Radviliškio rajono savivaldybėje bręsta naujas skandalo etapas. LR Valstybės kontrolė vos prieš mėnesį paskelbė, kad dėl mero Kazimiero Račkauskio ir jo valdančiosios daugumos galimai neracionaliai naudojamų biudžeto lėšų gali būti atliekamas auditas, kurio atlikimui informaciją persiuntė pačiai Radviliškio rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai, tačiau šiandien iškyla nauja problema – tyrimas, panašu, įstrigo savivaldybėje. Jei anksčiau buvo kalbama apie galimą pinigų švaistymą, šiandien vis garsiau skamba kitas klausimas, ar Radviliškyje apskritai kas nors ketina tikrinti, kaip naudojami viešieji pinigai?
Valstybės kontrolė: galimą neracionalus mero išlaidavimą pagal kompetencija turi tirti savivaldybės kontrolierė
Istorija prasidėjo 2026 m. vasario 9 d., kai į Lietuvos Respublikos valstybės kontrolę kreiptasi prašant įvertinti Radviliškio rajono savivaldybės sprendimų teisėtumą ir biudžeto lėšų naudojimo racionalumą.
Kreipimesi į Valstybės kontrolę nurodyti konkretūs faktai: po Radviliškio rajono savivaldybės mero iniciatyva proteguoto sprendimo savivaldybė, vadovaujama merui pavaldžios administracijos direktorės, ir turėdama keturių etatų Juridinį skyrių, 2025 m. gruodžio 4 d. sudarė 6 050 eurų vertės teisinių paslaugų sutartį su advokatų profesine bendrija „Neolex“. Sutartyje numatytas 190 eurų už valandą (be PVM) įkainis, galimos papildomos išlaidos, o paslaugos siejamos su teisiniais ginčais, kuriuose figuruoja mero K. Račkauskio pavardė, savivaldybės administracija, opozicijos atstovai bei žiniasklaida, t. y. privačios advokatų kontoros teisiniai veiksmai buvo nukreipti prieš Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narį Gediminą Lipnevičių ir jo vadovaujamą įstaigą VšĮ „Radviliškio rajono paramos centras“ bei jos leidžiamą savaitraštį „Radviliškio kraštas“ ir prieš tarybos narę Jolantą Margaitienę, iš kurios siekiama prisiteisti 25 tūkstančius eurų, nors pirmosios instancijos teismas ieškinį jau atmetė. Abu atvejai susiję su opozicijos atstovais. Todėl klausimas iš teorinio tapo labai konkretus, ar savivaldybės administracija, galimai veikiama paties mero K. Račkauskio įtakos, nebando „susidoroti“ su opozicijos atstovais leidžiant mokesčių mokėtojų pinigus?
Išanalizavusi pateiktą informaciją, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė pateikė vertinimą, kad tokio pobūdžio klausimų ji pagal skundus netiria, tačiau aiškiai nurodė, jog savivaldybės biudžeto lėšų naudojimo teisėtumo, tikslingumo ir racionalumo vertinimas yra savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos kompetencija, todėl 2026 m. kovo mėnesį Valstybės kontrolė kreipimąsi ir informaciją oficialiai persiuntė Radviliškio rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai. Kitaip tariant – buvo ne tik identifikuota problema, bet ir aiškiai įvardinta institucija, kuri privalo ją vertinti.
Savivaldybės kontrolierė atsisako pradėti auditą prisidengdama grafikais ir metiniais planais
Tačiau didžiausia šios istorijos problema paaiškėjo ne tada, kai Valstybės kontrolė persiuntė klausimą savivaldybei, o tada, kai į šį kreipimąsi atsakė pati Radviliškio rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba. 2026 m. kovo 31 d. savivaldybės kontrolierė Giedrė Sinkevičienė oficialiame rašte pirmiausia pripažino tai, kas šioje istorijoje yra esminė ašis: be audito galimo neracionalaus mero K. Račkauskio ir savivaldybės administracijos išlaidavimo privatiems advokatams fakto įvertinti neįmanoma. Kaip rašoma kontrolierės atsakyme, „nurodytų lėšų teisėtumo, tikslingumo ir racionalumo vertinimui atlikti yra būtinas auditas“ .
Tai labai svarbi formuluotė. Ji reiškia, kad pati kontrolės institucija neprieštarauja klausimo svarbai, neprieštarauja vertinimo būtinybei ir iš esmės patvirtina, jog pateiktos aplinkybės nėra menkavertės. Tačiau iš karto po šio pripažinimo pateikiama priežastis, kodėl pasak G. Sinkevičienės, joks auditas nebus atliekamas. Tame pačiame rašte nurodoma, kad „Savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba dirba vadovaudamasi patvirtintu metiniu veiklos planu, kuriame tokio pobūdžio auditas nėra numatytas“ .
Būtent čia ir atsiranda visa šios istorijos esmė. Vienoje pastraipoje kontrolierė pasako du dalykus: norint ištirti situaciją auditas būtinas, tačiau jo nebus, nes jis nebuvo suplanuotas. Vadinasi, problema nėra ta, kad trūktų informacijos ar nebūtų pagrindo vertinti. Problema ta, kad kontrolės mechanizmas sustoja ties planavimo formalumu.
