Socialiniai tinklai

Aktualijos

Vitas TOMKUS: Jeigu protesto organizatorius būčiau aš…

Paskelbta

data

Visų pirma visus protestuotojus kviesčiau kaukes užsidėti, o ne nusimesti: vien dėl saugumo. Kad VSD ir spec. tarnyboms būtų sunkiau mitingo dalyvius identifikuoti.

Be to, su kaukėmis ar net dujokaukėmis protestuotojai siaubingiau atrodytų ir seimūnus labiau išgąsdintų. Kartu lai jie savo akimis, o ne iš nuogirdų per LRT, pamato, kaip atrodo sukurtos Gerovės valstybės kaukėti ir be darbo likę „laimingi“ piliečiai.

2009 kovo 11 dieną prie LRS susirinkę žmonės Nepriklausomybę pagerbė tylos minute. Tylos minute pagerbtos ir prarastos viltys, tikėjimai bei siekiai išsaugoti Lietuvos valstybę nepriklausomą. Tylos minutės iniciatoriai – K.Smoriginas, V.Tomkus bei R.Paulauskas.

Bet tam, kad Seimo nariai viską pamatytų, organizuočiau mitingą prie Seimo rūmų ne savaitgalį, o paprastą darbo dieną, kuomet tautos labui darbuojasi visas valdžios aparatas. Nes kaip rodo praktika, dar niekam pasaulyje nėra pavykusi akcija prieš tuščią pastatą – nė vienas namas nėra iš gėdos žemėn prasmegęs arba nuo įsiutusios darbo liaudies pabėgęs. Juolab kad šiuo metu karantinas ir darbo laikas jau seniai susimaišęs su nedarbu…

O svarbiausia, jokiu būdu nekviesčiau į kovą už savo teises ir laisves piliečių, apsimetęs anonimu, ką jau esu su Kostu Smoriginu per „Tylos minutės” akciją kažkada įrodęs. Tą kartą irgi visus agitavau geriau likti vieną kartą be pietų pertraukos, nei visą likusį gyvenimą neprivalgius… Deja, dauguma nutarė tąkart mieliau papietauti. Užtat šiandien ir gyvename iš ES paskolų ir valdininkų išmaldos, nes didžiąją dalį biudžeto pinigų suryja mūsų NEPRIKLAUSOMYBĖ, kuri šiuolaikinio jaunimo kalba išdidžiai vadinasi  „INDEPENDENCE“.

Ta proga visus įspėju: labai rizikinga eiti į žūtbūtinę kovą prieš korumpuotą valdžią, kuomet nėra tikro lyderio, kuris savo Tautą vienytų, o ne skaldytų arba dar blogiau – už svetimų nugarų slapstytųsi. Bailys – ne pats geriausias pasirinkimas. Juk kai į namus įsiveržia plėšikai, vagia ir grobia mūsų turtą bei santaupas, prievartauja dukras ar seseris, normalus šeimos galva nesėdi už galvos susiėmęs ir graudžiai nerypuoja į šalis: „Ak, ką man daryti? Kas man patars, ką man dabar daryti?” O ką tokiais atvejais reikia daryti, atsakau labai paprastai: pradžiai apsispręsti, ar Lietuva dar yra mūsų namai? O jau tada sąžiningai bent sau prisipažinti, ar mes dar esame vyrai mūrai, ar tik žmonių masė, kurią valdžia kaip nori, taip ir minko.
Pabaigai noriu padėkoti visiems komentatoriams, ypač piktiems ir tulžingiems, nes jie mane labai paguodė ir nuramino. Įsitikinau, kad Lietuvoje dar ne viskas prarasta, ir žmonės nėra jos likimui visai abejingi. Nes labiausiai nemėgstu abejingų ištižėlių, kvailių bei vagių, kaip konservai, ir bailių, kurie lemtingais istoriniais momentais nei patys drįsta, nei kitiems leidžia ką nors daryti. Tokiems linkiu dar stipriau ant manęs išsikeikti, o kai pasitreniruos iki valios ir po truputį įsidrąsins, galės eiti drąsiai ir su valdžia koliotis. Tik svarbu, kad žinotų ko nori ir aiškiai savo reikalavimus suformuluotų. Negana patiems nusimesti kaukes, svarbiau jas nuplėšti nuo veidmainių valdžioje. O tam būtina ištirti jų visas aferas, kad žinotų, jog niekas niekada nepabėgs nuo atsakomybės ir neliks už padarytus nusikaltimus nenubaustas. O tam reikia sąžiningų teisėjų, kuriems nebūtų tarnybinės kėdės prie sėdynių prilipusios, ir garantijos, kad jais nebus tik pasinaudota, o po to, kaip pas mus dažnai būna… viskas užmiršta. Gana steigti ir kurti jėgos spec. tarnybas, kurios dažniausiai tik valdžiai tarnauja, persekiojant jai neįtikusius asmenis. Reikalingas autoritetingas teismas su garbingais teisėjais, kuriais visuomenė pasitikėtų. Ir aukščiausioji instancija. Pavyzdžiui – Liaudies Tribunolas, kuris sugebėtų realizuoti Seimo komisijų surinktą medžiagą dėl „Mažeikių naftos” išvogtos gamyklos, užgrobtų ir apiplėštų bankų bei neteisėtai nuversto žmonių išrinkto Prezidento. O jau tada bus galima ir apie „INDEPENDENCE“ pakalbėti…
Ačiū už parodytą dėmesį ir kantrybę, bendraujant su manimi per spaudą. Patikėkit, kad man su savimi gyventi irgi nelengva: Tamstos pasirodote akiratyje tik retsykiais ir, kai pabostu su savo rašliavomis, pradingstate, o aš su savimi kankinuosi visą gyvenimą. Ir nieko sau negaliu padaryti. Matyt, koks gimiau – toks ir mirsiu. Bet gal duos Dievas ir valdžia, ilgai mes nebesikankinsim – ką nepribaigs „koronovirusas”, pribaigs idiotiški valdžios ir globalistų sprendimai. Iki naujų susitikimų!

