Tai moteriškos giminės daiktavardis. Gimtoji vieta. Aplinka, kurioje gimei, augai, mokeisi žengti pirmą, antrą, gal net paskutinį žingsnį. Su draugais spardei kamuolį, skynei-uostei-nešei mamai greitai nuvystančias, bet skaniai kvepiančias pievų gėles. Degtukų dėžute gaudei bites i prispaudęs prie ausies žaidei „telefoną“. Cypdei mergaites, joms už suknelių kišdamas gyvas varles.
Tėvynė vaikystėje ir vaikystė tėvynėje – ligi sielos gelmių kutenantis, brangus širdžiai prisiminimas. Kai esi priklausomas nuo tėvų, norisi greičiau užaugti ir būti savarankišku. Eiti į kino teatro vakarinį seansą. Važiuoti dviračiu perkišus koją po štangą. Vaikystė… Tada už tave viską galvoja tėvai. O tu tik augi, brozdiniesi kelius, plėšai sandalus, kelnes, daužai kaimynų langus šaudydamas iš ragatkės. Lipi per tvorą į svetimą sodą nusiskinti neprinokusių obuolių. Tikrini braškes svetimoje lysvėje, kad jos per greit ir per daug neprinoktų. Sužinai, ką reiškia „NEGALIMA, SVETIMAS“. Kenti tėvo delną ant savo sėdynės – už reikalą. Toks tas gyvenimas.
Tėvynė – tai visos tautos konstitucinis žemės sklypas, kurios iš mūsų neatėmė rusai. Kurį ant padėklo, patys įsiteigdami, pasigerindami nešame atiduoti amerikonams. Tai kas po to mes tokie?
Patriotai dėl paukščiuko ar sėslių Lietuvos lietuvių liekanos, internete alpstančios dėl madingo nykščio į viršų? Nebemylime mes Tėvynės ir ji nebemyli mūsų. Visa kita – tik savęs raminimas, apgaudinėjimas ir interpretacijos. Galvojame viena, kalbame kita, darome trečia. Ar tu ponas, ar tu ubagas, be Tėvynės esi tik laivas be registracijos uosto. Tik pastumdėlis bendrame kieme, dar vis vaidinantis nepriklausomą šeimininką, skubantį parsidavinėti už dolerius ir už eurus. Prisiskaitome, prisižiūrime, prisiuostome propagandos, apsipilame akis alkoholiu ir einame aiškintis santykių.
Kas labiau mylime perpardavinėjamą Lietuvą. Savo tėvų, senelių ir prosenelių Lietuvą! Gėdos nebeturime nei už kapeiką, užtat reklaminio gonoro…
Šiek tiek ūgtelėjęs iš karto pajunti rėmus. Nors tai dar tiktai rėmeliai, bet jau vis tiek apibrėžti konkrečiais galima – negalima, noriu ir reikia. Toliau esi nuo visų priklausomas, bet jau su savarankiškumo iliuzija. Gyveni viltimi, kad ne už kalnų ta diena, kai būsi pats sau šeimininkas.
Apie atsakomybę negalvoji, tik apie laisvę. Ach, jeigu tada tu žinotum, kaip gera būti mažu ir nuo visų priklausomu. Kuriam dar neleidžiama daryti to ir šito. Į kurį visi žiūri kaip į būsimą pagalbininką tėvams, gynėją Tėvynei. Kaip į stiprias darbo rankas, labai reikalingas bet kuriai įmonei, įstaigai ir net darbdaviui – išnaudotojui. Kol esi jaunas ir gražus, esi visiems reikalingas.
Našta valstybei tampi paskui, kai perlipi per penkiasdešimt. Kai nebe tu jai, o ji tau privalo grąžinti tai, ką tu sukaupei „Sodrai“ ir įvairiaplaukiams fondams per daugkartinius atskaitymus iš tavo atlyginimų. Tada tu pasidarai vos ne valstybės priešas. Todėl, kad per ilgai gyveni, per retai sergi, kaip Džanio Rodario pasakoje – kai valgai, mažai palieki pelėms ant stalo trupinių. Galų gale per aktyviai kvėpuoji darbingiems asmenims taip reikalingą orą ir per drąsiai, per garsiai, per teisingai mąstai.
