Vienądien paskambino Marius Aleksiūnas. Pasidomėjo sveikata, dar apie šį tą šnektelėjome. Malonu, bet dar maloniau bus mūsų valdžiažmogiams. Viename savivaldybės posėdyje sėdės du padorūs žmonės. Vienas – kaip žurnalistas filmuos, kitas tik stebės Jūsų išrinktų valdžiažmogių veiksmus. Įsidėmės, užsirašys, tad tautų šventė bus garantuota. Gal ir pradedu.
Pradžia
Man gal ir toli iki M. Aleksiūno intelektualinio chuliganizmo, bet neabejokite, jog buvau tik švelnus jo pakaitalas. Be mūsų intelektualinio chuliganizmo (apskritai) tik beždžionžmogės yra primatai. O politikai? Tik beždžionžmogės (nuo žodžio bezdėti politinių bezdalų maišais). Naudojuosi tuo, kad politikams taikomi kiti teisiniai standartai, tačiau noriu pakalbėti ir apie lobius. Pacituosiu savo mėgstamą rašytoją Olgą Tokarczuk, Nobelio literatūros premijos laureatę. Beje, ji man tik antra po Harukio Murakamio (šis net atsisakė galimybės tapti minėtos literatūros premijos laureatu). „Tad: laikui bėgant ėmė mieliau atiduoti tai, ką savyje turėjo. Puodus, lėkšteles, puodelius su ausele, netgi drabužius, beveik naujus, kai kuriuos visai puošnius“ („Dienos namai, Nakties namai“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2020, p. 267). Kodėl taip smulkmeniškai nurodau, net ir arkliui turėtų būti aišku. Ir štai visai neseniai vienas Radviliškio knygų namelis man padovanojo keistoką lobį.
Lobis
Jis vadinosi „Tarybinės literatūros chrestomatija“ XI klasei, pirma dalis. Prisipažinsiu sąžiningai, apie tokį opusą net negirdėjau, nors matematikas iš manęs nulinis, literatūros srityje ne visai bergždžias. Ir man tai atrodė it lobis. Tai trečiasis perdirbtas leidimas (Šviesa, Kaunas, 1984 m.). Chrestomatijoje – klasikiniai sovietų rašytojų (lietuvių autorių) kūriniai. Žinoma, neapseita be V. Lenino mumijos pasisakymo, bet esama ir P. Cvirkos (ką reiškia gudiškai „cvirkauti“? – supaprastintai verkšlenti), kraštiečio Jono Marcinkevičiaus, J. Grušo, J. Baltušio (atsiprašau, Baltušio) ir kitų menkaverčių rašytojų (tai mano nuomonė), bet ten yra J. Marcinkevičiaus „Mažvydas“, J. Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“. Smulkmenų neminėjau ir nesiruošiu minėti. Šiaip klasika. Paklausite, o kur lobis?
Paklausimas ir atsakymas
Rastos knygų namelyje bent keli spaudai („štampai“): „Šiaulių K. Preikšto pedagoginio instituto biblioteka“, antrasis – „Šiaulių pedagoginio instituto biblioteka“. Plius „leista parduoti“. Tiesa, knygos kaina šovė nuo vieno rublio iki trijų. Pardavimo metai – 1982 m. Oficialus štampas 17-ajame puslapyje: „Šiaulių K. Preikšto pedagoginis institutas. Biblioteka“. Numeriu nevadinsiu, bet tai mūsų literatūros klasika. Kokybiška, net gaila bus grąžinti į knygų namelį. Dabar apie tai, kas per vienas buvo Kazys Preikštas. Atsakau – bolševikas, stalinistinio režimo rėmėjas ir šalininkas, užkietėjęs Lietuvos nepriklausomybės išdavėlis. Šiauliuose jam netgi pastatytas paminklinis biustas, nors veikėjas vertas karo nusikaltėlio kartuvių. Neliko jo vardo gatvės, biusto, dingo nebūtin jo vardu pavadintos pedagoginės mokyklos, politechnikumo, gatvės. Ir tai teisinga stalinistinės linijos šalininkui – užtenka ir šiaip bolševikinės idėjos šalininkų. Vėl pasiremsiu J. Baltušiu: „Pasitikslinau „Pergalės“ žurnale spausdintuose atsiminimuose, bandžiau pakalbėti ir apie K. Preikšą, ir tikrai palankia prasme, kadangi laikiau jį gana tragiška asmenybe, tiesiog susidomėjusių aplinkybių auka.“ J. Baltušis, „Vietoj dienoraščio“, 1970–1975, p. 264, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2019. Ir nieko nepadarysi – praeities šmėklos sklando apie mus. Ir šiaip būtų įdomu, ką apie visokius parazitus galvoja Tauzyla, L. Garbenis, E. Ivanauskytė, S. Luščikas ir panašūs į juos. Gal jų nuomonės nematė (o gal rašyti – velniai?). Nesvarbu, nes kitam skyreliui noriu suteikti žodį „konfidencialumas“.