Yra ir kita svarbi aplinkybė. Pasirodžius informacijai apie galimą mero ir jam pavaldžios savivaldybės administracijos veiklos auditą kartu iškilo ir abejonių, ar atliekant auditą nekils interesų konflikto ar netgi protekcijos rizikos. Ne paslaptis, kad savivaldybės kontrolierė G. Sinkevičienė – artimiausio mero politinio bendražygio, Seimo nario Sauliaus Luščiko sugyventinė. Taigi ar artimas aplinkos ratas netaps priežastimi neatlikti audito arba daryti įtaką jo išvadoms? Nors papildomai komentuodama situaciją žiniasklaidai G. Sinkevičienė neigė galimą interesų konflikto riziką ir tikino, kad galimybė pradėti savarankiškai, be valdininkų nurodymo, išlieka tik jau kitais metais.
Auditas, kurio atlikimas galimas tik gavus pačių tikrinamų valdininkų leidimą
Dar svarbesnė tampa kita kontrolierės G. Sinkevičienės atsakymo dalis – kas apskritai gali inicijuoti mero ir savivaldybės administracijos direktorės, savo parašu patvirtinusios sutartį, veiksmų patikrinimo auditą. Kontrolierė remiasi Vietos savivaldos įstatymu ir nurodo, kad savivaldybės kontrolės komitetas turi teisę siūlyti savivaldybės tarybai atlikti nepriklausomą savivaldybės turto ir lėšų naudojimo bei savivaldybės veiklos auditą, o taip pat, kad savivaldybės meras gali siūlyti tarybai pavesti kontrolės ir audito tarnybai atlikti veiklos plane nenumatytą auditą .
Tačiau būtent čia išryškėja esminė šios istorijos problema. Auditu reikia tirti sprendimą sudaryti 6 050 eurų vertės sutartį su advokatų profesine bendrija „Neolex“. Taigi, pagal kontrolierės G. Sinkevičienės logiką, meras turi pasiūlyti pradėti auditą, kuris vertintų jo vadovaujamos politinės daugumos bei jam pavaldžios savivaldybės administracijos direktorės ir jo paties veiklą. Kitaip tariant, susidaro situacija, kai patys valdininkai turi palaiminti savo veiklos tyrimą. Pati G. Sinkevičienė tokius nuogąstavimus neigia, remdamasi Kontrolės ir audito tarnybos objektyvumu.
Galima teigti, kad tokiu atveju Radviliškio rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba nebeveikia kaip savarankiškas mechanizmas. Ji tampa priklausoma nuo valdančiųjų politikų sprendimų. O jei sprendimo nėra – nėra ir jokios kontrolės, jokio audito, jokios grėsmės ar atsakomybės už galimą lėšų švaistymą. Ir šioje vietoje problema jau nebe apie atskirą sutartį ar konkrečius skaičius. Problema – pati kontrolės logika.
Audito dar nėra, bet išvadas meras jau skelbia
Po to, kai Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė 2026 m. kovo 6 d. raštu informavo, kad gautas prašymas dėl Radviliškio rajono savivaldybės sprendimų teisėtumo ir biudžeto lėšų naudojimo racionalumo perduotas savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai, „Radviliškio krašto“ redakcija kreipėsi į merą Kazimierą Račkauskį su aiškiais klausimais.
Klausta, kaip meras vertina tai, kad jo vadovaujamos savivaldybės sprendimai gali tapti audito objektu, ar mato galimas sistemines problemas, ar prisiima politinę atsakomybę ir kokių veiksmų imsis, siekdamas užtikrinti skaidrumą. Sulaukęs namalonių klausimų meras mėgino kalbą sukti kita linkme ir sakė manantis, kad kad jo ir valdančiosios daugumos sprendimas samdyti privačią advokatų kontorą už mokesčių mokėtojų pinigus yra teisingas.
Tačiau čia kyla ir kitas klausimas. Jei meras K. Račkauskis iš tiesų taip užtikrintai gina savo sprendimus ir viešai deklaruoja neabejojantis jų teisėtumu, kodėl iki šiol pats nesiėmė iniciatyvos pradėti auditą? Kodėl nepasinaudojo įstatyme numatyta galimybe ir nepasiūlė tarybai pavesti atlikti neplanuotą vertinimą, kuris galėtų galutinai atsakyti į visus kylančius klausimus? Juk būtent toks sprendimas būtų paprasčiausias būdas paneigti abejones ir apginti savo poziciją. Jei nėra ko slėpti, auditas tampa ne grėsme, o galimybe apginti savo teisybę.
Tuo labiau, kad šioje situacijoje abi institucijos kalba ta pačia kryptimi – Valstybės kontrolė neatmetė skunde pateiktos informacijos kaip nepagrįstos, netgi atvirkščiai, o savivaldybės kontrolierė aiškiai įvardijo, kad be audito atsakymų nebus. Kitaip tariant, klausimas nėra nesvarbus – problema tame, kad niekas nenori jo tirti.
Kai visi žino, bet niekas nedaro
Tačiau galiausiai realybėje turime kone komišką situaciją. Valstybės kontrolė problemą užfiksavo ir perdavė situaciją nagrinėti savivaldybei. Savivaldybės kontrolierė aiškiai įvardijo – be audito atsakymų nebus. Tačiau būtent tas vienintelis žingsnis, kuris galėtų padėti sudėti taškus, taip ir nepadarytas, nes sprendimas pradėti auditą priklauso nuo tų pačių politikų, kurių veiksmai turi būti vertinami. Tokia schema leidžia nedaryti nieko, ir tuo pačiu sakyti, kad viskas vyksta pagal taisykles.
Būtent tai šiandien ir matome. Problema pripažinta, bet nejudinama. Auditas įvardytas kaip būtinas, bet atidedamas neribotam laikui, o gal tiesiog tempiama iki kitų kalendorinių metų ir naujos kadencijos?
Emilija Laukagalytė