Būdamas jaunu daug ko nežinai, nesupranti. Mokykloje per pamokas kai kurių dalykų niekas neaiškina. Skaitai, rašai, trini kelnėmis suolą ir lauki pertraukos. Rūkai „nekenksmingas“ elektronines cigaretes ir žiūrėk – dar vieni mokslo metai baigiasi. O negailestingas laikas eina toliau. Tėvai sensta. Ūsai panosėje kalasi. Ateina laikas įsimylėti. Papūtus pavasario vėjui, jaunas kūnas eina iš proto, o tu dar nežinai, kur save dėti. Tėvai apie tai nekalba, neaiškina, nepataria, o pats juk savęs neribosi… Gyveni ta diena. Čia ir dabar. Apie ateities planus KUO BŪSI UŽAUGĘS negalvoji. Mokykloje parašei rašinėlį ta tema ir užmiršai. Mokslo baigimo diplomą į kišenę, ir… Kad tik greičiau iš namų. Į gatvę, į užsienį. O kas toliau?
O toliau – pirma sankryža. Ką, į ją įėjęs, dar nesugadintas žmogus sutiks, tokie ir bus įspūdžiai. Gerai, jeigu draugą, o jeigu ne? Visiems būna pirmas lipimas ant… grėblio. Pirma statinė medaus ir pirmas šaukštas deguto. Pirmas atlyginimas, pirmas prisirašymas kolektyve, pirma žmona, pirmas vaikas, pirmos artimo žmogaus laidotuvės. Va taip po truputį ir apsiplunksnuoji.
Paragauji uždrausto vaisiaus, įstoji į valstybės tau nubrėžtas (partines arba ne) provėžas, kapstaisi propagandizmu dusinančioje aplinkoje bandydamas išlikti jeigu ne savimi, tai nors post-savimi.
Išbandyti savo savarankiškumą galima ir reikia, bet ne visada ir ne visiems tai į naudą. Pirmas nusivylimas ir pirmas skausmas praeina, bet neišnyksta. Nuoskaudos – jos tokios… pasilieka visam gyvenimui. Kiekvieno žmogaus patirties bagažas taip ir kaupiasi, taip ir sluoksniuojasi iš tokių užlipimų ANT.
Tėvynė – gyvas sutvėrimas. Myli, jaučia, užuodžia, tiesdama ranką žiūri į mūsų vis labiau kiaulėjančias akis. O mes taip intensyviai išsigimstame, kad net didvyrių žemei ima prakaituoti istorinės pažastys. Vakarietiška politika išmuša iš po lietuvių kojų bet kokią kėdę. Bet kokią viltį į nuosavą stabilumą. Partijos, sulindusios už demokratijos širmos, nurodinėja mums, ką ir kaip daryti.
Joms nurodinėja iš ten už pinigus, jos nurodinėja mums čia už centus. Tėvynė pasidarė tokia nebedraugiška: žemę ariančios ir po šiukšlių dėžes besikrapštančios tautos atžvilgiu, kad net rašyti apie tai darosi gėda. O mes jai meluojame toliau. Einame į rinkimus ir renkame ne dėl valstybės ateities, ne dėl galutinio kokybiško vaško, o tik dėl mažo parodomojo taško. Kokie mes sąmoningi negalėdami pabėgti nuo primesto svetimo scenarijaus? Sulipome į bendrą Europos beliašą ir tursenamės. Tėvynė žagsi, mes trypčiojam, o išlipti iš to visko ne pačios geriausios kokybės kaip ir nepatogu. Supančioti sutartimis. Žmonių vis mažiau ir mažiau, o valdžios… Kai produktyvių ir skirtų krematoriumui lietuvių jau Lietuvoje beveik nebeliko, pradėjome priimti ir skubos tvarka vadinti lietuviais tuos, kurie su dviem ir trimis pilietybėmis. Tėvynė gera, iškęs viską. Mes ją Alytuje degančiomis padangomis, o ji mums šypsosi. Mes ją – į upę sukištais nuotekų vamzdžiais, o ji mums šypsosi. Mes per ją – gėjų-pederastų kolonomis, o ji mums…
Oi, ne juokas visą laiką žinoti, kad tave gali pasikviesti pokalbiui VSD asistentai. Turi dvejintis, trejintis, ar net keturgubintis. Kad ir Tėvynei, ir valdžiai, ir nuosavam kailiui… Ir jums, tėvynainiai, linkiu gražaus, ne paskutinio pavasario.
Antanas Stugys
