Konstitucijos 137 straipsnio ištrynimas – vienas pavojingiausių pastarojo meto politinių žingsnių, griaunantis fundamentalų Lietuvos neutralumo ginkluotės srityje pamatą. Radviliškio–Tytuvėnų apygardoje lengvų pažadų dėka išrinktas Saulius Luščikas Seimo salėje klusniai balsavo „už“. Tačiau kai ateina laikas paaiškinti, kodėl jis priėmė šį radikalų sprendimą, mūsų krašto „atstovas“ tiesiog slepiasi už tylos sienos.
Vienas mygtuko paspaudimas šiltoje Seimo kėdėje – ir 99 parlamentarai nubraukė dešimtmečius galiojusias saugumo garantijas. Oficialūs Seimo duomenys rodo, kad rugsėjo 22 d. už Konstitucijos 137 straipsnio pripažinimą netekusiu galios balsavo 99 Seimo nariai, 13 drąsiai pasakė „prieš“, o 5 susilaikė. S. Luščikas pasirinko būti tarp tų, kurie tyliai vykdo partinę valią. Radviliškio krašto gyventojams šiandien kyla tiesus klausimas: kodėl politikas, rinkimų metu žadėjęs atstovauti žmonėms, dabar elgiasi kaip paprastas partinis robotas ir vengia pažiūrėti į akis tiems, kurie jam suteikė mandatą?
Ne paprastas įstatymas, o pasikėsinimas į Konstituciją
Rugsėjo 22-oji parodė tikrąjį kai kurių politikų veidą. Seimo darbotvarkėje atsidūręs Konstitucijos 137 straipsnio naikinimo projektas – tai ne eilinis biurokratinis popiergalis. Šis straipsnis aiškiai ir nedviprasmiškai draudė Lietuvos teritorijoje dislokuoti masinio naikinimo ginklus ir užsienio valstybių karines bazes.
Tai buvo saugiklis, saugojęs mūsų valstybę ir jos regionus nuo tapimo tiesioginiu taikiniu geopolitiniuose žaidimuose. S. Luščiko balsas „už“ reiškia pritarimą šio saugiklio išmontavimui. Kaip atsitiko, kad vos gavęs Seimo nario pažymėjimą, politikas nusprendė, kad Radviliškio krašto žmonių nuomonė tokiu esminiu valstybės saugumo klausimu jam nebėra įdomi?
Patogios kėdės Seime kaina – arogantiška tyla
Savaitraštis „Radviliškio kraštas“ pateikė S. Luščikui tiesius ir nepatogius klausimus: Ar prieš naikindamas konstitucinį draudimą bent sekundei pagalvojote apie Radviliškio–Tytuvėnų apygardos rinkėjus? Ar pritariate tam, kad Lietuvoje ateityje būtų dislokuoti masinio naikinimo ginklai? Kodėl prieš balsavimą nebuvo surengtas nei vienas susitikimas su vietos bendruomenėmis?
Vietoje atsakymų seimūnas puolė kaltinti savaitraštį „Radviliškio kraštas“, bet į klausimus neatsakė. Panašu, kad S. Luščikui lengviau paklusniai spausti mygtuką Vilniuje, nei grįžti į Radviliškį ir atvirai ginti savo poziciją. Seime virė aštrios diskusijos, skambėjo rimti argumentai tiek už, tiek prieš. Tačiau mūsų krašto „balsas“ pasirinko būti nebyliu statistu. Rinkėjai mato jo parašą protokole, bet negirdi jokio vyriško ir politiškai brandaus paaiškinimo.
Radviliškis stumiamas į pavojų be pačių radviliškiečių žinios?
Šis balsavimas Radviliškio rajonui nėra tik teorinė diskusija sostinėje. Radviliškis yra didžiausias Šiaurės Lietuvos geležinkelio mazgas, turintis strateginę karinę ir logistinę reikšmę. Bet kokie teisiniai pokyčiai, leidžiantys užsienio ginkluotės ar bazių plėtrą, tiesiogiai paliečia vietoves su tokia jautria infrastruktūra.
Ar S. Luščikas supranta, kokią atsakomybę užkrauna savo kraštui? Ar jam rūpi, ką apie galimą masinio naikinimo ginklų teisinį įteisinimą mano Baisogalos, Šeduvos, Tytuvėnų ar paties Radviliškio gyventojai? Jei politikas būtų tikras dėl savo sprendimo teisingumo, jis nesislapstytų nuo žurnalistų ar bendruomenių. Toks slapstymasis tik patvirtina – konsultacijų su žmonėmis nebuvo, o sprendimas priimtas nusižeminus prieš partinę discipliną.
Rinkėjai nėra tik laiptelis į valdžią
Radviliškio–Tytuvėnų apygardos žmonės S. Luščikui antrajame ture atidavė net 66,93 proc. balsų. Tai milžiniškas avansas ir pasitikėjimo kreditas, kuris įpareigoja tarnauti kraštui, o ne tapti aklu partinių nurodymų vykdytoju. Rinkėjai nėra tie, kuriuos prisiminti reikia tik likus mėnesiui iki rinkimų, dalijant skambius pažadus.
Mandatas – tai ne privilegija tylėti ir slėptis. Tai pareiga atsakyti už kiekvieną savo veiksmą. Jei S. Luščikas mano, kad Lietuvos saugumą užtikrins Konstitucijos naikinimas, tegu randa drąsos tai pasakyti garsiai savo rinkėjams, o ne apsimeta, kad klausimų nėra.
Likimas dar neišspręstas – laikas išlipti iš apkasų
Konstitucijos keitimo procesas reikalauja dviejų balsavimų su trijų mėnesių pertrauka, o kiekviename iš jų reikia bent 94 balsų. Tai reiškia, kad galutinis sprendimas dar nepriimtas. Laiko pasitaisyti ir parodyti stuburą dar yra.
S. Luščikas turi kelis mėnesius išlipti iš savo politinių apkasų Vilniuje, sugrįžti į Radviliškio rajoną ir surengti atvirus susitikimus su gyventojais. Radviliškio krašto žmonės nereikalauja aklų nuolaidų – jie reikalauja atskaitomybės ir atsakymo, kodėl jų išrinktas politikas balsuoja prieš ligšiolinius šalies saugumo pagrindus. Antrasis balsavimas Seime bus ne tik Konstitucijos, bet ir paties S. Luščiko politinės sąžinės egzaminas prieš savo krašto žmones.
Emilija Laukagalytė
