Iš ciklo „Mano tėviškės žmonės“
Jūrininkas iš Vaitiekūnų
Apie iš mano tėviškės kilusį lėktuvų pilotą rašiau. Apie traukinių mašinistą – irgi. Radviliškio rajono Vaitiekūnų kaime gimė ir užaugo ir laivų kapitonas, ne vieną dešimtmetį vagojęs jūras ir vandenynus visame pasaulyje.
Tai – šiauriniame šio kaimo pakraštyje, vienkiemyje prie Daparancijos miško, gimęs ir augęs Antanas Mižutis. Jam jau 85-eri, jo žmonai Janinai trejais metais mažiau ir abu jau seniai pensininkai, tačiau tebėra energingi.
Jūrininkų iš Vaitiekūnų kaimo būta ir tebėra ir daugiau. 1964–1971 metais žvejybos traleryje elektriku dirbo mano brolis Jonas Žemulis. Ne kartą buvau jo laive, kai grįždavo iš reiso. O dabar žemkasės vyriausiuoju inžinieriumi įvairiuose pasaulio uostuose darbuojasi ponios Janinos pusbrolis Vytautas Mėžinys. Tačiau kapitonas iš mūsų gimtinės kol kas tik vienas – Antanas Mižutis.
Janinos tėvai vaitiekūniškiai Juozas ir Pranciška Miežiniai buvo Antano tėvų Stanislovo ir Aleksandros Mižučių kaimynai. Buvęs Mižučių namas ir dabar šviečia geltona spalva pamiškėje netoli Miežinių turėtosios sodybos. Tačiau abu šie vienkiemiai priklauso jau kitiems – senieji jų savininkai Anapilyje.
Kai gerai pagalvoji, tai net ir jų pavardės buvo panašios. Apie tai ir įsišnekome, kai apsilankiau Antano ir Janinos bute Klaipėdoje.
– Kas buvo jūsų tėvai ir seneliai – Mižučiai ar Mižutavičiai? – paklausiau buvusio kapitono.
– Tėtis buvo Mižutis. O senelis nežinau, jis gyveno Argentinoje, ten ir žuvo. Tačiau mano brolis Stasys tikrai buvo Mižutavičius. Dirbo „Spindulio“ kolūkyje mechanizatoriumi. Jau miręs.
Janina: – Buvo vedęs Genutę Dzikaitę.
– O jūsų, ponia Janina, proprosenelio Leono iš Vaitiekūnų kaimo gimimo metrikuose užrašyta Miežinis-Miežutavičius. Ir kai kurie jo sūnūs kartais pasirašinėjo Miežutavičiais, pavyzdžiui, garsusis kunigas ir kalbininkas Mykolas Miežinis-Miežutavičius.
Antanas: – Tai gal mudu giminės susiženijom? (juokiasi).
Janina: – Gali būti… Bet jau labai tolimi. Mūsų tėvukas apie tai nieko nepasakojo. Pavyzdžiui, Miežinių būta ir Juodelių kaime, bet tėtis nesakė, kad mes su jais giminės. O Miežutavičiai galėjo kažkada būti tie patys, kas dabar žino.
Keisti tėviškės sapnai
Jūrininkai, juo labiau laivų kapitonai – įdomių patirčių turintys žmonės, jų istorijų gali klausytis dieną naktį.
Tačiau juk visame pasaulyje yra taip, kad laivams vadovauja kapitonai, o kapitonams krante – kapitonienės. Ne kitaip ir pas Mižučius: kai paklausiau – ar Antanas ir namie būdavo kapitonas, jis nusijuokė: „Tai argi nematyti, kas čia yra kapitonė?“
Tad ir pradėkime nuo ponios Janinos. Tuo labiau, kad ji irgi neeilinė asmenybė – jaunystėje garsėjo sportiniais pasiekimais, vėliau daug metų vadovavo sportininkų mokyklai.
