Knygų namelis – ištesėtos pažadas Mamai

Vasaros pabaigoje Miško aikštėje pastatėme mažą knygų namelį (špokinyčią) ir tikimės, kad atsiras savi skaitytojai ir bus populiarus. O atsirado jis ne be priežasties. Bandysiu paaiškinti. Mūsų aikštė gyvuoja nuo 1954-jų metų. Pradžia buvo tada, kai 12 šeimų gavo leidimus statytis privačius namus. Toji statytojų karta jau tada buvo vidutinio amžiaus, visi turėjo panašias pajamas ir kūrėsi tikrai sunkiai.

Atsimenu, kai mano Mamos šeima jau pirmais metais pasistatė pašiūrę ir apsigyveno: du vaikai, du suaugę ir šuniukas. Taip toje vėjo perpučiamoje ir kiaurai perlyjamoje pošiūrėje gyvenome iki rudens. Vėlai rudenį jau stovėjo namo sienos ir uždengtas stogas. Susikraustėme į namą (dar be langų ir tik viename kambaryje su grindimis). Bet krosnis buvo ir šaltis tapo  įveikiamas. Langus dengėm antklodėmis. Prieš Kalėdas virtuvėje ir viename kambaryje atsirado langai. Kita namo dalis buvo negyvenama -tik sienos ir stogas. Aikštė užsipildė gyventojais per 2-3metus, o šiandien ji yra vienas iš ramesnių Radviliškio kampelių. Labai puikūs žmonės gyveno aikštėje. Bendravo ir draugavo. Vien Joninių šventės jau daug prisiminimų pateikia (buvo du Jonai). Gyveno savo siuvėja (dabar čia gyvenančio Viktoro mama), puikios juostų audėjos (dabar gyvenančių Birutės Ž. ir Aldonos K. mamos).
Mama buvo labai darbšti kojinių, skarų ir servetėlių nėrėja. Apdovanodavo ne tik visą gausią giminę, bet ir vaikų draugų šeimas. Ji buvo pirmoji aikštės gyventoja ir į amžinybę išėjo paskutinė – šią vasarą. Buvo garbaus 93metų amžiaus. Aikštėje visada virė gyvenimas. Gyveno miškininkas Jonas Katėnas. Jo iniciatyva aikštę apsodinome medžiais, o kol pastarieji augo, vaikai spardė kamuolį. Vėliau atsirado balandininkų ir triušių augintoju. Ir taip antroji karta užaugo ir išsisklaidė kas kur. Dabar tos kartos atstovai esame tik keturi. Trečioji karta augo greitai lengvai. Bet ir jie visi išsilakstė. Jie jau buvo lepinami, kol augo. Turėjo smėlio dėžę, sūpynes, kurios jų vaikams buvo skirtos. Atsirado krepšinio stovas su lanku. Vaikų gausu, alasas ir smagūs draugiški susibūrimai. Ir jie užaugo, vaikų labai sumažėjo, aikštė nurimo, visi mašinom važinėjo, neliko susibūrimų. Žmonės apsigyveno kiti.

Mano Mamos akyse tie pasikeitimai vyko, o paskutiniu metu, kai jau niekur neišeidavo pati, labai pasigesdavo to buvusio aikštės gyvumo. Taip aš ir pažadėjau, kad pastatysim knygų namelį, o jį lankys kaimynai ir praeinantys pro šalį. Taip atsiras didesnis judėjimas ir vaizdas per langą bus smagesnis. Tuo labiau, kad Mama pati aktyviai skaitė laikraščius, žurnalus ir knygas. Skaitė net be akinių. O ir šiaip buvo labai imli. Kol dar buvo jaunesnė, dažnai kartu su manim vykdavo į keliones ir niekada nepriekaištavo, kad tai daug kainuoja, pritardavo ir skatindavo važiuoti kuo daugiau. Toleravo, kad taip leidžiami pinigai, nesibarė, kad vietoj saldžių lauktuvių parveždavau rieškučias ženkliukų, ąsotėlių, atvirukų ir knygų. Ir pati kelionėse juos pirkdavo.

Namelį pastatyti pažadėjome ir nebesuspėjome. Tik atsisveikinę su Mama savo pažadą įvykdėme ir namelį vasaros pabaigoje pastatėme. Jame yra knygų ir žurnalų. Manome, kad skaitytojų jau yra ir bus. Kviečiame skaityti.

Danguolė Dabašinskienė

Total
0
Dalinasi
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Related Posts