Kol Radviliškio rajono gyventojams nuolat aiškinama apie „ribotas finansines galimybes“, būtinybę atsakingai dėlioti prioritetus ir taupyti lėšas, rajono valdžios komandiruočių geografija plečiasi stulbinamu tempu. Sausį – Turkija. Kovą – Ispanija. Gegužę – Kroatija. Vos per penkis šių metų mėnesius prieštaringai vertinamas meras Kazimieras Račkauskis su svita jau leidžiasi į trečią užsienio komandiruotę.
Ir kuo daugiau tokių kelionių kaupiasi, tuo labiau ryškėja ne pati „tarptautinio bendradarbiavimo“ idėja, o vis pasikartojantis modelis: daug abstrakčių mero frazių apie „gerąsias praktikas“, tačiau labai mažai konkrečių atsakymų apie tikrąją naudą Radviliškio rajonui, tikslus ir išlaidas.
Šį kartą istorija veda į Kroatiją. Tiksliau – į Zadarą, kur rajono vadovas planuoja praleisti net penkias dienas. Tačiau kuo giliau analizuojami oficialūs dokumentai ir paties mero atsakymai žiniasklaidai, tuo daugiau, redakcijos vertinimu, atsiranda keistų prieštaravimų.
Penkių dienų komandiruotė, kurios tikslas – „susipažinti“
Pagal mero K. Račkauskio pasirašytą potvarkį, 2026 m. gegužės 11–15 dienomis Kazimieras Račkauskis išvyko į Zadarą, Kroatijoje. Oficialus tikslas – esą „susipažinti su Kroatijos savivaldos sistema, regionine politika bei ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamais projektais“.
Teigiama, kad komandiruotės metu planuojama lankytis Zadaro apskrities administracijoje, savivaldybėje, susitikti su Lietuvos ambasadoriumi Kroatijoje Eduardu Borisovu bei apžiūrėti ES fondų lėšomis finansuotus objektus. Tačiau vos žiniasklaidai pradėjus klausinėti konkrečiau, visa istorija pradeda byrėti.
„Radviliškio krašto“ redakcija mero paklausė labai paprastų dalykų:
– kokia konkreti ir pamatuojama nauda planuojama Radviliškio rajonui;
– kokie objektai bus lankomi;
– kokios praktikos planuojamos pritaikyti rajone;
– kodėl pasirinktas būtent Zadaro regionas;
– kuo jis apskritai panašus į Radviliškio rajoną.
Konkrečių atsakymų – praktiškai nėra.
Nebuvo įvardintas nė vienas konkretus projektas, su kuriuo ruošiasi susipažinti K. Račkauskis. Nė viena investicija, modelis, nė viena finansavimo programa, kurios būtų aktualios ir Radviliškiui. Galų gale, nei vienas vietinių problemų sprendimas, kurį savivaldybės vadovas planuotų parsivežti į Radviliškį. Vietoje to – meras atsakyme pateikė ilgas teorines kalbas apie „institucinių ryšių stiprinimą“, „patirties vertinimą“ ir „tarptautinį bendradarbiavimą“. Iš esmės visuomenei siūloma tikėti, kad penkių dienų komandiruotė į Kroatiją savaime yra vertė, o ne turistavimas už „valdiškus“ pinigus.
Mero logika: važiuoja jis, bet atsakingi jau kiti
Dar įdomesnė tampa mero K. Račkauskio gynybinė linija. Atsakyme redakcijai pabrėžiama, kad:
„Komandiruotė į Zadarą nėra organizuojama nei Radviliškio rajono savivaldybės, nei mero Kazimiero Račkauskio iniciatyva.“ Kitaip tariant, vos tik pradėti uždavinėti klausimai apie naudą ir išlaidas, meras pradeda aiškinti, kad tai esą ne jo komandiruotė, nes ją organizuoja Šiaulių regiono plėtros taryba, bet važiuos ir K. Račkauskis.