„Iš savo vaikystės Vaitiekūnuose labiausiai prisimenu pirmąją savo mokytoją Oną Kuprienę, Boleso Kuprio žmoną. Labai puiki buvo mokytoja, – pasakojo Janina Mižutienė. – Tarp kitko, vadinome ją ne mokytoja, o poniute ir jai tai patiko. Tiktai kai sužinodavo, kad atvažiuos mokyklų inspektorius, mus įspėdavo – nevadinkite manęs taip.
Na, su knyga per galvą gaudavom ne vienas… Tais laikais tai buvo įprasta. Mūsų pradinė mokykla buvo Petrėtynėje. O tais metais, kai įstojau, padarė ją septynmetę. Jos direktoriumi tada buvo Zimaitis, paskui jis išvažiavo ir direktoriavo Ona Palskytė-Kuprienė.
O mokytojos tada buvo Juodkunaitytė, Cechanavičiūtė, Gapšytė. Juodkunaitytė dėstė anglų kalbą, ji buvo tuometinio „Spindulio“ kolūkio pirmininko Macenavičiaus podukra – jo žmonos duktė.
Cechanavičiūtė vėliau tapo berods Pikeliene, ji mokė pradinėse klasėse. Dalia Gapšytė – matematikė; ji gyveno pas Aleknas, Jocius. O lietuvių kalbos mokė Misevičiūtė – labai graži. Paskui ji ištekėjo už Budos iš Kairėnų ir išsikraustė jie berods į Kauną.
Aš baigiau toje Vaitiekūnų mokykloje septynias klases. Po to ji vėl tapo pradine, nes nebesurinko pakankamai mokinių septynioms klasėms“.
– Susapnuojat tėviškę, gimtuosius namus?
– Dažnai. Mūsų sodyba būdavo tvarkinga, švari, o aš dabar sapnuodavau joje netvarką ir klausdavau tėvelių, kaip galima tokioje gyventi? Kažkodėl tokie keisti sapnai.
Antanas: – Aš vyresnis, tai iš vaikystės prisimenu karo pabaigą: ėjo rusų kareivių kolonos vieškeliu pro mūsų namus į Vosiliškį. O mūsų tėvai su mumis ir dar kelios aplinkinės šeimos slėpėmės apkase prie Antano Poškos sodybos.
Janina: – Mama pasakojo, jog slėpdavosi dar ir kitoje vietoje. Truputį toliau nuo mūsų sodybos buvo tiltelis, po juo betoninė pralaida – tai ir ten mūsų šeima kartais slėpdavosi.
Už mūsų gyveno Valaitienė, Peleckiai, Daukšai, Klimašauskai, Nedzvegos, Žalgevičienė – daug sodybų toje vietoje buvo, o dabar ten tušti laukai palei mišką.
Miežinių kapela
– To miško pakraštyje gyveno ir Bėrienė, o gal Birienė, su Vytautu Mičiuliu – keisti, to meto akimis, žmonės, nes nebuvo „Spindulio“ kolūkiečiai ir nedirbo jame. Jie berods buvo ne vietiniai, o iš kažkur atvykę.
Bėrienė peikdavo tarybų valdžią, net skundus rašydavo. Ji buvo gerokai vyresnė už Mičiulį. Pinigų pragyvenimui užsidirbdavo siuvinėdama ir pardavinėdama žmonėms tuos siuvinius. Vytautas taisė radijo imtuvus.
Aš nuvažiuodavau pažiūrėti, kaip jis tai daro, kaip konstruoja naujus. Paaugliui tai buvo įdomu. Ir man jis radiją buvo padaręs, vėliau magnetofono garso stiprintuvą.
– Ten anksčiau buvo Krikščiūnienės sodyba, paskui joje apsigyveno Bėrienė. Mišką šalia tos sodybos vadino Eglynu. Aš ligi šiol Bėrienės siuvinėtų servetėlių spintoje turiu.
