Tapus ūkio agronomu, atsirado daug gamybinių reikalų, apie ką gerai byloja dar vienas mano rašinys rajoniniame laikraštyje, pavadintas „Mažiau sąnaudų – daugiau pelno“, štai jis: „Mūsų kolūkyje pagrindiniai žemės ūkio darbai mechanizuoti, tačiau linus tekdavo sudoroti rankomis, ir tai labai pabrangindavo jų savikainą. Nors ir užaugindavome neblogus derlius, tačiau galutiniai rezultatai nedžiugindavo, kaip sakoma, vos galą su galu sudurdavome. Daug kartų kolūkio valdybos posėdžiuose buvo kalbama, kaip atpiginti linų savikainą, gauti už juos kuo daugiau pelno. Neretas valdybos narys ar brigadininkas pasakydavo, jog iš viso neapsimoka auginti linus, jeigu jie nuostolingi. Juk, pavyzdžiui, vien už hektaro linų nurovimą kolūkiečiams užmokėdavome 50 rublių Dar paskaičiuokime, kiek darbo prireikdavo, kol kolūkiečiai suveždavo linus, juos iškuldavo, paskui vėl į laukus stiebelius pakloti išveždavo, bei juos ten paskleisdavo atsiklojėti, o atsiklojėjusius pakeldavo, vėl suveždavo į pastoges. Ir visa tai teko padaryti tada, kada žmonių rankos buvo labai reikalingos prie kitų svarbių lauko darbų. Skubėdami tvarkyti linus, uždelsdavome grūdinių kultūrų derliaus sudorojimą, suvėlindavome kitus darbus. Žodžiu, daug ką prarasdavome, neturėdami technikos linų sudorojimui. 0 nusipirkę linų nuėmimo kombainą, daug ką laimėjome. Pateiksiu keletą pavyzdžių. Vien hektarui linų nurauti prireikdavo net 11 žmogaus darbo dienų. O kol linų produkcija patekdavo į fabriką, išlaidos hektarui linų sudoroti padidėdavo net iki 74,72 rublio. Kai nusipirkome linų nuėmimo kombainą, šios išlaidos labai sumažėjo. Ir po straipsniu pasirašo jau ne koks nors ten „šmikis brigadyrius“ o „Taikos“ kolūkio agronomas! Tuo pačiu metu laikraštyje pasirodo rašinys apie būtinumą žiemkenčių sėjai ruošti dirvas, tas straipsnis vadinosi „Pūdymai dar žaliuoja“, kur rašoma, kad „Taikos“ kolūkio žemdirbiai daug prarado, praeitą rudenį pavėluotai nuėmę silosines kultūras, ir keista, kad agronomas Rimantas Petrikas, o taip pat ir brigadininkai išvadų nepadarė, iki šio mėnesio 5 dienos žiemkenčiams nebuvo paruošta nė hektaro. Štai kaip: iš ryto pyragas, vakarop – botagas.
O dienos rugpjūtyje užėjo nuostabiai giedros ir švelnios – pūdymuose seniai verda darbas, vikšriniai traktoriai vaga po vagos ruošė dirvas rugių sėjai. Tik nesuspėta žinias rajonui laiku perduoti. Gerokai prieš javapjūtės pradžią, kai rugiai dar ką tik išplaukę tebebuvo, rajonas atsiuntė telefonograma klausdami, kiek jau nuimta derliaus? Pasirodo, Kremlius telegrafavo Vilniui, Vilnius rajonui, rajonas – ūkiams: Kazachstanas savo plėšiniuose juk jau pradėjo derlių doroti, kodėl Lietuva snaudžia?! Teko parodyti melagingas „operatyvines“ žinias, kad javapjūtė šiemet pradėta dviem savaitėmis anksčiau nei pernai buvo buvo pradėta. Prikulta jau daug, bet bus prikulta žymiai daugiau nei pernai buvo prikulta. Gi tikrumoje tuo metu kombainininkai dar laukuose tebeplušėjo, o likę mechanizatoriai tik baigė ruošti žemę rudeninių kultūrų sėjai. Gi švelnus kvapas plaukia ir iš paupių – ten saulėje džiūsta atolo pradalgės. Vakarėjant į mechanines dirbtuves su pakeltais plūgais grįžta rugienos paskutinį rėžį suarę dulkini mechanizatoriai. Iš už tų žemaitiškai kalvotų kalvelių sklindanti pratisa moterų daina virpėdama sklaidosi sparčiai rudenėjančiuose laukuose. Kai po eilinės „pirties“ ūkio vadovui pasiskundžiau, kad jau treti metai be atostogų dirbu, jis patarė: „Nudirbk visus darbus, ir Palangoje iki valiai deginkis“. Tiesa, po to buhalterijoje liepta rašyti prašymą, kad neva dėl svarbių gamybinių reikalų už trejus metus nepanaudotas atostogas, noriu kompensaciją gauti. Dar sužinojau, kad ir pats pirmininkas jau dvidešimti metai be atostogų dirba – tik formaliai jas apiformindamas. Štai tokie popieriai tuose kolūkiuose.
