Tai, kas vyksta su Jono Marcinkevičiaus muziejumi Radviliškyje ar su Vyčio paminklu Vilniuje valstybės mastu, yra visiškas politikų ir valdininkų nurupūžėjimas.
Jau nieko nestebina tai, kad su visuomenės turtu jie elgiasi kaip pikčiausi visuomenės priešai, bet dar galvojau, kad yra bent jau kažkokie tabu kultūros vertybėms. Pasirodo, trisdešimt sidabrinių už šias vertybes svarbiau ne tik liberalams su socdemais, bet ir konservatoriams, kurie kažkodėl vadinasi krikščioniška partija.
Kokio rupūžioko akis ir liežuvį reikia turėti merui viešai porinant, kad Šeduvos muziejui milijonus neva turėjusi surinkti vietinė baba? Kokio banditiško įžūlumo reikia turėti į aukcioną atiduodant dar vieną kultūros objektą, kuris yra vertinga miesto istorijos dalis? Ar jūs, politikai, išties esate tokie kvaili, kad kvailiais laikote radviliškiečius, visus krašto žmones? Negi jūs manote, kad mes nesuprantame, kokie yra tikrieji jūsų motyvai ir tikslai, kad mes nematome, kokiais automobiliais važinėjate, kad mes nesuskaičiuojame, kiek milijonų kišate į „auksines” Radviliškio aikštės trinkeles ir kas iš to pelnosi?
Ir arkliui aišku, kad muziejus nekainuotų nė mažosios dalies to, kiek išleidžiama valdžios baliams ir prabangai. Tuo labiau, kad savivaldybė žino mūsų bendruomenės pasiūlymą, kaip J. Marcinkevičiaus namą paversti turistų traukos centru, įkuriant vienintelę Lietuvoje Muziejų gatvę, sukuriant kelias dešimtis naujų darbo vietų. Žino, bet tyli, nes valdžios rupūžiokų mintyse skamba tik trisdešimt sidabrinių.
Gediminas LIPNEVIČIUS, Radviliškio krašto bendruomenės pirmininkas