Vito Tomkaus retoriniai klausimai:

Brangūs Tautiečiai! Kad žinotumėte, kaip aš Tamstas puikiai suprantu, kai savo gausiais, piktais ir, tikiu, itin nuoširdžiais komentarais drąsiai puolėte ginti artimuosius, tuo pačiu išreikšdami širdgėlą ir žmogišką susirūpinimą dėl mirtino viruso, kuris gali dar labiau išplisti tarp piketuotojų. Žemai lenkiu prieš Tamstas savo ryžą galvą… Bet nesuprantu kitko: kodėl Tamstos taip nekenčiate Vytauto Landsbergio ir Dalios Grybauskaitės? Kodėl nebemylite Širdžių prezidento Valdo Adamkaus ir neseniai pasirinktos Gitanos? Pagaliau – kodėl anksčiau laiko norite nusiųsti į pragarą visus iki vieno konservatorius ir liberalus? O kuo Tamstoms prasikalto Andrius Tapinas su pajacais? Kur Tamstos visi buvote, kai per pirmosios „koronoviruso“ bangos įkarštį kažkoks asilas ar provokatorius privertė juos visus ne tik krūvoj susirinkti, bet dar ir rankomis su baltarusiais susikabinti – kad greičiau virusas paplistų? Kodėl tada jiems komentarų nerašėte? Štai ko aš nesuprantu. O šiaip viskas man aišku!

REKLAMA
Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Dėl Omikron atmainos griežtinamos izoliacijos taisyklės

Paskelbta

data

Europoje kasdien fiksuojant naujus susirūpinimą keliančios koronaviruso atmainos Omikron atvejus, Lietuva kartu su kitomis šalimis stiprina šios atmainos stebėseną ir epidemiologinę kontrolę. Atsižvelgiant į Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) rekomendacijas bei kitų šalių patirtį, parengtos atsako priemonės tam atvejui, jeigu Lietuvoje būtų įtariami ar patvirtinti užsikrėtimai Omikron viruso variantu. Praėjusią savaitę Lietuva sugriežtino taisykles keliautojams, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) pradėjo vykdyti sustiprintą keliautojų kontrolę.

Jeigu Lietuvoje bus patvirtintas ar įtariamas Omikron atmainos atvejis, NVSC galės organizuoti tyrimų atlikimą kartu su savivaldybių administracijomis ne tik didelės, bet ir mažos rizikos sąlytį turėjusiems asmenims, taip pat sąlytį su kontaktiniais asmenimis turėjusiems asmenims. Taip pat galės būti organizuojamas operatyvus išplėstinio židinio, organizuotos struktūros (darbovietės, ugdymo institucijos, namų ūkių, masinio renginio, pan.), geografinio regiono masinis ištyrimas. Policijos departamentui pavesta vykdyti griežtesnį kasdienį sąlytį su Omikron atmainos atvejais turėjusių asmenų tikrinimą izoliacijos laikotarpiu dėl izoliavimo reikalavimų laikymosi.