Konfidencialumas
Šis paprastas lotyniškas žodis reiškia pasitikėjimą, slaptumą, neskelbimą. Na, bažnyčios tarnams – ir išpažinties slaptumą. Jei sąžiningai, tai taikoma medikams, gal ir pardavėjoms, bankų tarnautojams, valdžiažmogių atstovams. Net yra įstatymai, kurios specialiosios tarnybos gali gauti šią informaciją. Radviliškyje šis įstatymas, berods, visai negalioja. Kam reikia, gauna informaciją (na, ką pirkai, kuo sirgai, kokias komercines operacijas atlikai). Ne oficialių tarnybų užklausa, kaip numatyta įstatymu, o per asmenines pažintis. Ypač tai liečia kai kuriuos savivaldybės skyrius. Asmeniškai aš susiduriu su šiuo reiškiniu Radviliškio ligoninėje – buvau garsiai įvardintas, nusakytos problemos, skambėjo net priėmimo skyriaus koridoriuje. Apie tai, ką pirkau parduotuvėse, net nekalbėsiu (nerašysiu) – kažkokia keista informacija, iš mandagumo, ko gero, nutekėjo ir iš savivaldybės (taip ir norisi parašyti – „savibledos“) soc. paramos skyriaus. Esą aš galėjau „nušvilpti“ savo globotinio pensiją (lyg neturėčiau teismo nutarties). Nutartis leidžia disponuoti globotinio, turinčio sunkų protinį atsilikimą, lėšomis. Aš itin gerbiu savivaldybės soc. paramos skyriaus genialią darbuotoją Dailydonienę, jos intelektualią ir korektišką vedėją Miškinienę, primityvių pardavėjų net nesmerkiu – tas pats, kaip nusišnypšti. Šiuo atveju padoriausia „Maximikė“ ir vaistinių personalas. Neabejoju dauguma medikų, o bankų tarnautojų lygį laikau net slaptųjų tarnybų lygmenyje. Vienok atsiranda ilgaliežuvių, ir visų įstaigų vadovams rekomenduočiau pasikalbėti su savo pavaldiniais apie konfidencialumo svarbą. Bankų tai neliečia – tai ne „šaraškinų“ kontoros. Kitiems verta pamąstyti. Įstatymų necituosiu, nes „durnių laivas iš akmenų“ (V. Stakėnas). Apsidrausdamas pridedu žodį „galimai“. Jo (žodžio) netaikau nei bankų, nei Radviliškio poliklinikos personalui. Kitiems – pamąstymas, nemeluojant sau ir kitiems. Formulė paprasta – informacija apie klientus (pacientus) pašaliniams asmenims teikiama tik įstatymo numatytais atvejais. Beje, žodį „šararka“ panaudojau žargoniškai-liaudiškai, o ne pagal tikrąją jo prasmę. Ką jis reiškia, pasidomėkite patys. Ką reiškia liežuvis iki kelių ar piktas liežuvis – dar girdėjau ir išsireiškimą „šūdą leisti“ ar „šūdo reikalas“, pasiieškokite DI ar „Frazeologijos žodyne“, kaip ir „šūdo reikalas“ (p. 723). Patrumpinus ilgaliežuvių (minėto organo dalį), sumažėtų ir noras užsiimti „šūdmalyste“ ar „šuns pirdalais nueiti“. Šuoliuokite pas garbų L. G. – jums niekas to ne… Kol kas! Savo skundais jis, spėju, ne man vienam, tik žadina žvėrį mumyse. Nors grįžk atgal į polikliniką. Tiesa, aš ne Heraklis ir karaliaus Augėjo tvartų (valdžiažmogių, klapčiukų) neišmėšiu. Na, tiek to, keičiam temą. Būsiu grubus – be šunšūdžių rajonas būtų gražesnis, gal ir gyvybingesnis. Deja, ne visi šunų vedžiotojai surenka savo keturkojų ekskrementus į maišelius ir talpina juos į tam skirtas šiukšliadėžes. Parašius šias eilutes, aplankė beprotiška mintis: „ar kada nors STT nepasidomės ir Tauzylos veikla?“ Ką veiks klapčiukas L. G.? Nors… visada atsiras kokio nors kultūrinio veikėjo karvės ar pan. Temų, kad ir „oficiozui“, bus pakankamai. Na, o man pats metas pagalvoti apie skilties pabaigą.
Pabaiga
Jau ne kartą rašiau, jog ši skilties dalis iš lengviausios man tapo sudėtingiausia. Gal Mūzai atsibosta terlentis su mano opusais, gal esu visai išsisėmęs it dykumos šulnys. Žinoma, galiu rašyti apie ančių būrelį, sukantį virš miesto ir ieškantį padoresnės vietos poilsiui, o gal ir net peryklai. Jos neišrankios. Iki miesto nenutapsėjau, tik stebėjau pro langą vėjo gainiojamas šiukšles, tirpstantį sniegą. Gal pridėti debesis, nuo kurių pasprukę maži debesėliai veržėsi į laisvę kažkur šiaurės link. Vieni, it neklusnūs vaikai, kažkur prapuldavo tirpstančiame sniege, kitus susigrąžindavo į savo glėbį solidūs debesų kamuoliai. Panašiai ir žmonių gyvenime. Tingėjosi skaityti, rašyti ar dar ką nors veikti, tik skrandis primindavo, jog metas pasirūpinti kūno penu. Skambtelėjau seserims. Sužinojau, jog viename miestelio pakraštyje apsistojo gervės ir ant vienos kojos tupintys gandrai. Įdomu, kaip suras lesalo, bet, matyt, jiems (sparnuočiams) geriau žinoti. Su kaimynu šnektelėjome apie Irano fokusus ir nusistebėjome, kodėl JAV piliečiai pastaruoju metu į prezidentus renka „gyvuosius numirėlius“, t. y. kriošenas. Nieko nepadarysi – demokratija, tad demokratiškas bus ir paskutinis skilties taškas.
2026-03-15
Vytautas Mikalauskis
