būdais. Dažniausiai tada, kai į krantą išlipdavo. Bet pabėgsi – šeima kentės.
– Jums sekėsi kilti karjeros laiptais.
– Baigęs jūreivystės mokyklą iš pradžių buvau šturmanas, o toliau jau priklausė nuo plaukiojimo stažo: kuo daugiau metų plaukioji, tuo ant aukštesnio laiptelio pakyli, kol pagaliau tampi tolimojo plaukiojimo kapitonu. Tada jau gali bet kokį laivą vesti.
– Ką reikėjo daryti būnant šturmanu?
– Vesti laivą pagal kompasą ir kitus prietaisus. Kompasas laive kitoks, negu mes įpratę matyti – tokia lėkštė su laipsniais. Tenka orientuotis ir pagal jūrlapius. Krante žemėlapiai, o jūroje jūrlapiai. Kapitonas praneša tašką, kurį reikia pasiekti, tada jūrlapyje apskaičiuoji pagal laipsnius kursą ir juo laivas eina.
Dabar visa tai vyksta automatiškai, įgulos žino metro tikslumu, kur jų laivas yra, o mes to dar neturėjome. Kursą galėdavome pasitikrinti pagal dangaus šviesulius arba, jei netoli krantas, pagal švyturius, bet tai netikslu.
– Nepasitaikė paklysti?
– Ne. Be to, kai būni vandenyne, tai 50 mylių į vieną ar kitą pusę – jokios reikšmės.
– Ne taip, kaip, pavyzdžiui, Kuršių mariose…
– Čia gali ant seklumos užplaukti ar į rusų vandenis patekti, geriau su jais neprasidėt.
– Kas sunkiausia buvo plaukiojant?
– Fiziškai sunkiausia būdavo traukti tinklus, ypač kai paprastu jūreiviu dirbau. Nors tas darbas jau tada buvo šiek tiek mechanizuotas, toks kaip rąstas sukdamasis traukia tinklą iš vandens su žuvimis, bet vis tiek tenka daug ir sunkiai dirbti patiems. Vėliau atsirado tobulesni, stipresni tinklų traukimo aparatai, tik žiūrėk, kad ir tavęs neapvyniotų ir neįtrtauktų. Kartais taip atsitikdavo.
Kai žuvis gerai eina, ją tvarkyti privalo visi: nesvarbu, kokios tavo pareigos, laipsnis, kiek valandų ir t. t. Išskyrus kapitoną – turi gi kažkas laivą vesti.
– Kokių įdomesnių laimikių sugaudavot?
– Daugiausia įprastos žuvys – silkės, menkės. Na, aštuonkojų pasigaudavom – jie skanūs. Ir kalmarų.
– Jie paįvairindavo jūsų valgį?
– Taip, nes daugiausia valgydavome šaldytus produktus, kurių įdėdavo į laivą prieš išplaukiant ar pristatydavo žvejybos bazė.
– Vitaminų gaudavote?
– Kas tau jų duos, nerūpėjo jie tada niekam. Na, truputį daržovių buvo: bulvės, rauginti kopūstai. Bet pasenę jie tapdavo neskanūs. Gerai, kad šviežios žuvies netrūko – kepk ir valgyk kiek nori.
Janina: – Kai virėjas pasitaikydavo laive geras, tai mano vyras pareidavo iš jūros blizgančiais žandais, o kai prastas – grįždavo suvargęs.
– Vis dėlto ar nenusibodo žuvys?
Antanas: – Ne. Aš ir dabar jas mėgstu, kiekvieną savaitę perkam. Dabar sūdytos silkės mūsų parduotuvėse dažniausiai būna sužvejotos prie Norvegijos krantų. Riebiausios tos, kurios plačiomis nugaromis; geriau pirkti tas, kurios su galva. Dažnai perkame ir šaldytą žuvį.
Įgulai – du buteliai degtinės
– O kada pradėjo išleisti į krantą užsienyje?
– Gerokai vėliau. Kai buvom prie Kanarų salų.
– Su lydinčių kolegų priežiūra?
– Išleisdavo ne mažiau kaip 3 jūrininkus vienoje grupėje, vienas jų – vyresnysis. Prieš tai reikdavo pasirašyti, kad nepridirbs krante nesąmonių.