Tačiau čia atsiranda esminė loginė problema. Potvarkį dėl komandiruotės pasirašo pats meras. Į komandiruotę vyksta pats meras. Savivaldybė apmoka dalį išlaidų. Komandiruotė vyksta darbo metu ir viešomis lėšomis. Bet kai paklausiama apie atsakomybę, staiga paaiškėja, kad už programą, tikslus, pasirinkimus ir naudą atsakingi jau kažkas kiti. Tokio pobūdžio argumentacija labiau primena ne skaidrumą, o mėginimą iš anksto nusimesti politinę atsakomybę už galimai sunkiai pagrindžiamą komandiruotę.
Bilietai užsakomi iš anksto, bet Radviliškio mokesčių mokėtojams teksinčios sumokėti kainos meras „nežino“
Didžiausias šios istorijos paradoksas – komandiruotės kaina.
Oficialiame kvietime juodu ant balto parašyta, kad savivaldybės turės apmokėti:
– skrydžių bilietus,
– viešbutį,
– dienpinigius,
– draudimą,
– kelionę iki Rygos oro uosto ir atgal.
Dar daugiau – dokumentuose aiškiai nurodoma, kad skrydžiai ir viešbučiai bus užsakomi centralizuotai, o sąskaitos pateikiamos kiekvienai savivaldybei atskirai.
Tai reiškia, kad:
– rezervacijos turėjo būti atliekamos iš anksto;
– kainos turėjo būti derinamos;
– bent preliminarios sumos turėjo būti žinomos dar prieš išvykimą.
Tačiau kai redakcija, likus kone vienai darbo dienai iki kelionės, paklausė mero, kiek komandiruotė kainuos Radviliškio rajono savivaldybei, sulaukė beveik siurrealistinio K. Račkauskio atsakymo. Meras pareiškė, kad šiuo metu pateikti tikslios kainos nėra galimybės, nes galutinės išlaidos paaiškės tik po komandiruotės. Kitaip tariant, rajono vadovas vyksta į penkių dienų komandiruotę, dalinai apmokamą už mokesčių mokėtojų pinigus, tačiau negali pasakyti net preliminarios kainos.
Tai kelia labai rimtą klausimą: kaip apskritai priimamas sprendimas dėl komandiruotės pagrįstumo, jei net pats meras iš anksto nežino, kiek ji kainuos? Privatus sektorius tokią logiką sunkiai suprastų. Tačiau mero K. Račkauskio vadovaujamoje savivaldybėje, panašu, tai tampa norma.
Oficialiuose dokumentuose administracijos direktorė vyksta į Kroatiją. Mero atsakyme – jau nebe
Dar keistesnė istorijos dalis – Radviliškio rajono savivaldybės delegacijos sudėtis. Oficialiame delegatų sąraše aiškiai nurodyta, kad iš Radviliškio rajono į Kroatiją vyksta ne tik meras Kazimieras Račkauskis, bet ir naujoji administracijos direktorė Raimonda Balinskienė.
Tačiau mero atsakyme redakcijai staiga teigiama: „Iš Radviliškio rajono savivaldybės į komandiruotę vyksta meras Kazimieras Račkauskis. Kiti darbuotojai ar politikai šiame vizite nedalyvauja.“ Taigi, kodėl oficialiame delegatų sąraše R. Balinskienė yra, o mero atsakyme jos jau nelieka – nepaaiškinta.
Tačiau tuo istorija nesibaigia. Raimondos Balinskienės oficialioje darbotvarkėje savivaldybės interneto svetainėje nurodoma, kad gegužės 11–12 dienomis ji nedirbs. Tačiau vėlesnėmis dienomis darbotvarkėje jau rodoma kaip dirbanti savivaldybėje. Tiesa, apačioje šalia pridėta pastaba, kad darbotvarkė gali keistis.
Ir čia situacija tampa dar painesnė. Jei oficialiame Kroatijos delegatų sąraše R. Balinskienė yra, kodėl savivaldybė tvirtina, kad nevyksta? Jei nevyksta – kodėl ji įrašyta delegacijoje? Jei vyksta tik daliai laiko – kodėl tai aiškiai neįvardijama? Galutinis rezultatas – viena aukščiausių rajono administracijos vadovų dokumentuose vienu metu atrodo ir Kroatijoje, ir Radviliškyje. Tuomet klausimas lieka vienas, kas užima Radviliškio delegacijai skirtą laisvą vietą: vicemerė, mero žmona, kitas asmuo? O gal vieta palikta tuščia?