Pagal atnaujintas izoliacijos taisykles, kurios įsigalios nuo gruodžio 4 d., asmeniui nustačius ar įtarus koronaviruso Omikron atmainą, izoliuotis 10 dienų turės visi su juo kontaktavę žmonės, nepriklausomai nuo to, ar jie yra pasiskiepiję, ar persirgę COVID-19 liga. Galimybės trumpinti izoliacijos tokiais atvejais nebus.

Susitrumpinti izoliacijos negalės ir iš Botsvanos Respublikos, Esvatinio Karalystės, Lesoto Karalystės, Mozambiko Respublikos, Namibijos Respublikos, Pietų Afrikos Respublikos ir Zimbabvės Respublikos atvykstantys keliautojai. Primename, kad atvykusieji iš šių šalių, iš kurių atvykstant taikomos sustiprintos užkrečiamųjų ligų kontrolės priemonės, privalo izoliuotis nepriklausomai nuo to, ar buvo paskiepyti arba persirgę COVID-19 liga. Paveiktų šalių sąrašas yra atnaujinamas kiekvieną penktadienį ir skelbiamas Sveikatos apsaugos ministerijos interneto svetainėje.

Atvykstantiems iš šalių, iš kurių atvykus taikomos sustiprintos užkrečiamųjų ligų kontrolės priemonės, bus galima palikti izoliacijos vietą tik šiais atvejais:

  • galės išvykti iš Lietuvos Respublikos į valstybę, kurioje jie gyvena, dirba ar kurioje bus teikiama sveikatos priežiūros paslauga, nepraėjus nustatytam izoliacijos terminui (apie planuojamą išvykimą reikia informuoti NVSC).

Sveikatos apsaugos ministro įsakymą dėl izoliavimo tvarkos pakeitimų rasite ČIA (priedai).

Šiuo įsakymu taip pat patikslintas galimai imunitetą COVID-19 ligai turinčių asmenų izoliacijos algoritmas, nurodant, kad ne pagal pilną schemą paskiepyti žmonės privalo izoliuotis 10 dienų (nelieka galimybės atlikti serologinį tyrimą ir jo pagrindu nesiizoliuoti). Atnaujintą izoliacijos algoritmą rasite ČIA.

Gruodžio 2 d. ECDC duomenimis,  Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės šalyse iš viso nustatyti 79 Omikron atmainos atvejai. Jie registruoti Austrijoje, Belgijoje, Čekijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Islandijoje, Airijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje, Portugalijoje, Ispanijoje ir Švedijoje. Lietuvoje Omikron atmainos atvejų šiuo metu nėra nustatyta.

SAM Spaudos tarnyba

Skaityti daugiau

Aktualijos

Šeduvoje senas metalo laužas virsta istoriniais automobiliais

Juozas Jučas ir Asta Jučienė – automobilistų šeima

Paskelbta

data

Nors Radviliškio rajone pasigendama su rajono istorine praeitimi susijusių muziejų, turistams rastume, ką parodyti. Vienas tokių objektų – Šeduvos istorinės technikos muziejus, kuris yra Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacijos „Retromobile” projektas. Šiemet suėjo penkeri metai, kai šis muziejus įsikūrė Šeduvoje. Čia turistams ar šiaip smalsuoliams apie senesnius nei 30 metų automobilius pasakoja šeduviškis Juozas Jučas. Pasak muziejaus gido – renginių organizatoriaus, jis jau yra restauravęs apie 15 senų automobilių, dar 15 laukia „eilėje“. Nuo vaikystės pamėgęs vairavimą bei techniką šeduviškis po darbo dienos pasidžiaugė: „Malonu žmones priimti ir matyti, kad išeina su šypsena. Pasakoti, kad būtų įdomu, nėra lengva.“

– Ar daug žmonių apsilanko Jūsų muziejuje?

– Pandemijos metu su lankytojais yra katastrofa. Pavyzdžiui, šiandien (lapkričio 20 d. – autorės pastaba) apsilankė tik du žmonės. Šiandien – du žmonės. Iki pandemijos buvo kitaip. Sakyčiau, muziejuje užsieniečių apsilanko daugiau nei žmonių iš mūsų rajono. Kraštiečius iš kai kurių įstaigų priimame nemokamai. Pavyzdžiui, net nežinau, kurios mokyklos ar darželiai nėra pas mus buvę. Jie lankėsi nemokamai.

– Ar toks senovinės technikos muziejus yra vienintelis Lietuvoje?

– Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacija „Retromobile“ yra įkūrusi šį muziejų Šeduvoje bei ekspoziciją Anykščiuose prie siauruko. Senovinių automobilių restauravimo entuziastų yra daugelyje miestų. Daug bendraujame su klubu „Seni ratai“ Šiauliuose.

– Be eksponavimo lankytojams, ką dar veikiate su restauruotais automobiliais?