Laive būdavo KGB šnipų ir mes nežinodavom, kurie, galėjai tik nujausti. Ir eilinių jūreivių, ir aukštesnių. Niekada nežinojai, su kuo kalbi ir ar nepraneš, ką pasakei. Vieną šnipelį vyrai išaiškino, tai dantis jam išmalė.
– O buteliuką laive būdavo galima išgerti?
– Jeigu jis būdavo – be abejo. Bet kad jų nebūdavo. Šiek tiek alkoholio atveždavo tik prieš spalio revoliucijos šventę, prieš Naujuosius metus ir prieš Gegužės pirmąją. Butelį ar du degtinės visam laivui.
O kai pradėjome po tropikus (atogrąžas) plaukiot, tai skirdavo po 200 gramų sauso vyno parai kiekvienam. Tai mes, būdavo, kokį mėnesį negeriam ir paskui padarydavom „atidaryto triumo dieną“ (ten vyną laikydavom).
– Kokia kalba tarpusavy kalbėdavotės?
– Daugiausia rusiškai.
– Tai rusų įgulose būdavo daugiau negu lietuvių?
– Visaip būdavo. Iš viso vidutiniame žvejybos traleryje dirbo 23 žmonių įgula. Iš įvairių TSRS vietų, ne visi iš Klaipėdos. Jų parinkdavo mūsų uosto kadrų skyrius. Dažniausiai kiekvieną reisą įgula būdavo vis kita, tik vienas kitas tas pats, iš ankstesnių reisų.
– Išlipus į krantą turbūt žemė po kojomis siūbuodavo?
– Man ne, nebent būsi išgėręs du šimtus (juokiasi). Kaip tik atsigaudavau ant žemės.
Muštynių laivuose nebuvo
– Per pusę metų tokio priverstinio buvimo kartu turbūt labai svarbu, kad sutaptų charakteriai?
– Prisitaikydavo vienas prie kito – šiaušies ar nesišiauši. Na, vieną kitą man reikėdavo paauklėti, pasišnekėt. Ir suprasdavo žmogus, kad niekur nedingsi, aplink vanduo. Muštynių mano laivuose nebūdavo.
Smulkesnių konfliktų, aišku, pasitaikydavo. Sykį vienas prisigėrė, užsidarė kajutėj, beldžiam į duris – „Nelįskit“. Pabuvo parą užsidaręs ir vis tiek paskui teko išeit – tada vyriškai pasikalbėjom.
– Jums griežtam dažnai tekdavo būti?
– Kol pavaldinys išgėręs, griežtumas nepadės. O kai išsiblaivydavo, velnių duodavau daug.
– Bet turbūt galioja nerašyta taisyklė, kad įgula kapitono klauso?
– Neklausyti ji negali, kapitono žodis laive svarbiausias. Yra toks posakis: kapitonas laive –karalius ir Dievas. Demokratijos laive negali būti, tada jis netoli nuplauktų. Ir jeigu laive nelaimė – kapitonas jį palieka paskutinis. Nes atsakomybės turi daugiausia.
– Kada tapote kapitonu?
– Baigęs jūreivystės mokyklą, keletą reisų buvau paprastas jūreivis, vėliau jau kapitono trečiasis, paskui antrasis padėjėjas. Po 8 metų plaukiojimo paskyrė kapitonu.
– Ar šios pareigos priklausė tik nuo plaukiojimo stažo, ar reikėjo ir dar kokių gerų savybių turėti: mokėti gerai vadovauti kolektyvui, patikti žmonėms ir t. t.? Kad skundų nebūtų, KGB šnipeliai neskųstų?
– Taip, tai turėjo reikšmės. Bet visų tarybinių laikų paslapčių mes nežinojome ir nebesužinosime.
– Šnipeliai turbūt po kiekvieno reiso rašydavo ataskaitas savo viršininkams?
– Šito nežinau. Bet kapitonas privalėdavo tokią rašyti ir joje pateikti kiekvieno savo pavaldinio charakteristiką, nurodyti, kaip jis vykdo komunistų partijos politiką. Man daug metų teko tai rašyti. Pagal pateiktą standartą. Visur taip tada buvo.
