Dar visai neseniai politikai garsiai kalbėjo apie demokratijos, žodžio laisvės ir žmogaus teisių svarbą. Tačiau birželio 25-ąją Seime priimtas sprendimas daliai visuomenės sukėlė rimtų abejonių, ar šie principai iš tiesų išlieka neliečiami.
Seimas priėmė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (toliau – konservatorių) teiktoms Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kuriomis Lietuvos radijo ir televizijos komisijai bei Žurnalistų etikos inspektoriui suteikiami nauji įgaliojimai reikalauti interneto platformų pašalinti tam tikrą informaciją arba riboti prieigą prie jos. Nors pataisų rengėjai aiškina, kad taip įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai ir stiprinama kova su neteisėtu turiniu, kritikai perspėja, jog valstybė žengė į itin pavojingą teritoriją.
Ne teismai, o valdininkas spręs, ką galima skaityti?
Didžiausias diskusijas sukėlė ne pats siekis kovoti su karo propaganda ar neapykantos kurstymu. Daugiausia klausimų kyla dėl to, kad sprendimus dėl turinio pašalinimo galės inicijuoti administracinės institucijos – Lietuvos radijo ir televizijos komisija bei Žurnalistų etikos inspektorius.
Būtent ši aplinkybė tapo pagrindu kaltinimams, kad Lietuvoje atsiveria galimybė atsirasti administracinei cenzūrai. Įstatymo kritikai perspėja, jog šiandien priimami sprendimai gali būti taikomi vieniems atvejams, tačiau ateityje, pasikeitus politinei valdžiai ar institucijų vadovams, tokie įgaliojimai gali būti interpretuojami gerokai plačiau.
Politikai prabilo apie cenzūrą: „Dabar biurokratai spręs, ką galima kalbėti“
Vos Seimui priėmus Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, viešojoje erdvėje pasipylė itin griežtos politikų reakcijos. Kritikai tvirtina, kad valstybė, prisidengdama kova su dezinformacija, žengė pavojingą žingsnį link administracinės interneto turinio kontrolės.
Vienas pirmųjų sureagavo Seimo narys Valius Ąžuolas, socialiniame tinkle paskelbęs trumpą, tačiau daug dėmesio sulaukusį komentarą: „Sugrąžinta cenzūra – dabar biurokratai spręs, ką galima kalbėti.“
Ne mažiau kritišką poziciją išsakė ir Seimo narys Rimas Jankūnas. Pasak jo, problema slypi ne pačiame siekyje kovoti su dezinformacija, o pernelyg plačioje šios sąvokos interpretavimo galimybėje. „Taip, dezinformaciją reikia šalinti, tačiau jos sąvoka išplaukusi, todėl po ja komunistinės cenzūros gerbėjai stengiasi pakišti viską, kas jiems nepatinka.“
Parlamentaras taip pat atkreipė dėmesį į balsavimo rezultatus ir teigė, kad didžioji dalis socialdemokratų bei konservatorių palaikė pataisas, o pats balsavimas, jo vertinimu, tapo lūžio tašku diskusijoje dėl žodžio laisvės.
Dar prieš galutinį balsavimą įstatymo projektą bandė koreguoti Seimo narys Ignas Vėgėlė. Po balsavimo politikas viešai pareiškė, kad įstatymas sudaro prielaidas administracinėms institucijoms be teismo įsikišimo nurodyti šalinti tam tikrą informaciją iš interneto, todėl, jo vertinimu, kyla rimtų klausimų dėl žodžio laisvės apsaugos ir valdžios institucijoms suteikiamų galių ribų.
Šių parlamentarų pasisakymai atspindi vieną ryškiausių po balsavimo kilusių diskusijų – ar naujosios priemonės taps efektyviu ginklu prieš neteisėtą turinį, ar ateityje gali būti panaudotos ir kaip teisėtos viešosios kritikos ribojimo instrumentas.
Kai socialdemokratai ir konservatoriai balsuoja išvien
Galutinis balsavimas tapo iškalbingas. Už naujus interneto turinio kontrolės įgaliojimus balsavo didžioji dalis Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos ir dauguma Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narių. Kitaip tariant, klausimu, kuris paliečia vieną svarbiausių demokratinės valstybės principų – žodžio laisvę, dvi didžiausios politinės jėgos atsidūrė vienoje barikadų pusėje.
Būtent ši politinė vienybė sukėlė daugiausia kritikos. Pataisų oponentai tvirtina, kad valdžia, kalbėdama apie kovą su dezinformacija, kartu plečia valstybės galias spręsti, kokia informacija gali pasiekti visuomenę.
Kaip balsavo Radviliškio atstovas?
Kartu su koservatoriais už šias pataisas balsavo ir nuo Radviliškio bei Tytuvėnų krašto išrinktas Seimo narys, prieštaringai vertinamas socialdemokratas Saulius Luščikas su savo kolegomis.
Tai reiškia, kad jis pritarė sprendimui suteikti Lietuvos radijo ir televizijos komisijai bei Žurnalistų etikos inspektoriui naujus įgaliojimus teikti privalomus nurodymus dėl internete skelbiamo turinio pašalinimo arba prieigos prie jo apribojimo.
Toks balsavimas neišvengiamai kelia klausimų ir Radviliškio krašto gyventojams. Ar tikrai valstybės institucijoms turėtų būti suteikiamos tokios galios? Kur yra riba tarp kovos su dezinformacija ir žodžio laisvės ribojimo? Kokiais argumentais vadovavosi parlamentaras, pasirinkęs balsuoti „už“? Kam iš viso atstovauja šis seimūnas, konservatoriams ar socialdemokratams? Redakcija kreipėsi į S. Luščiką prašydama komentaro, tačiau iki straipsniui pasiekiant spaudą atsakymo nesulaukta.
Šiandien kalbama apie dezinformaciją. Rytoj – apie ką?
Įstatymo šalininkai tikina, kad sąžiningiems žiniasklaidos kanalams ir gyventojams, visuomenės veikėjams nėra ko baimintis, nes naujieji įgaliojimai bus taikomi tik įstatymuose aiškiai apibrėžtais atvejais.
Tačiau kritikai primena paprastą demokratijos principą – valdžios institucijų galios paprastai vertinamos ne pagal tai, kaip jos naudojamos šiandien, o pagal tai, kaip jos gali būti panaudotos rytoj.
Todėl diskusija dėl šių pataisų jau seniai peržengė vien techninio įstatymo ribas. Ji tapo diskusija apie tai, kiek laisvės valstybė pasiryžusi palikti savo piliečiams ir kas ateityje spręs, kur baigiasi nuomonė, o prasideda draudžiama informacija.
Emilija Laukagalytė
