Socialiniai tinklai

Rajono aktualijos

Negaliu įprasti, kai peržengia žmogų kaip slenkstį…

Avatar

Paskelbta

data

Mielas skaitytojau, ar esi girdėjęs apie Radviliškio ligoninėje teikiamas paslaugas stebėjimo palatose ir dienos stacionare? Ko gero, jei ne pats ten buvai pakliuvęs, tai pasakojo artimieji ar pažįstami. Man teko pagulėti ten sausio 30 -31dienomis.

Ką reiškia žodis STEBĖTI? Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne rašoma „STEBĖTI-ŽIŪRINT TIRTI“. Stebėti ką? Gyvenimą, svečią, ligonį? Deja, netrukus iškilo klausimas: Kas ką čia, palatoje, stebi? Būčiau nenuoširdi, jei skųsčiausi ar dejuočiau, kad man nebuvo suteikta pirmoji pagalba. Esant itin aukštam kraujospūdžiui ir ypatingai blogai savijautai (gal tai mėlynojo – raudonojo mėnulio pilnaties pasekoje), man sulašino vaistų, davė tablečių. Tačiau kitą dieną iki 16 valandos užsuko tik slaugytoja, nežiūrint į tai, kad ryte buvo paguldyta kur kas už mane jaunesnė moteriškė su ryškiais kraujotakos sutrikimo požymiais. Per tą laiką pas ją atskubėjo mama, bendradarbės, tačiau nei vienos gydytojas į palatą nė nežvilgtelėjo. Laukėme, puikiai suvokdamos, koks didelis neurologo krūvis. Na o kai guli, tai ir mintys užkamuoja.

Kad jų atsikratyčiau, išstudijavau palatą: 2 spintelės, 2 taburetės, 2 lovos, viena spinta, viena kriauklė, viena stiklinė, dvejos žaliuzės (viena metalinė, kita jau aplūžusi). Pro langą matėsi sterilezacinės pastatas ir rūškana diena. Stebėjau palatoje gulinčią moteriškę, jos negalią, iš neturėjimo kas veikti užmačiau storą sluoksnį dulkių ant metalinių lovos rėmų. O ką gi man daryti? Į priėmimo skyrių atėjau užgriebusi tik šliures ir pasą. Nei rankšluostėlio, nei šukų, nei puodelio vandeniui atsigerti. Taip ir voliojausi lovoje nesipraususi, nesišukavusi. Pro praviras duris sklido nuostabūs gaminamo kavinėje maisto kvapai. Bet bala juos. Gulinėjau toliau. Kadangi palatoje

tvanku, pravėriau duris. Dabar mano stebėjimo laukas prasiplėtė. Tai slaugytoja, tai sanitarė prapėdina pro šalį. Žiūriu – po koridorių blaškosi pacientai, atėję atlikti echoskopijos, endoskopijos ar kitokių tyrimų. Jokios informacijos, kad kabinetai iškelti į buvusį vaikų ligų skyrių. Stebėti atsibosta. Įjungiu mąstymą. Tai kas čia ką stebi?

Jei jau ligoninės palata, tai turėtų per dieną nors kartą užeiti gydytojas ir bent pasidomėti ligonių savijauta. O gal nei stebėjimo palatose, nei dienos stacionare gydytojų nėra? Čia tai geras bajeris. Pagaliau pati susiprantu, kad laikas keliauti į namus. Tik tada atsiranda gydytoja ir supažindina su tyrimų rezultatais, parekomenduoja gerti tabletes arba dienos stacionare susilašinti vaistų. Tik

namuose atsipeikėju, kad tam reikalingas siuntimas. Kur jį gauti? Šiaip tai norėjosi kažkokiame dokumente pasirašyti, kad ligoninę, palieku savo iniciatyva, nors kraujospūdis vis dar aukštas. Juk, kai kreipiesi į gydytoją ar atlieka kokį tyrimą, pasirašai.
Namuose prisimenu ir dienos stacionaro skyrių. Koks ten skyrius, tik mandrai pavadintas. Paprastas procedūrinis kabinetas. Atėjai, atsigulei, sulašėjo lašinė, pagulėjai šiek tiek ir varai į namus. Ir čia viskas priklauso tik nuo slaugytojos.

O svarbiausia -ATSAKOMYBĖ. Jeigu kas, tai ji ir liks kalta. Norom nenorom sugrįžtu į ANUOS laikus, „ prie ruso“ – ligoninėje už besigydančiųjų sveikatą buvo atsakingi palatos gydytojos, seselė ir skyriaus vyr. gydytojas (vedėjas). „Trys viename“ – pasakytume šiandien. Kiek žinau, buvo privaloma rytinė gydytojo vizitacija ir gydytojas reaguodavo į seselės teikiamą informaciją. Kai dirbo vyresniosios kartos gydytojai, jie viską ligoniui paaiškindavo. Dabar net negauni informacijos, kokius vaistus geri. Pamenu, kai po trūkio operacijos bandžiau laiptais nusileisti į pirmą aukštą, chirurgas sugrąžino į palatą ir pats nupirkęs atnešė spaudą. LOR specialistas po anginos operacijos kantriai paaiškino, kodėl negalima krenkšėti ir daug kalbėti.