– Kai sužinojot apie paskyrimą kapitonu, apsidžiaugėt?
– Be abejo. Pranešė: „Rekomenduosime jus į kapitono pareigas, bet reikės išlaikyti atestaciją“. Tai profesinių žinių egzaminas ir po to pokalbis su valdžia Rygoje, TSRS „Rybprom“ (Žuvininkystės pramonės) komitete. Ten ir patvirtino.
– Į kokią šalį jau kaip kapitonui teko plaukti ir kokiu laivu?
– Irgi vidutiniu žvejybos traleriu, kaip ligi tol. Pavadinimų jie neturėjo, tik skaičius. Žvejojom Norvegijos, po to Šiaurės jūrose, be užėjimų į uostus. Paskui nusiuntė prie Afrikos krantų, tada jau leido pristatyti žuvį į Mauritanijos, Angolos ir kitų šalių uostus. Kas 2–3 dienas ten krovinį priduodavom.
Jūroje žiūrėk į jūrą, ne į moterį
– Jūsų laivuose moterų buvo?
– Tiktai viename reise, kai žvejojome prie Somalio. Virėja ir bufetininkė. Šiek tiek moterų dirbdavo dideliuose laivuose, o į mažuosius jų neimdavo.
Janina: – Skaičiau, kai kadaise užsidegė plaukiojanti žvejybos bazė „Liudas Gira“, tai viena moteris bandė išlįsti pro iliuminatorių ir įstrigo, jie gi maži. O laivas dega ir niekas negali padėti… Tarybiniais laikais toji tragedija buvo.
Antanas: – Na, krante žiaurumų būna dar daugiau – tai užmuša, tai papjauna.
– Vis dėlto kodėl laivuose bijota moterų? Iš kur tas posakis: moteris laive – nelaimė laive?
– Gal dar nuo tų laikų, kai buriniai laivai plaukiojo. Prietarų daug buvo ir tebėra.
– Gal jūreiviams ne burės rūpėjo, o moterys? Kol buvote jaunas, nebuvo minčių pasiimti į reisą žmonos? Vilkikų vairuotojai, kol neseniai vedę, pasiima.
– Tai kad džiaugiesi ten jų atsikratęs (juokiasi). O jei rimtai, nebuvo galima, tai ir minčių tokių nebuvo. Net išlydėti savo vyrus į jūrą žmonos anuomet ne visada galėdavo.
Janina: – Tik pasitikti leisdavo, bet ir tai reikėdavo iš anksto užsisakyti leidimą, kad galėtum patekti į laivą. O išlydint galėjai tik pamojuoti nuo kranto.
Bet neretai būdavo: atsisveikini, apsiverki, o jis vakare namo pareina, nes dėl kažko neišleido laivo į reisą.
Ligoninėje buvo tik kartą
– Laive gydytoją turėdavot?
– Tik plaukiančioje bazėje jis buvo. Bet vaistinėlę visada turėdavome su medikamentais.
– Ir jeigu kas susirgdavo?
– Radijo ryšiu pasakydavom bazės gydytojui simptomus ir jis pamokydavo, kaip gydyti. Jei rimčiau susirgdavo, atplaukdavo bazė ir pasimdavo ligonį.
– O jei kapitonas suserga?
– Jo pareigas perima vyriausias padėjėjas. Tris padėjėjus turėdavau. Budėdavo jie pamainomis.
– Kokia buvo kapitono alga?
– Ogi kiek sugausi žuvies.
– 500 rublių per mėnesį mokėdavo?
– Daugiau. Bet svarbiausia, kad gauni juos tik grįžęs iš reiso, – susikaupdavo nemaža suma.
Janina: – Bet jei mėnesį ar ilgiau būdavo krante, už tą laiką nemokėdavo. Dabartiniams jūrininkams moka, o anksčiau ne. Tai pabūdavo Antanas krante kelias dienas ir vėl į jūrą. Be to, jei planą įvykdydavo, tai valdžia jį padidindavo, kad nereiktų daug mokėti.
– Tokiam darbui reikėjo labai geros sveikatos.
