Tai nutiko tada, kai barzda man dar neaugo, bet panosėje švelnūs pūkeliai jau kalėsi. Mano kaime, pačioje pamiškėje, galima sakyti vos ne miške, tokioje pelkėje, kaip kaimas sakė spanguolinėje –stovėjo maža maža trobelė. Joje gyveno Mikasė ir Antanėlis. Jų pavardžių beveik niekas nežinojo, kodėl Antanėlis Antanėliu buvo vadinamas, tai tarsi ir savaime aišku, mat jis buvo toks smulkaus kūno sudėjimo, labai nuolankaus būdo žmogiukas, visiems žemai nusilenkiantis ir prieš visus pirmas savo didelę kepurę nukeliantis. O Mikasė, kaip ir priklauso tokį vardą turinčiai moteriškei, buvo papinga, aukšta bei stambi, todėl ir jos vyrą žmonės Mikasiniu praminė, o ir apie toje mažoje trobelėje gyvenančius sakydavo – ten Mikasiniai gyvena. Taip palengva palengva kaimas ir pamiršo to Antanėlio tikrąją pavardę, nors iš tikrųjų jis buvo Daukintis, o kai kada prisistatydavo esąs Daukintavičius – kilimo, neva, iš kilmingų bajorų!
Buvo pokaris, kūrėsi kolūkiai, kurie iš pradžių ne kolūkiais, o žemės ūkio artelėmis buvo vadinami, ir tų artelių tada buvo ne tik žemės ūkio, bet daug ir visokių kitokių, kaip antai žvejų artelė – ten žmonės pramoniniu būdu gaudė žuvis vietiniame ežerėlyje: vasaromis iš valtelių, o žiemomis – iš po ledo. Kol tame ežere žuvų buvo. Dar veikė avininkystės, arklininkystės, kiaulininkystės, paukštininkystės ir net žąsininkystės žemės ūkio mažos brigadėlės. Bet pati stambiausia buvo durpių gamybos artelė, kurios užduotis buvo per vasarą prigaminti tiek sausų durpių, kad paskui jų užtektų visą žiemą rajono elektrinėje kūrenti. Ta elektrinė kažkokiu būdu gamindavo elektrą rajoninio miesto gatvėms, namams bei valdiškoms įstaigoms apšviesti iki vidurnakčio, po dvyliktos elektrinė sustabdydavo savo įrenginius, ir miestas paskęsdavo visiškoje tamsoje – vietinių įvairaus plauko žulikų dideliam džiaugsmui.
Tai štai tas Mikasinis Antanėlis ir dirbo toje durpių gavybos artelėje, mat apie mano kaimą buvo arba vos ne gryno žvyro kalneliai, kuriuose net rugeliai augdavo nenoriai, arba durpynai, išsibarstę tų kalvelių lomose. Apie kalvelėse esančias „bėdnas žemeles“ žmonės sakydavo, kad jei čia rugeliams užaugus jau nebebūna matyti kaip juose zuikiai „ženijasi“, tai ženklas – derlius rudenį bus neblogas. Na, pokario vyrai apie tuos zuikius rugiuose sakydavo tiesiai šviesiai, to negražaus žodžio į vatą nevyniodami, bet juk esmė yra ne tai, kaip jie kalbėdavo, o ką norėdavo tuo pasakyti – kad rugeliai čia žemi teužauga. Gi durpynai buvo labai tinkami kūrenamoms durpėms kasti, todėl ta artelė neblogai klestėjo, kas mėnesį vykdė socialistinius įsipareigojimus, už ką darbininkai nuolat gaudavo ne tik avansus, algas, bet ir premijas. Avansus bei algas, žinoma, vyrai žmonoms parnešdavo, dažnai algų mokėjimo dienomis žmonos ir pačios ateidavo tų algų parsinešti ir apygirčių vyrų namo parsivesti, gi premijų mokėjimo dienos nebuvo „iš kalno“ žinomos, todėl žmonos neprisistatydavo prie tų premijinių. Be to, niekam nebuvo iš anksto aišku, kiek kuris tų premijinių gaus, todėl dalį jų, o dažnas ir visus „pračieždavo“ – pragerdavo iki paskutinės kapeikos.