– Paskui jie susipyko ir Bėrienė Vytautą paliko.
– Nes jis įsižiūrėjo kaimynų Peleckių dukrą Bronę. Labai graži ji buvo. Bėrienė atėjusi pas mus guosdavosi, kad Bronė vilioja jos Vytą, parėjusi namo, randa svetimų moteriškų pėdsakų. Netikėdavom, o paaiškėjo, jog tiesa.
Bėrienė Vytautą specialiai rengdavo taip, kad prastai atrodytų – kelnes jam siūdavo su tokiais plačiais šarovarais ir t. t., bet tai nepadėjo. Vėliau Vytautas su Brone išsikraustė į Žibartonis.
– Jūsų tėvai daug žemės prieš karą turėjo?
– 8 hektarus. Tėtis buvo kalvis. Jo kalvė buvo prie namų, truputį arčiau kelio. Mes, vaikai, eidavome ten pūsti dumplėmis orą į žaizdrą, kai tėtis kaustydavo kaimynų arklius.
Antanas: – O mano tėtis buvo stalius. Aš iš vaikystės labiausiai prisimenu, kad Miežiniai gražiai grodavo.
Janina: – Taip. Mano tėtis Juozas grodavo kontrabosu, o jo brolis Vladas – smuiku. Netoliese gyvenęs Kuprys Bolesas – klarnetu.
Antanas: – Dar ir Švėgžda iš Pyplių kaimo smuiku grodavo.
Janina: – A, taip. Muzikuodavo toji kaimo kapela vakaruškose, vestuvėse. Vladas Miežinys buvo labai linksmas žmogus. Ir jo smuikas buvo geras, sakydavo – Stradivarijaus. Jis jį ir į Sibirą buvo nusivežęs, kai sovietai ten jo šeimą ištrėmė, ir išsaugojo ten, vėliau namo parsivežė.
O tada atvažiavo pas jį sūnus Romas, kuris liko neištremtas, nes spėjo pasislėpti, ir išviliojo iš tėvo tą gerąjį smuiką. Turbūt pardavė.
Rajono dviračių čempionė
– Kur mokėtės po Vaitiekūnų pradinės?
– Grinkiškio vidurinėje. Antanas ją lankė nuo penktos klasės, o aš nuo aštuntos. Jis eidavo per miškus, laukus tiesiai. Bet keliais dar sunkiau būdavo eiti – rudenį, pavasarį purvai, dumblai, juk tada kelių netaisė. Ypač prastas kelias buvo per Pyplių kaimą. Sykį jo viduryje buvo užklimpę net rusų kareiviai.
Mokykloje pagarsėjau kaip gera dviratininkė, buvau tapusi net Radviliškio rajono dviračių čempione.
– Kodėl jūs, kaimo mergaitė, susidomėjote tokiu sportu?
– Tai juk kasdien, kai būdavo sausa, važinėdavau į mokyklą dviračiu, tiktai žiemą ne. Paskui pabandžiau dalyvauti lenktynėse ir patiko. Iš pradžių jose važiuodavau savuoju paprastu, „kolūkietišku“ dviračiu.
Kai Grinkiškio mokykla pamatė, kad man sekasi varžybose, nupirko sportinį dviratį. Prieš mane dviračiais gerai sportavo Ona Galentaitė-Krikščiūnienė iš Kairėnų, o paskui prasidėjo mano karjera (juokiasi). Ligi šiol turiu knygų, kurių tada dovanodavo varžybų laimėtojams.
Varžybos vykdavo prie Šeduvos, plentu Radviliškio link. Sykį į jas mane ir dviratį iš Grinkiškio nuvežė pats mokyklos direktorius Kalnelis. Įkišome dviratį į jo „Moskvičiaus“ galą, aš įsitaisiau priekyje. O parvežė jau rajono čempionę (juokiasi). Kalnelis buvo geras mokytojas. Dėstė chemiją, o aš gerai ją mokėjau.