Janina: – Tai tokia ir buvo. Per visą savo gyvenimą Antanas tik vieną kartą ligoninėje gulėjo, prieš tris metus. Bet ką norėti, jam jau 85-eri.
Nėra žuvų – įgula pikta
– Kas sunkiau, suvaldyti laivą ar įgulą?
Antanas: – Planą įvykdyti sunkiausia (juokiasi). Jei tai nesiseka, visa komanda pikta, niršta. O jei žuvis gerai eina, tada visi patenkinti ir kapitonas nosį užrietęs.
– Nuo ko tai priklauso?
– Sunku pasakyt. Kai dugninį tralą pratrauki dugnu, žiūri, vienoj pusėj pilna žuvies, o kitur tuščia ir kur žuvis dingo, velniai žino. Turi ieškoti, kur ji kaupiasi, kitaip sakys – nemokat žvejot. O jei žuvies būdavo labai daug, tai vėl bėda, nėra kur dėti.
– Echolotų jau buvo, kai dirbote?
– Taip, lokatorių turėjom. Jo ekrane pamatai šešėlius, tai žuvų būrys, ten reikia tinklą mesti. Kartais lokatoriaus dėka ištraukdavom didžiulių valksmų – 100 tonų ir daugiau.
– Tai daugiau, negu Kristus kadaise prigaudė į Petro valtį…
– Daugiau (juokiasi). Mes Kristaus neturėdavom, patiems reikėjo susigaudyti, kur žuvies daugiau yra. Bet neretai ir lokatorius suklysdavo.
– Girdėjau, dabar laimikių sumažėjo.
– Daug išgaudyta. Kinai išgaudo prie Afrikos krantų ir t. t. Vandenys jau seniai zonomis suskirstyti ir jos šalims priskirtos. Anksčiau būdavo: Šiaurės jūroje nuplauk 3 mylias nuo kranto ir gaudyk laisvai, o dabar taip arti nebeprieisi.
Kaip atsispirti undinėms
– O undinių nematėte, jos jūsų neviliojo?
– Aš tai ne, bet vienas jūrininkas pasakojo Karibų jūroje tikrai matęs undines. Prie Kubos. „Priplaukė, – pasakojo jis, – kelios prie laivo ir hipnotizuoja mane žaliomis akimis. Ir negaliu atplėšt nuo jų savo akių. Bet prisiminiau, ką reikia daryti – užsimerkti. Kai po kurio atsimerkiau, žiūriu – nunėrė gilyn ir dingo. Nori tikėk, – sakė, – nori ne, bet taip buvo“.
Iš kur būtų tų pasakojimų apie undines, jei jų nebūtų? Kita vertus, kai pagalvoji, vandenyje undinei gyventi būtų labai sunku ir plaukt nelengva, juk ji pusiau žmogus.
Tačiau šiek tiek tikiu, kad po vandenimis gali būti kažkokia civilizacija ir gal net labiau išsivysčiusi negu mūsiškė. Nes daug tokių pamatymų užfiksuota, panašiai kaip skraidančių lėkščių.
Kad visiškai tuo tikėti, reikia tikrų, patikrintų faktų, o jų dar mažai.
O ir kosmose gali būt velniaižin ko. Kai aš dar 1957 metais Grinkiškio vidurinėje mokykloje mokiausi, ėjom mes keliese į vakaruškas Beinoriškyje. Saulė buvo ką tik nusileidusi, bet dar šviesu, juo labiau, kad danguje debesiukai reti.
Ir matau, per juos iš rytų į vakarus toks šviečiantis diskas kaip Mėnulis praskriejo. Aš draugams sakau, žiūrėkit, bet kol jie susigaudė, kur, tas diskas dingo. Tai gal skraidančią lėkštę mačiau. Kaip ir anuos 8 rutulius vėliau jūroje.
Paslapčių aplink dar labai daug ir negreitai jas išsiaiškinsim, o greičiausiai niekada.
– Tarp jūrininkų yra daug prietaringų, religingų?
– Atvirkščiai, jokiais prietarais netikėjom. Religija praradusi autoritetą ir krante, o laivuose ypač.
– Kokį nors talismaną pasiimdavot į laivą?
– Netikiu tais niekais. Žmonos ir vaikų nuotraukų tai turėdavau.