Susidūrus su kai kuriais medikais, nebegali suprasti, ar jie davė Hipokrato priesaiką tarnauti ligoniui. Ir apskritai, ar tokios sąvokos kaip mandagumas, tolerancija, supratingumas, nuoširdumas, gal net užuojauta, žinomos kai kuriems jauniems ir vidurinės kartos medikams? Taip, mes žinome, kad maži atlyginimai, kad atsakingas, alinantis darbas. Bet ar vien tik daktarams tos problemos akivaizdžios? Juk ir mokytojas, ir padavėjas, ir darbininkas – tokie pat žmonės…
Kai rašliavą perskaičiau draugei, ji paklausė, ar nebijau „tampyti liūtą už ūsų“? Nežinau, ar bijau. Bet esu įsitikinusi, jei tylėsime, tai mus (ypač senjorus) žemins ir nebodami nieko primins mums, kad savo atgyvenome, kad laikas jau keliauti pas šventąjį Petrą…

J.KAUČIKIENĖ

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rajono aktualijos

Pakalniškių kaime tėvą sumušęs sūnus uždarytas į areštinę

Avatar

Paskelbta

data

Gruodžio 23 d. apie 21:00 val. Radviliškio rajone Pakalniškių kaime, Rozalimo g., namuose sūnus, gim. 1985 m., sumušė tėvą, gim. 1957 m. Nukentėjusysis dėl sukelto fizinio skausmo į gydymo įstaigas nesikreipė. Įtariamasis uždarytas į Šiaulių AVPK areštinę. Pareiškimas gautas
2020-12-24.

Asociatyvi nuotr.

Skaityti daugiau

Aktualijos

Šeimose – domėjimasis tradicijomis

Avatar

Paskelbta

data

Anksčiau ilgus žiemos vakarus žmonės užpildydavo, kartu dirbdami nesunkius ir neskubius darbus. Radviliškio kraštas nuo seno garsėja savo tautodailininkais, jų darbų gausumu, autentiškumu. Čia organizuojami čempionatai (kojinių mezgimo, pasakų sekimo), konkursai, adventiniai turgūs ir kita.

Viešoji biblioteka, siekdama priminti senąsias tradicijas, ilgesniais rudens ir žiemos vakarais kvietė visus norinčiuosius į Šeimų etnokultūrinę stovyklą – pabūti drauge, pamąstyti apie praeities svarbą dabarčiai. Pagrindinė šio projekto idėja – pristatyti krašto žmonėms lietuvių tautos savitumą: tautodailę, tautosaką (sekamą ir dainuojamąją) bei muzikavimą.

Spalio–gruodžio mėnesiais vyko įvairūs užsiėmimai tautodailės temomis. Juos vedė tautodailininkai Regina Martyšienė, Jadvyga Kurmanskienė, Jolanta Kvedarienė, Eugenijus Arbušauskas, Olė Plungienė. Dalį šių užsiėmimų buvo galima pamatyti Viešosios bibliotekos e. erdvėje – videopamokėlėse, kuriose aiškinta apie riešinių mezgimo ypatumus, šiaudinio paukštelio rišimą, juostų pynimą, tradicinių kanklių gaminimą bei kankliavimą.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laimutė Verbickienė vedė edukacinį užsiėmimą apie pasakas mūsų ir kitų tautų gyvenime, lektorė, etnologė Gražina Kadžytė pristatė švenčių ratą, lektorė, etnomuzikologė, TV laidų vedėja, Vilniaus miesto folkloro ansamblio „Virvytė“ vadovė Loreta Sungailienė pasakojo, kas padeda atverti vaikų balsus ir širdis, patarė, kaip skatinti kūrybiškumą ir kaip visai šeimai prisijaukinti liaudies dainą, šokį, žaidimą, pasaką.

Visus tuos mėnesius Viešosios bibliotekos e. erdvėje buvo pristatomos tautodailininkų darbų parodos: kojinių, pirštinių, keramikos, lėlių, sodų, verpsčių ir kt. Šiaulių televizijos darbuotojai sukūrė videofilmą apie tautodailę ir tautodailininkus mūsų rajone.

Susidomėjimas projekto veiklomis, dalyvavimas jose rodo, kad neblėsta dėmesys mūsų protėvių darbams ir tradicijoms. Projekto veiklų rezultatus (fotonuotraukas, videomedžiagą) savo bendruomenėse pristatė, jais su mokiniais, jaunimu dalijosi mūsų partneriai.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Radviliškio rajono savivaldybė.

Viešosios bibliotekos informacija

Skaityti daugiau

Skaitomiausi