– Esu pagrindinis išvykų, kelionių organizatorius. Su bendraminčiais senų automobilių mylėtojais išmaišėme Lietuvą skersai išilgai. Nors automobiliai ir istoriniai, gedimų kaip ir neturėjome. Į šias išvykas priimame ne tik klubo narius. Nepriimami tik automobiliai, kurie neturi 30 metų ir nėra autentiškai restauruoti. Iš kelionių neuždirbame, tai mūsų laisvalaikis ir bendravimas su kolektyvu, smagus pasibuvimas.

– Kiek, Jūsų žiniomis, yra senovinių automobilių mylėtojų Radviliškio rajone?

– Mūsų klube „Retromobile“ yra septyni rajono gyventojai, tačiau yra istoriniais automobiliais besidominčių radviliškiečių, kurie priklauso kitam klubui – „Vabalai“. Šis klubas registruotas Vilniuje, tačiau aktyviai dalyvauja ir mūsų rajono žmonės.

– Ar tenka bendrauti su istorinės technikos entuziastais iš užsienio?

– Teko pastebėti, kad kitų šalių senų automobilių mylėtojai nesilaiko autentikos, restauruodami netinkamas dalis ar įdeda naujovišką variklį. Galbūt daugiausiai bendraujame su latviais. Pas mus buvo atvykęs automobilių „ZAZ“ mylėtojų klubo nariai. Vos ne kiekvienais metais  važiuojame į renginį „Retro Jūrmala“.

– Nuo kada Jus pradėjo dominti automobiliai? Nejaugi nuo vaikystės?

– Kadangi tėvukas dirbo prie statybų, turėjo „gazelką“. Mes gyvenome vienkiemyje ir kartu su broliu, vairuodami tą  „gazelką“ lakstėme po pievas, laukus. Paskui 1964 metais tėvukas gavo „zaparožietį“. Kai man buvo 6-7 metai, jau vairuodavau savarankiškai. Kai buvau 16 metų, tėvukas nusipirko naujesnį „zaparožietį“. Nuo tada drąsiai išvažiavau į kelią ir apvažinėjau visą Lietuvą. Tėvukas į tai labai geranoriškai žiūrėjo. Man kažkaip sekdavosi su milicija, kad manęs nesustabdė. Su metais mašinos vis tobulėjo ir naujesnės kaskart atrodydavo kažkas nerealaus.

– Ar Jūsų studijos buvo susiję su automobiliais?

– Iš pradžių įstojau į technikumą mokytis techniku mechaniku, po to – į Žemės ūkio akademiją mechanizacijos inžinerijos, tad su technika tai buvo susiję. Vėliau atlikinėjau praktiką ir likau dirbti Vėriškių eksperimentiniame ūkyje autogaražų vedėju. Nuo 1979 m. dirbau su automobiliais ir mašinos buvo mano kasdienybė.

– O kada atsirado Jūsų gyvenime bandymai senus automobilius prikelti naujam gyvenimui?

– Senoviniais automobiliais pradėjau domėtis prieš 30 metų. Buvau vienas pirmųjų entuziastų, kuris atrestauravo tarybinį „viliuką”. Per metus restauruodavau po 1-2 automobilius.

– Galbūt istorinius automobilius panaudojate ne tik rodydami muziejaus lankytojams?

– Dalyvavome rimtų filmų filmavimuose. Vienas iš jų – „Emilija iš Laisvės alėjos.“ Filmo scenose buvo naudojami mūsų automobiliai, apranga. Pastebėjau, kad pabaigos įrašuose buvome paminėti kaip filmo rėmėjai. Tai prasmingas filmas. Man ir pačiam teko patekti į filmo kadrus, kur vaidinau milicininką. Filmo „Černobylis“ filmavimuose dalyvavo visas klubas. Nuo Radviliškio senovinių automobilių entuziastų filmo scenose esame šešiese. Esu sužavėtas amerikiečių elgesio su mumis. Visą filmavimo laiką buvo jaučiama pagarba. Mums buvo mokami pinigai, pasirūpinta automobilių pervežimu iš miesto į miestą. Nakvojome viešbučiuose. Linksma patirtis, filmuojantis švedų filme „Hamilton“. Filmavimas vyko prieš porą metų. Šis filmas kino teatrų ekranuose dar nerodomas, tačiau tai turėtų įvykti netrukus.

– Kaip į Jūsų hobį dėl senų automobilių žiūri žmona?