Trečia komandiruotė – ta pati schema
Visa ši istorija itin ryškiai susišaukia su ankstesnėmis mero Kazimiero Račkauskio kelionėmis. Ir kuo daugiau tokių komandiruočių kaupiasi, tuo aiškiau matyti pasikartojantis modelis: pirmiausia – skambūs pažadai ir abstraktūs egzotinių kelionuš tikslai, po to – migloti atsakymai, o galiausiai visuomenei taip ir lieka neaišku, kokia konkreti nauda buvo parvežta į Radviliškį.
Sausį rajono vadovai skrido į Turkiją. Tuo metu Radviliškio rajonas klimpo sniege, gyventojai skundėsi sunkiai pravažiuojamais keliais, tačiau meras Kazimieras Račkauskis ir vicemeras Alfredas Juozapavičius išvyko į privataus autobusų gamintojo „TEMSA“ gamyklą Adanoje, Turkijoje. Tuomet visuomenei buvo aiškinama, kad tai tik pažintinis vizitas – esą norėta „susipažinti su technologijomis“, „įvertinti galimybes“ ir „pamatyti autobusų sprendimus vietoje“. Tačiau iš karto kilo labai rimtas klausimas – kodėl rajono vadovai vyksta būtent pas vieną konkretų gamintoją, dar privataus verslo kvietimu, kai viešųjų pirkimų principai reikalauja neutralumo, konkurencijos ir skaidrumo? Tuo labiau kad „TEMSA“ atstovybė veikia Kaune. Kitaip tariant, autobusų apžiūrai nereikėjo skristi tūkstančių kilometrų į Turkiją, užteko nuvažiuoti kiek daugiau nei šimtą kilometrų Lietuvoje.
Vos po kelių savaičių – jau nauja komandiruotė. Šį kartą į Ispaniją. 2026 m. kovą į Burgoso ir Navalmoralio miestus išvyko net aštuonių žmonių delegacija: meras, vicemeras, tarybos nariai, seniūnė ir kiti delegacijos atstovai. Oficialiai skelbta, kad komandiruotės tikslas – susitikimai su „Rheinmetall“ atstovais ir dialogas dėl planuojamos gamyklos projekto.
Tačiau ir čia netrūko klausimų. Kodėl pasirinkta būtent Ispanija, jei „Rheinmetall“ turi padalinių ir Vokietijoje, gerokai arčiau Lietuvos? Kodėl į komandiruotę vyko tokia didelė delegacija? Kokius konkrečius rezultatus parvežė rajono valdžia? Kokią apčiuopiamą naudą šiandien jau gali įvardyti meras ir kiek ši kelionė po šiltąją Ispaniją kainavo mokesčių mokėtojams? Aiškių atsakymų visuomenė taip ir neišgirdo.
„Pasisemti patirties“ – nauja mero politinė valiuta?
Dabar – Kroatija. Ir vėl kartojasi beveik identiškas scenarijus. Galbūt merui Kazimierui Račkauskiui iš tiesų taip desperatiškai reikia „semti patirtį“ net tolimuose egzotiniuose kraštuose, jei, kaip ne kartą viešai akcentavo jo kritikai, vienu artimiausių savo politinės komandos žmonių, mero patarėja, jis pasirinko vos praėjusiais metais mokyklą baigusią pirmakursę studentę? Tuomet natūraliai kyla klausimas – ar tarptautinių „gerųjų praktikų“ paieškos tampa bandymu kompensuoti patirties trūkumą pačioje savivaldybės vadovybės aplinkoje?
Ir visos šios kelionės – sudėtingo savivaldybės finansinio laikotarpio akivaizdoje. Viešojoje erdvėje netyla vertinimai, kad rajono biudžetas atsidūrė kone „ant praskolinimo ribos“, o tokiam strateginiam objektui kaip Baisogalos stadionui vis nerandama tvaraus finansavimo. Būtent todėl visuomenėje vis garsiau kyla klausimas – ar šios mero komandiruotės iš tiesų skirtos konkrečiai naudai rajonui, ar „pasisemti patirties“ jau tapo universaliu politiniu paaiškinimu beveik bet kuriai egzotinei kelionei už mokesčių mokėtojų pinigus?
Emilija Laukagalytė