Mintys vis grįžta į tuos laikus, kai brigadininku buvau, prisimenu, vieną žiemą toks šaltis spigino, kad ne tik batuose vilnonės kojinės prišaldavo, bet ir krūtinėje širdis, o galvoje – mintys. Žvirbliai skrisdami sušaldavo ir krisdavo negyvi, o paspirti barškėdavo kaip kokie akmenukai. Akys nuo to šalčio dažnam ašarodavo. Brigados seniausias darbininkas žmonių kažkodėl Kūmu pramintas, sakydavo, kad per tokius šalčius ne „griekas“ ant šilumos po arbatinį šaukštelį stipresnio „trunko“ paimti. Jis pats to stipresnio „trunko“ iš tikro tik po arbatinį šaukštelį, arba kaip kartais sakydavo, po „noperską“ vos pakeldavo, bet jei kurį kartą išgerdavo dvi „noperskas“, tai kitą dieną brigadoje dejuodavo: „Nu, vakar ir pašmotinau“, kas reiškia – padauginau. Brigados tariamoje kontoroje juk negersi, tai vyrai susimesdavo arklidėje, tarpusavyje juokaudavo, kad čia ne tik šilta, bet ir kompanija arkliškai supratinga… Kolūkio arklių šėriką rytojaus dieną paprastai rasdavom arklių garde saldžiai knarkiantį, pažadintas mieguistas sėdėdavo kaimynų troboje prie krosnelės jos dureles atsidaręs, kad jo „pachmėlo“ dvoką pečius sutrauktų. Čia sėdėdamas iš ilgo „burnoso“ dešinės kišenės išsitraukdavo riestą medinę pypkę, bet į ją ne tabokos prikišdavo, o „Primos“ kur nors rastą nuorūką, tada skalą iš krosnies užsidegęs savo pypkę, užsmalindavo ir tankiai papsėdavo. Pypkė nuo pagirių drebėdavo tarp dideliai pageltusių arklių šėriko dantų, o tabako dūmai eidavo į krosnį, todėl „Primos“ smarvė po kambarius nepasklisdavo. Rūkydamas jis ir visokias „gavendas“ išvedžiodavo, kaip kipšas labiausiai bijo ne kryžius, ir žegnojimų ar varpų skambesio, o tarybinės „Primos“ dūmų… Parūkęs išeidavo „į savo valdas“, kur jo jau laukdavo nauja „pijokų“ kompanija. Kartais vyrai su arkliašeriu susibardavo iki atlapų stiprumo patikrinimų, kai svarstydavo „rimtas socializmo statybos“ problemas, kaip antai, kodėl laikraščiuose rašoma, kad kasmet prikuliama vis daugiau grūdų, primelžiama vis daugiau pieno, užauginama šimtai tonų mėsos, o parduotuvių lentynos kaip tuščios, taip tuščios?! O tuo tarpu kolūkio pirmininkas viename rajoninio laikraščio numerių detaliai pasakojo, kaip keičiasi kolūkiečiai, antai paprastą, eilinį laukininkystės darbininką apdovanojo medaliu „Už šaunų darbą“, nes šis diena iš dienos dirbo laukuose, visuomeniniam darbui tik gero linkėjo. O aš bene blogesnis? Tada pasakė kitas kolūkietis — palenktyniausiu ir aplenksiu ji. Ir pirmininkas sakėsi tada pagalvojęs, kokią didelę reikšmę turi pirmūnų pagerbimas, jo darbo įvertinimas; į pirmūną nusižiūri kaimynas ir paseka juo; anas kolūkietis juk savo žodį ištesėjo, nes irgi tapo laukininkystes brigados pirmūnas, jam dabar patikima spręsti svarbius kolūkinius klausimus, nes kolūkiečiai būtent jį išrinko delegatu į rajoninį kolūkiečių pasitarimą, kuriame buvo svarstomas naujų pavyzdinių kolūkinių Įstatų projektas. Štai kaip gražiai skamba – nauji pavyzdiniai, vot! Nauji pavyzdiniai – įstatai; žodis „įstatai“ iš didžiosios raidės, bet ką tie įstatai duos kolūkiečiui?
Vieną pavakarę kartu su pirmininku sėdim ant Rūkupio skardžio palaukėje, kur dobilai nesudygo. Buvo tada toks metas, kai javai jau pasėti, daržai sužiūrėti, o šienapjūtė dar tik prasidėjo. Brigados vyrai paupio lankuose šieną dalgiais pjauna bekepuriai, basi, marškiniai prakaituoti, o kelnės vos laikėsi. Pievoje ramiai ganosi kažkieno vieniša karvutė. Pirmininkas jau ne pirmą kartą man aiškina, kad socializmas yra tokia santvarka, kur kapitalistais netampama, bet ir badu juk niekas nenumirė. Dar nei vienas, ar ne? „Nuje, nuje,“ – atsakau jam, o dangumi gerokai palypėjusi saulelė jau taip kepina, taip nugaras šienpjoviams svilina, kaitra net medžių lapus uždusino, viso kaimo pakelės žolę ant žemės suguldė – vėjelio jokio. Matyt šis kažkur tyliai snaudžia už paupio senų baltalksnių užsiglaudęs. Gi aš vakare darbų tabelyje rašysiu: tokie ir tokie vyrai pjovė šieną, nupjovė po 0.6 ha, uždirbo po 4.13 rublio – badu nenumirs, bet ir kapitalistais, žinoma, iš tokio uždarbio netaps. Dar mano brigadyriškuose užrašuose išlikę, kad kitą dieną moterys klevo grėbliais griebę tą šieną, norma – sugriebti po 0.81 ha, padarė po 0.4 ha, per dieną kiekviena uždirbo po vieną rublį ir trisdešimt penkias kapeikas. Kažkuri iš moterų, jaučiu, kažkada juk gana teisingai užrašė tame „nariadų“ sąsiuvinyje: „Tikra ašarų pakalnė“, bet bala juos nematė tuos visokius pavyzdinius artelės įstatus iš didžiosios ar iš mažosios raidės.
Rimantas Petrikas