Be to, tada žaisdavau krepšinį ir apskritai labai mėgau sportą.
– O dabar dar važinėjate dviračiu?
– Ne, jau nebe. Ir jo nebeturiu.
Baigusi Grinkiškio vidurinę, įstojau į Kauno kūno kultūros institutą studijuoti dviračių sportą. Vėliau kartu su Rože Krumcholcaite-Stasiulevičiene iš Grinkiškio pasirinkome rankinio specializaciją.
Baigus institutą, kadangi buvau gera studentė ir sportininkė, per diplomantų skirstymą turėjau teisę pasirinkti, kur noriu dirbti. Kadangi Antanas tada jau buvo Klaipėdoje ir buvome susitarę susituokti, pasiprašiau į tą miestą.
Tų pačių 1965 metų liepos mėnesį mudu su Antanu apsiženijom, o po to ir aš atsidūriau Klaipėdoje.
Antanas: – Šią vasarą buvo mūsų deimantinės vestuvės – vedę jau 60 metų.
Janina: – Buvo susirinkusi visa mūsų šeima.
Pavojinga sporto šaka
Nuo 1965-ųjų trejetą metų dirbau Klaipėdos rusų mokykloje fizinio lavinimo mokytoja, buvau Janina Juozovna (juokiasi). Nes mokyklos direktorius priimdamas į darbą paklausė: „Kaip jus vadinti?“ „Janina“, – atsakiau. „Ne, taip netinka. Koks tėvo vardas?“ „Juozas“. „A, tai jūs Janina Juozovna“! Taip ir vadino.
Po 3 metų išėjau dekretinių atostogų, gimė sūnus. Atostogas praleidau pas mamą Vaitiekūnuose. Antanas į jūrą, aš – į tėviškę. Grįžusi į darbą buvau pervesta į sporto mokyklą metodininke, o po metų paskyrė direktoriaus pavaduotoja. Išdirbusi šiose pareigose 13 metų, buvau paskirta sporto mokyklos direktore ir ja dirbau 25 metus.
Tai buvo viena didžiausių sporto mokyklų Lietuvoje. Ruošėme rankinio, tinklinio, meninės, sportinės gimnastikos, orientacinio sporto, šachmatų, stalo teniso mėgėjus. Vaikai pas mus ateidavo po pamokų bendrojo lavinimo mokyklose. Dirbo nemažai trenerių – iš viso 30 žmonių kolektyvas.
2001 metais Klaipėdos savivaldybė sujungė šią mūsų mokyklą su dviračių sporto mokykla. O aš dar 1998 metais pradėjau gauti pensiją, tačiau buvau pakviesta direktoriauti toliau. Dar 10 metų, būdama jau pensijoje, dirbau direktore.
Galėjau ir toliau dirbti, niekas nevarė, bet nutariau baigti. Nes mano kraujo spaudimas didokas, kartais ūžia ausyse, o darbas tai atsakingas. Nors neprivalėdavau, tačiau važiuodavau su dviratininkais į jų varžybas. O tai bjauri, pavojinga sporto šaka. Prašydavau: „Vaikinai, nesvarbu, kada grįšit, nors ir trečią valandą nakties – skambinkit man, praneškit, kaip sekėsi“.
– O savo vaikai?
– Du. 1968 metais gimė sūnus, pavadinom Ryčiu. Klaipėdos universitetė įgijo ikimokyklinio mokymo specialybę, dabar dirba Bendrosios pagalbos tarnyboje. Po 8 metų – dukra Jūratė. Universitete baigė ekonomikos studijas, dirba bendrovėje „Philip Morris Lietuva“.
Abu turi šeimas, užaugino mums 4 anūkus. Vienas anūkas kaip ir aš pamėgo sportą, yra Europos karate čempionato antrosios vietos laimėtojas, turi juodąjį karate diržą.