Generolė už kapitoną aukščiau
– Jūroje jūs buvote kapitonas, o kai grįždavote namo?
– Tai čia gi iškart matyti, kas šituose namuose valdžia (juokiasi).
Janina: Aš jį kapitonu, o jis mane generole vadina (irgi juokiasi). Bet jei rimtai, iš tiesų mūsų vaikai labiau manęs privengdavo, negu tėčio. Jis grįžta pasiilgęs, nėra kaip bartis. Kita vertus, geri mūsų vaikai buvo ir yra.
– Ką manote apie tuos drąsuolius, kurie valtimi plaukia per vandenyną arba rankomis iriasi per Baltijos jūrą ir pan.?
– Kvailystės. Naudos iš to niekam. Nori pasirodyti didvyriu. Sunku ir pavojinga, bet niekam nereikalinga.
– Kai baigėte plaukioti kaip kapitonas, ar dar kada laivu plaukėte?
– Vieną kartą buvau keleiviu, kai grįžau kitu laivu iš reiso. Kurortas man tada buvo.
– O to laivo kapitonas žinojo, kad jo laive yra kolega?
– Be abejo, juk daugelis mūsų vienas kitą pažinojom. Užeidavau į vairinę – „Gal reikia padėti?“ – O taip, – sako, – ir gramelį įpila…
– Kiek jūsų, kapitonų, buvo anais laikais Klaipėdoje?
– Daug. Vidutinių žvejybos tralerių buvo 130 – kiekvienam reikia kapitono, ir ne vieno, nes kai vienas plaukia, kitas ilsisi. Didžiųjų žvejybos tralerių buvo apie 30, o dar žvejybos bazės-šaldytuvai.
– Ką jūrininkai veikia laive laisvalaikiu?
– Būdavo gerų pasakorių, anekdotų mėgėjų. Kai plaukiodavome šiltuose kraštuose, laisvalaikiu susirinkdavome visi ant denio ir pasakodavo vyrai visokias istorijas, sėdim ir klausom. Talentingų pasakotojų būna. Pavyzdžiui, mano dėdė Alekna Leonas, ką bepasakydavo, visada būdavo juokinga, o jeigu aš tą patį pasakau – visai nejuokinga. Be to, juk laivuose būdavo nemažai rusų, o rusui gali neduoti valgyti, bet tik leisk pakalbėt.
Turėjom televizorių, jį žiūrėdavom. Kas nagingi, visokių gražių suvenyrų pasidarydavo. Aš knygas skaitydavau. Gal 150 knygų į reisą iš bibliotekos paimdavau.
– Grįžę iš reiso į Vaitiekūnus nuvažiuodavot?
– Visada. Po kiekvieno reiso.
– Ar tėvai pritarė pasirinkimui būti jūrininku?
– Neprieštaravo ir gerbė. Bet mama labai bijojo, kad nenuskęsčiau, gal labiau negu mano žmona (juokiasi). Kai grįždavau į krantą, abu tėvai labai tuo džiaugdavosi. Broliai taip pat, ir sesuo Šiauliuose. Ir mūsų vaikai, kai buvo mažiukai, sakydavo: mano tėtė pakitonas!
Piratų žvejai nedomina
– Kodėl jūrininkai mėgsta romą?
– Gal todėl, jog jį senovėje gamino piratai, tai ir kiti jūrininkai pamėgo, ypač Amerikos žemyne. Tas piratų gėrimas ten ir pradėtas gaminti iš cukranendrių. O piratai daugiausia ir puldinėjo prie Pietų Amerikos krantų. Bet man skanesnis konjakas negu romas.
Beje, senovėje nemažai būdavo moterų piračių. Griežtos, stiprios…
– O jums teko sutikti piratų?
– Ne. Jų būdavo ir yra, bet jie puola didžiuosius prekybinius laivus, kur yra vertingas krovinys, o maži žvejų laivai jų nedomina. Kai pradėjau plaukioti, jų tada beveik visai nebesigirdėjo, bet atsiradus konteinervežiams, vėl padaugėjo – piratai puldinėjo tuos didelius laivus dėl išpirkos. Juk tie laivai veža šimtus naujų automobilių ir t. t.
