Palonų daugiafunkcis centras, kuriame veikė biblioteka, ambulatorija, sporto salė ir būreliai, oficialiai įtrauktas į privatizacijos sąrašą. Tai reiškia viena – pastatas bus parduotas. Kartu su juo Palonai galutinai netenka ne tik kultūros, bet ir bet kokios realios vilties, kad ši erdvė dar galėtų tarnauti bendruomenės poreikiams.
Šis sprendimas – ne techninis ir ne priverstinis. Tai politinis pasirinkimas, už kurį tiesioginę atsakomybę neša sprendimą Tarybai teikęs Radviliškio rajono meras Kazimieras Račkauskis ir valdančiajai koalicijai priklausantys Radviliškio rajono savivaldybės tarybos nariai.
Palonų istorija atskleidžia aiškią schemą, kuri vis dažniau kartojasi rajone siekiant uždaryti kaimų bendruomenėms dar likusias gydymo ir kultūros įstaigas: pirma žmonės raminami pažadais, vėliau sprendimai dėl pastato remonto, personalo trūkumo vilkinami, įstaigos paliekamos merdėti, galiausiai jos uždaromos, o pabaigoje – parduodamos.
Valdininkų argumentai: esą Palonuose niekas nevyksta, o pastatas savivaldybės biudžetui yra našta
Diskusijos dėl Palonų daugiafunkcio centro likvidavimo tęsėsi kone metus. Bendruomenė nenorėjo prarasti paskutinio kultūros ir viešųjų paslaugų židinio, o savivaldybės administracija siekė įrodyti, esą centro veikla merdėja.
Dar 2024 metais įvertinęs centro veiklą, Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Laisvūnas Vaičiūnas pateikė finansinius duomenis: centro išlaikymas savivaldybei per metus kainuoja apie 182 tūkst. eurų. Iš jų daugiau nei 105 tūkst. eurų sudaro darbuotojų atlyginimai, dar 35,5 tūkst. eurų – komunaliniai mokesčiai.
Tačiau nutylėta esminė detalė – per trejus metus sporto salė buvo išnuomota vos 15 kartų, o tai rodo ne gyventojų nenorą, o savivaldybės neveiklumą. Veiklos trūkumas tapo argumentu uždaryti centrą, nors būtent valdžia ir buvo atsakinga už tos veiklos kūrimą.
Praradę biblioteką buvo maitinami fantastiniais pažadais
Kol buvo sprendžiamas centro likimas, Palonų biblioteka faktiškai jau buvo nurašyta. Tąkart Radviliškio rajono savivaldybės meras Kazimieras Račkauskis gyventojus ramino pažadais, esą kultūros paslaugas atstos bibliobusas, kuris vežios knygas ne tik į Palonus, bet ir į visus rajono kaimus. Deja, po metų pažadų, jokių kalbų apie bibliobusą nebesigirti, o biblioteka užvėrė duris amžiams. Taigi mero kalbos liko tik pažadu, kuriuo buvo numalšintas pasipriešinimas bibliotekos uždarymui.
Siūlymas, kurio meras nenorėjo girdėti
Šiame kontekste ypatingą reikšmę įgauna Tarybos nario, opozicinės frakcijos lyderio Gedimino Lipnevičiaus pozicija. Jis vienas nuosekliausiai pasisakė už Palonų daugiafunkcio centro išsaugojimą ir siūlė ne uždaryti, o ieškoti sprendimų.
Gediminas Lipnevičius viešai pasiūlė Palonų pastate įrengti valstybinius senelių globos namus – paslaugą, kurios Radviliškio rajone šiandien kritiškai trūksta ir kurios poreikis kasmet tik didėja. Tai būtų buvęs ne formalus pastato „įveiklinimas“, o realus atsakas į senėjančios visuomenės iššūkius: galimybė užtikrinti orią senatvę rajono gyventojams, sumažinti eiles į globos įstaigas ir tuo pačiu išsaugoti Palonų daugiafunkcį centrą kaip gyvą, veikiančią erdvę. Be to, tokia įstaiga būtų sukūrusi naujas darbo vietas vietos žmonėms, suteikusi socialinį stabilumą ir prasmę bendruomenei. Tačiau šiuo siūlymu meras ir valdantieji socialdemokratai, „valstiečiai“, „Vardan Lietuvos“ ir liberalai nepasinaudojo.
Parduodant pastatą – uždaroma galimybė sugrįžti
Dabar, kai Palonų daugiafunkcis centras įtrauktas į privatizacijos sąrašą, uždaromas ne tik pastatas, bet ir bet kokia galimybė savivaldybei vykdyti veiklą pastate nei dabar, nei ateityje. Parduotas pastatas nebegalės tapti nei biblioteka, nei bendruomenės centru.
Savivaldybė ir meras K. Račkauskis tikisi, kad atsiras privatus investuotojas, kuris pastatą „įveiklins“. Tačiau tai reiškia vieną – savivaldybė nueina lengviausiu keliu, per beveik trejus mero vadovavimo metus taip ir nesugebėjusi nieko žmonių labui sukurti pati.
Palonai – ne išimtis, o perspėjimas visam rajonui
Palonų daugiafunkcio centro pardavimas nėra vieno pastato ar vienos bibliotekos istorija. Tai aiškus signalas visoms Radviliškio rajono gyvenvietėms, kurios dar turi mokyklas, bibliotekas, medicinos punktus ar bendruomenių namus. Palonų atvejis parodė, kaip lengvai viešosios erdvės gali būti paverstos „pernelyg brangiomis“, „neefektyviomis“ ir galiausiai – nereikalingomis.
Šioje istorijoje buvo visko: pažadų apie įveiklinimą, kalbų apie bibliobusus, siūlymų ieškoti alternatyvų, tačiau nebuvo svarbiausio – politinės valios išsaugoti kaimo bendruomenėms būtinas paslaugas. Vietoje realių sprendimų buvo pasirinktas trumpalaikis kelias: uždaryti, parduoti ir atsakomybę perkelti rinkai.
Emilija Laukagalytė