Liūdniausia būdavo per šventes
– Kodėl taip vėlai įsižiūrėjote kaimyną? Negi anksčiau jo nematėte, juk greta gyveno?
– Nu tikrai vėlai, kai jau studijavau Kaune, o jis dirbo Klaipėdoje. Sugrįžę į Vaitiekūnus, susitikdavom šokiuose, žiūriu – ogi šaunus jūreivis. Ir susidraugavome, o ir mūsų tėvai kaip kaimynai neblogai sugyvendavo.
Be to, jo sesuo Bronė buvo mano sutvirtinimo sakramento mama. Paskui mudu su Antanu pakvietė būti jos dukters Rasos kūmais. Pradėjom jau rimtai draugauti, susirašinėti. Bet jis vis išplaukdavo į jūrą – toks darbas. Ir sykį, kai grįžo vasarą – susituokėm.
– Sunku būdavo sulaukti grįžtant iš reiso?
– Na, juk rūpesčių netrūko – leki, bėgi, lydi vaikus į darželį, į mokyklą ir t.t. O dar turėdavau mažiausiai keturias auklėtinių treniruotes per savaitę aplankyti. Dažnai eidavau į jas su savo vaiku ant rankų.
Tekdavo laukti parplaukiant Antano tris, keturis mėnesius ir ilgiau, o tarnybos pabaigoje – net 16 mėnesių. Ir nepaskambinsi, juk mobiliųjų telefonų tada nebuvo. Jokio ryšio, ypač kai kažkokiame tolimame užsienio uoste stovėjo įstrigę.
Mano mama pradėjo sakyti: „Eik pas kortų būrėją, pasakys, kas atsitiko ir kas bus“. Aš netikėjau, kad kas nors blogai, na bet nuėjau.
„Kartožnikė“ paskleidė kortas ir sako: „Viskas gerai, jau tuoj rasit vyrą“. „Aš jį turiu, bet išėjo į jūrą ir ilgai negrįžta – jaudinuosi“, – sakau. „Parvažiuosi namo ir jis jau bus parėjęs“. Parlekiu apsidžiaugus, bet nėra mano Antano, jis tik dar po 4 mėnesių sugrįžo… Va ir tikėk būrėjom.
Bet turėjau daug darbo, tai ir labai liūdėti nebuvo kada. Tik per šventes tai tikrai būdavo nesmagu – visi švenčia šeimose, o mes be vyro ir tėčio.
Užtat kai pagaliau parplaukdavo, oi, kokia mums būdavo šventė! Eidavome su vaikais pasitikti uoste, ta proga leisdavo sutinkančius ten įeiti.
– Dabartinių furistų (vilkikų) vairuotojų žmonos skundžiasi, kad joms ir keletą savaičių sunku savo vyrų laukti.
– Na nelengva, žinoma. Bet rūpesčiai neleisdavo ilgai liūdėti. Kai čia Klaipėdoje pastatė namą, kuriame mes nusipirkome butą, tai iš pradžių aplink buvo laukai, o juose – purvynai, jokio šaligatvio. Su vaiku ant rankų, apsiavusi guminius batus, brisdavau gal 2 kilometrus į autobusų stotelę. Vaikas jau nelengvas, bet pastatyt jį ant kojų negaliu – purvo beveik ligi kelių. Ir taip kasdien.
Iškasė statybininkai griovį, žmonėms pereiti per jį lentą uždėjo. Nešuosi vaiką per tą lentą, ji triokšt, aš pūkšt į griovį, o ten vandens iki pusės. Laimė, spėjau vaiką pastatyt ant kranto. Išlipau, einu namo ir verkiu…
Į motociklą įpylė cukraus
– O dabar į tėviškę nuvažiuojat?
– Tėvelių kapus aplankom. Bet važiuojam jau plentu per Grinkiškį.
