Buvo laikai, kai Radviliškio rajono žmonės glaudžiai bendravo su Nesvyžiaus rajono (Baltarusija) žmonėmis. Išliko prisiminimuose užrašyta, kaip su atsakomuoju vizitu keturias dienas penkių asmenų oficiali delegacija, vadovaujama minėto rajono Vykdomo komiteto pirmininko, svečiavosi mūsų rajone.
Mūsų rajono atstovai svečius pasitiko Vilniuje, atvykę į Radviliškį, nesvyžiečiai pirmiausia susipažino su Vagono depo pasiekimais bei problemomis, paskui svečius priėmė Viešojoje bibliotekoje. Kitomis viešnagės dienomis baltarusiai gėrėjosi neseniai šalia Šeduvos įsikūrusia privataus verslo įmone „Agro Max“, pabuvota žemės ūkio bendrovėje „Draugas“, ten svečiams buvo parodyta Alksniupių pagrindinė mokykla bei šio kaimo bendruomenės kultūros namai. Savaitgalį garbingiems svečiams radviliškiečiai surengė ekskursiją po Šiaulius bei sudarė galimybė aplankyti Radviliškio rajono įžymiasias vietas – Raudondvarį, garsųjį Burbiškio dvarą, ekskursantų pamėgtą Kleboniškių kaimo muziejų ir kitką.
Oficialią kaimyninės šalies delegaciją priėmė ir Radviliškio rajono tuometinis meras, savivaldybės mažojoje posėdžių salėje prie kavos puodelio nesvyžiečiai bendravo su rajono savivaldos administracijos darbuotojais, rajono savivaldybės atstovė ryšiams su visuomene svečiams pademonstravo skaidres, kuriuose užfiksuoti rajono svarbiausi įvykiai, švietimo bei kultūros darbuotojų visuomeninė veikla. Rajono žemės ūkio valdybos skyriaus vedėjas papasakojo apie rajono kaimo žmonių kasdienį gyvenimą, pasiekimus bei problemas. Svečiai sakėsi, kad iš žemės ūkio skyriaus vedėjo lūpų išgirdę pritrenkiančių žinių – Radviliškio rajone visa žemė jau privatizuota, net buvusi žemės ūkio bendrovė „Draugas“ pakėlė rankas – tapo privati. Dar vedėjas patikslino, kad šiuo metu paprastai žemę perka ne tie, kas ją dirba, o tie, kas turi daug pinigų; ubagams vyžos, turtuoliams – žemė. Išgirdę tokias naujienas svečiai, gal kiek ironizuodami prisipažino, kad pas buvusius socialistinio lenktyniavimo partnerius ir atvyko būtent geisdami išsiaiškinti, kaip šiuo metu gyvena abiejų rajonų paprasti žmonės. Nesvyžiečiai sakėsi gyveną labai gerai ir net nuostabiai, svečiai stebėjosi, kaip ES kaimo plėtrai už nieką duoda pinigus, nesvyžiečiai pageidavo savo ausimis iš radviliškiečių išgirsti, kiek ta ES tų „besplatnų grošų“ duoda? Pasotinę savo smalsumą, baltarusiai stebėjosi: juk tai jau tiesiog komunizmas, kurį mes kartu kažkada taip ilgai statėme.
Daug gražaus apie mūsų rajono paprastų žmonių šviesų gyvenimą tądien išgirdo svečiai, rajono politikai gudams papasakojo apie vis didėjantį biudžetą, investicinius projektus, už tų projektų pinigus statomą sporto salę, rekonstruojamus kelius, atnaujinamas mokyklas. Tik kažkodėl apie tai, kad didžioji dalis paprastų žmonių tebegyvena iš minimalios algos, todėl drabužėlius ir apavą kasdienį perkasi euro skudurynuose, iškalbingieji rajono politikai kaimynams pamiršo papasakoti.
Nesvyžiaus rajono vienas valstybininkas, duodamas trumpą išskirtinį interviu, rajoninei spaudai guodėsi, kad jų rajone paprastų žmonių uždirbtus milijonus tenka pervesti į „bendrą kišenę“, o paskui važinėti pas Minsko klerkus ir prašinėti tų pinigų. Tiesa, oficialaus vizito vadovas to valstybininko mintis papudravo teigdamas, kad ir Baltarusių valdžia kaimo žmones irgi visokeriopai remia – duoda trąšų, skiria technikos, degalų technikai. „Pas mus skirtumas tik toks, kad jus remia ES, o mus – pati valstybė“, – sakė tas vizito vadovas. Dar jis prisipažino, kad Radviliškio rajone lankosi pirmąkart, bet apie seną, aštuoniasdešimtais sovietiniais metais užsimezgusią tamprią draugystę tarp Radviliškio ir Nesvyžo rajonų socialistinio lenktyniavimo partnerių, žinąs gerai. Nesvyžo rajono vykdomosios valdžios vadovas sakė, kad Baltarusijos kaimuose jau irgi esama privačios nuosavybės, tik tokius privatininkus ten vadina ne ūkininkais, o fermeriais, šiaip kolūkiai Baltarusijoje tebeyra, ir socialistinis lenktyniavimas nepamirštas.
Vienas „anų laikų“ socialistinio lenktyniavimo dalyvis sutiko pasidalinti prisiminimais, kaip autobusan įsiridenę storą naminio alaus statinaitę, prisikrovę visokių kitokių kaimiškų gėrybių, Radviliškio rajono kolūkių pirmininkai išsiruošdavo pas „senus gerus draugus“ išsiaiškinti, kiek soclenktynių partneriai „bulbų ar kukurūzų užaugino“. Kadangi baltarusiai yra žmonės vaišingi, tai savo partneriams nepagailėdavo „alaus anei degtienės“ – ir prasidėdavo rezultatų susumavimas. Pradžiai po ilgos kelionės, baltarusiškai šnekant gi privalu dulkių nuplovinui „astogramitsja – po mažiuką šimtgramiuką tos „garilkos“ išgerti, tada jau ateidavo metas „astostakanitsja“ – vadinamąją gudišką garilką baltarusiai pradėdavę gerti stiklinėmis, negi šimtgramiais terliosis. Svečiams nuo šeimininkų nevalia atsilikti. Lietuvaičiai pilnutinai kapituliuodavo, kai soclenktynių partneriai šiems pasiūlydavo „agrafinitsja“ – gerti tiesiai iš tokių storų aštuonbriaunių butelaičių, grafinais vadinamų. Norint namo grįžti „ant rubežiaus“ pradžiai tekdavo išgerti ant pirmos kojos, tada, žinoma, buvo geriama ir „kad namo šlubas negrįžtum“, o kadangi dievas neva mėgsta trejybę išgėrus trečią tostą iki dugno, vėl prasidėdavo gėrimas iki žemės graibymo. Taigi, būta laikų!
Rimantas Petrikas