Tuose durpynuose darbai būdavo sunkūs, nes jokios mechanizacijos tada dar nebuvo, o vadinamus „plecius“ iš pradžių reikėdavo kastuvais velėnuoti – nuimti viršutinį dirvožemio sluoksnį, paskui raumeningesni vyrai irgi kastuvais tų durpių stambias „kavalkas“ iš duobės svaidydavo ant dirvono, kur dvilinkai susilenkusios moterys tuos durpių sunkius gabalus rankomis gaudydavo ir dėdavo į tokius medinius karučius, vietinių „toškėmis“ vadinamus. Šlapių durpių prikrautus karučius durpžemiu reikėdavo toli stumti, kad net subinės vyrams į šalis raitydavosi kartu su tų karučių braškančiu priekiniu ratu, kol tas durpes išversdavo ant sauso dirvono džiūti. Tas bajoriškos kilmės Antanėlis, žinoma, tokiems sunkiems darbams netikdavo – ne jo nosiai tokius karučius stumti, bet su ant dirvonėlio išverstomis durpėmis susidorodavo, mat čia jam tekdavo tokiu specialiu „štiku“ – lengvu kastuvėliu su rankena, tuos šlapius gabalus pusiau suskaldyti, kad šlapios durpės greičiau išdžiūtų. Už tokius „lengvus“ darbus Antanėlis gaudavo ir „lengvesnius“ premijinius, todėl dalį jų, o kai kada ir visus, žmogus be didelio širdies sopulio skirdavo „bendram katilui“ – premijos aplaistymui, arba, šnekant suprantamiau, pragėrimui. Vyrai Antanėlį tokiomis dienomis jau nebe Antanėliu, o tiesiog Antanu pagarbiai vadindavo, dar visaip pagražindami: „Nu ir mūsų Antanas! Nu ir šaunuolis! Nu ir ne skupačius – geros širdies žmogus esi! Po darbo neišlėk pas savo Mikasę, pasilik – aplaistysim premiją vyriškai.“ Antanui to gėrimo daug neprireikdavo – poros rusiškų šešiabriaunių šimtgramių būdavo jam per akis. Tokiomis premijinių laistymo dienomis pamiškė plyšdavo nuo grįžtančio namo Mikasinio: „ramštra-drylia-lialia/ ramštra-dryyylia-lia!“ Praeina kiek laiko ir vėl: „ ramštra-drylia-lialia…“
O namuose ant pamato stovi jo Mikasė pikta kaip debesis, rankas ant krūtinės sukryžiavusi: „Nu, Antanėli – balandėli, tik tu greičiau pareik man į namus, aš tau tokį ramštradrylį pakelsiu, kad tu ir žilas būdamas prisiminsi“. O toje pamiškėje augdavo daug putinų krūmų, vasarą baltų žiedų kekėmis pasipuošiančių, o rudeniop Antanėlio takas į namus nuo tų žemai nulinkusių prinokusių putino uogų net raudonuodavo. Antanėlis eina tuo taku ir dainuoja: „Mano Mikasytė, mano pati gražiausia mergytė!“ – ir kuo arčiau namų, tuo garsiau visokias savo paties sukurtas „meliodijas“ traukia: kad tai pati meiliausia, kad pati jo mylimiausia, o jo rankoje – pakelėje nusilaužta putino žydinti šakelė. Ir kuo Antanėlis arčiau namų, tuo labiau jo dainoje Mikasėlė pati gražiausia, pati meiliausia, pati protingiausia. Ir Mikasėlei prie vartelių besiklausant šių švelnių Antanėlio žodelių pyktis nyksta, tirpsta, tarsi tas ledas pavasarį upelėje. Ir štai – Antanėlis jau prie vartelių su putino šakele rankose, tik visas iki ausų ne tik šlapias, bet ir purvinas, mat sakosi toje „spanguolinėje“ pasiklydęs, savo mieliausios Mikasėlės beieškodamas. Mikasė griūdama puola prie vartelių: „Antanėli, tu mano rūpestėli, greičiau einam į trobelę, barščiukų įpilsiu, juk bene alkanas esi, aulinius numausiu, autus išplausiu, drabužėlius padžiausiu“.
Bet vieną irgi tokį pat tylų vakarą po vadinamos „palučkos“ Antanėlio tas „ramštradrylia“ miške staiga taip klaikiai nuaidėjo ir – nutilo. Mikasė pribėgusi ir vartelius atkėlė, ir net šaukė garsiausiai „Antanai… Antanė-ėė-li, a-ūū! Kur dingai?“ – net visas spanguolynas aidėjo. Bet tą vakarą Antanėlis namo negrįžo. Negrįžo jis nei kitą, nei dar kitą vakarą. Durpyno vyrai Mikasei sakė, kad jau kuris laikas Antanas darbe nepasirodo, galvojo – gal žmogus apsirgo. Paskui per žmones moteris išgirdo, kad kažkas matęs jos žmogų miške surištomis rankomis – kažkokie ginkluoti vyrai jį Aklaežerio link vedėsi. Kas tie nepažįstami vyrai ir kur jie tądien Antaną vedėsi, negi ko paklausi?
Tik juk visiems žinoma, kas tas Aklaežeris per velnio vieta yra, kiek ten visokių miško žvėrelių galą liūliuojančiuose akivaruose gavo eidami vandenėlio atsigerti. Kas ten žino, kur ir už ką tie ginkluoti vyrai Antaną nusivedė, kas ten žino… Ir laukas nežino, ir miškas nežino, ir putinai nežino. Iki šiol nežino ir Mikasėlė, bet vis laukia savo Antanėlio vakarais prie vartelių atsisėdusi, gal išgirs pamiškėj savojo tą „ramštradrylia“, bet meteliai bėgo nubėgo… Mikasėlės gėlių darželis dilgėlėmis apėjo… Trobelės langus vėjai išdaužė. O ir pati Mikasė vyto vyto, kol vieną rytą kaimas ją rado negyvą prie vartelių ant suolelio sustingusią – savo Antanėlio laukiančią. Tai nutiko tais pokario metais, kai man ūsų vietoje švelnus pūkelis vos vos kalėsi.
Rimantas Petrikas