– Žmona sako, kad geriau toks hobis, negu žvejoti ar medžioti. Nuo pat pirmųjų dienų Asta beveik visur kartu dalyvauja. Tik į filmavimus ji nevažiavo, nes to nenumatė sutartis. Žmona pati vairuoja, bet iš senų automobilių sėda tik už „žiguliuko“ vairo – prie kitų nedrįsta, nes ten dviejų kojų ir rankų neužtenka.

– Ar daug tenka įdėti lėšų į senų automobilių restauravimą? Mat vienoje iš atsiųstų nuotraukų – metalo laužą primenanti senų mašinų krūva. Kad padaryti iš viso to gražų ir važiuojantį automobilį tikriausiai tenka įdėti daug pinigų ir darbo.

– Niekas niekada lėšų šių automobilių restauravimui nesuteikė ir nesuteiks. Be 10 tūkst. eurų apie sutvarkymą net negali būti kalbos. Faktiškai iš tokio laužo krūvos mes ir padarome muziejaus eksponatus. Kitokios būklės automobilių gauti nėra iš kur. Visos mūsų restauruotos mašinos kuriasi ir važiuoja.

– Ar sudėtinga užregistruoti restauruotą istorinį automobilį, kad jis galėtų dalyvauti viešajame eisme?

Anksčiau patys apžiūrėdavome ir surašydavome aktą, kurį gavusi „Regitra“ pripažindavo istoriniu automobiliu, suteikdavo jo valstybiniam numeriui H raidę, kas rodo, kad tai – istorinis automobilis. Šiuo metu seną automobilį, kad jis galėtų dalyvauti viešajame eisme, sunku užregistruoti, nes kontrolę perėmė Techninių apžiūrų centrai. Iš kolegų girdėjau, kad apžiūrų centre reikia pateikti daug dokumentų, įrodančių, kad naudotos autentiškos detalės. Dar keista tai, kad istoriniams automobiliams Lietuvoje suteikiami nevienodi valstybiniai numeriai. Maždaug 3 tūkst. automobilių valstybinių numerių su H raide yra su rudos spalvos lentelėmis, likusieji – su baltos. Prieš užsieniečius dėl to atrodome keistai, nes pasaulyje priimtas vienodas tokių automobilių žymėjimas. Yra problema ir dėl taršos mokesčio. Laukiame, kas bus nuspręsta Vyriausybėje. Pavyzdžiui, jeigu reiktų nuvažiuoti iki parado, automobilį tektų apdrausti mėnesiui, tačiau taršos mokestį sumokėti už metus.

– Kokie šio muziejaus planai? Galbūt yra minčių plėstis?

– Tikrai planuojame plėstis. Šeši senoviniai „tarybinių“ laikų sunkvežimiai, veikiami korozijos, stovi kieme. Jiems reikia pastogės. Parašėme naujam merui prašymą dėl paramos skyrimo. Manau, savivaldybės vadovai, tarnautojai bei tarybos nariai turi pamatyti mūsų muziejų, kad nuspręstų, jog padėti tikrai verta. Daugelis jų pas mus nėra buvę. Neseniai man pranešė, kad gruodžio 1 d. vyks pristatymas „Pirklių ir pašto keliu per Radviliškio rajoną“ ir į muziejų atvažiuos savivaldybės autobusas. Turėsiu papasakoti apie objektą. Manau, tada turėsiu galimybę pristatyti muziejų.

– Ar viskas Jūsų gyvenime susiję su senoviniais automobiliais? Ką dar veikėte ar veikiate dabar, kai negalvojate, kaip restauruoti seną, surūdijusį automobilį?

– Kadangi turiu žemės, dirbu žemės ūkyje, o automobilius restauruoju žiemą, kai nėra darbų prie žemės. Anksčiau dirbau darbus, kurie ne visai susiję su aptarta tema. Penkis metus buvau 

„Šeduvos komunalinio ūkio“ direktorius, po to mane pervedė vadovauti į „Radviliškio vanduo.“ Ten dirbau 14 ar 15 metų. Bet tai – jau kita istorija.

– O kuo domisi Jūsų vaikai? Ar jiems įdomus Jūsų hobis?

– Turiu tris vaikus, jie taip pat domisi automobiliais. Vienas sūnus gyvena Londone. Jauniausia dukra ištekėjusi už krepšininko ir šiuo metu gyvena Rumunijoje. Kai jie grįžta, vienas čiumpa už vienos mašinos, kitas – už kitos, visi nori pavažiuoti. Duktė Jūratė, grįžusi iš Londono, gyvena Šeduvoje. Mano pomėgiui pritaria. Labai svarbu kiekvienam žmogui turėti savo pomėgių.

Kalbėjosi Rita Grigalienė

Skaityti daugiau
REKLAMA

Skaitomiausi