– Ko labiau pasiilgdavote – jūroje kranto ar krante jūros?
– Jūros nelabai pasiilgdavau. Praėjai uosto vartus ir aplinka jau nebesikeis – vanduo ir vanduo. Tai prasidėdavo susipažinimas su komanda, kas kuo yra ir t. t.
– Dabartiniai kapitonai irgi taip dirba?
– Dabar kitokia tvarka – jiems bereikia tik vykdyti tiesiogines kapitono pareigas. Ir svarbu susirinkti gerą įgulą, kad nebūtų, pavyzdžiui, musulmonų tarp katalikų ir pan.
– Kokia vėliava buvo ant jūsų laivo?
– Raudona tarybinė, bet kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, iškėlėme savo trispalvę. Prisimenu, kai Lietuva buvo ką tik paskelbusi nepriklausomybę ir mes išsikėlėme laive savo – Lietuvos valstybinę vėliavą, įplaukiant į Dakaro uostą, ją pamatę, mus įleido be jokių tikrinimų. Gerbė mus tada užsienio uostuose. O dabar, deja, jau būna lietuviškų laivų su svetimomis vėliavomis.
Supjaustyti laivai
– Mano brolis Jonas dirbo elektriku traleryje „Juozas Aleksonis“ – žinojot tokį?
– Taip. Tai buvo DŽT – didysis žvejybos traleris. Dar buvo tokių pat: „Juozas Greifenbergeris“, „Rapolas Čarnas“ ir kiti (Smetonos laikais sušaudytų komunistų vardai. – F.Ž.). O plaukiojanti žvejybos bazė vadinosi „Žvejo šlovė“.
– Kur dabar tie laivai? Ir kur tie, kuriems jūs vadovavote?
– Supjaustyti į metalo laužą. Na, vieną kitą pardavė lyg ir Rusijai. Nelabai kas benorėjo juos pirkti, nes, kaip sakiau, vandenyse padarė ekonomines zonas, be leidimo svetimoje žvejoti draudžiama, o leidimas kainuoja didelius pinigus. Tai ir likvidavo Lietuvos laivyną, tik vienas kitas laivas beliko.
Janina: – Atsiuntė tam reikalui iš Kauno į Klaipėdą likvidatorių, kuris gyvenime gal jūros nebuvo matęs. Tada kai kas pasipinigavo, didelį biznį prasuko.
– Jūrininko, juo labiau kapitono, gyvenimas įdomesnis negu daugelio žmonių.
Antanas: – O man tada atrodė, nuobodžiausias iš visų. Nes dienos viena į kitą panašios ir vaizdai tie patys, vanduo ir vanduo aplink. Be to, laive viskas labai reglamentuota, nelabai gali gyventi kaip nori. Viskas iš aukščiau „nuleista“. O ir žmonės, ką žinai, su kuo kalbi.
– Bet įdomių gamtos reiškinių pamatydavot daugiau, negu, tarkim, miestiečiai, nes visąlaik būdavote tiesiogiai gamtoje.
– Daugiau į vandenį žiūrėdavau negu į dangų (juokiasi). Tiesa, esu matęs keistų dalykų, pavyzdžiui, lyg ir skraidančias lėkštes. Tada buvo tamsi naktis, be Mėnulio, bet jau aušo rytas ir žiūriu – danguje nuo kranto pusės lyg lėktuvo pėdsakas. Betgi tamsiame danguje neturėčiau jo matyt! Kol žiūrėjau, ten tokie gal aštuoni nedideli rutuliai šviečiantys praskrido.
– Neprivalėdavote apie tokius vaizdus pranešti į krantą?
– Niekam to nereikėjo. Jei ir pamatai kažką keisto, bijai pranešti, kad nepradėtų tardyti arba nepaklaustų, ar tau su smegenine viskas gerai.
– Ar dar norėtumėt paplaukioti?
– Būna tokių minčių, betgi nerealu…
„Dabar savo Antaną net į paplūdimį sunkiai nusivedu, – atsidūsta ponia Janina, – sveikatos netrūksta, bet sako – neįdomu ten. Knygos jam įdomiau“.
Tačiau gyvenimą šis mūsų tėviškėnas nugyveno neeilinį.
Feliksas Žemulis