– Kodėl ne tiesiai vieškeliu nuo Vosiliškio? Negi netraukia į gimtąją sodybą pažiūrėti?
– Bijau, galvoju, kad bliausiu pamačiusi. Bet kai šį rudenį važiuosim – užsuksim pažiūrėti. Sūnus kai važiuoja, visada užsuka, paskui mums papasakoja. Dabar giminaitė Daiva Miežinytė-Sondienė ten braškes augina, jos nagingas vyras įrengė automatinį laistymą.
– Nesigailite palikusi kaimą?
– Kažkada, kai mokiausi Grinkiškio mokykloje, galvodavau – norėčiau gyventi tame miestelyje, jis man tada atrodė nemažas. Vos taip ir neatsitiko, mat buvo įsimylėjęs mane toks Juozas Glinskis iš Grinkiškio, jis tada dirbo kolūkio prie Baisogalos pirmininku.
Antanas: – Geras žmogus buvo.
Janina: – Vos neapsiženijome. Bet kai jis sykį atvažiavo į Vaitiekūnus pas mane, kažkas į jo motociklo baką įpylė cukraus ir nebuvo galima užvesti… Glinskis įsižeidė.
– Tai gal Antano darbas?
– Ne, ne (Janina juokiasi), – tikrai ne Antano. Įtariu, taip padarė Petrėčių Jonas. Jis prie manęs kibdavo, negalėdavau atsikratyt.
– Tai įsimylėjęs buvo?
– Gal. O su Glinskiu ir po to draugaudavom, su Antanu pas jį nuvažiuodavom, lašinių paltį mums įdėdavo. Graži draugystė buvo, tai ne dabar, kai vos tik susipažįsta ir tuoj į lovą. Mūsų laikais to nebuvo.
Antanas: – Iš kur žinai, kad nebuvo? Žmonės juk nesikeičia.
Janina: – Nu ne, dabar kitaip, pagyvena kartu, vaikų susilaukia ir tik tada ženyjasi arba ne. Tokia dabar mada.
– Bendradarbiai, kaimynai jus turbūt gerbė ne tik kaip mokyklos vadovę, bet ir kaip kapitono žmoną?
– Tai taip. Klaipėdoje buvo speciali jūrininkų parduotuvė, kurioje prekės buvo už užsienio valiutą, vadinamuosius bonus. Apsipirkdavau ten, tad buvau pasipuošus ir, kadangi buvusi sportininkė, – pasitempusi, neapsileidusi. Stengiausi valgyti sveikai, ne per daug, sportuoti.
Be to, per 25 direktoriavimo metus nesu nei vienam pavaldiniui net papeikimo parašiusi. Ir susirinkimuose, prie kitų žmonių, nei vieno nesu išbarusi, nors pasitaikydavo, kad padarydavo eibių. Pasakydavau, ateik į mano kabinetą. Na tada tai velnių duodavau! O prie kitų nieko nesu įžeidusi, visus gerbiau. Gal todėl ir mane gerbė.
Nepatikėsit – man mano darbas buvo hobis, nebuvo nei dienos, kad nenorėčiau į jį eiti, eidavau kaip į šventę.
– Kaip bendraudavote su kitomis kapitonų žmonomis? Juk jų Klaipėdoje buvo nemažai?
– Daugelis jų buvo rusės ir nedirbo. Stebėdavosi manimi, kai susitikdavom – „Kodėl tu dirbi, juk tavo vyras kapitonas?“ Kodėl aš turiu nedirbti. O kai šiais laikais sutinku jas, dejuoja – „Mažą pensiją gaunu“. Taip norisi pasakyt – kur anksčiau buvai? Bet patyliu.
… O kitoje šio pasakojimo dalyje pakalbinsime kapitoną Antaną. Apie bekraščius vandenynus ir audras juose, laivus, kranto ir žmonos ilgesį ir net undines.
Feliksas Žemulis
