Rajone vyksta įvairiausių renginių – štai artėja Europos žmonių festivalis, bet dar reikėtų ir kino filmų festivalio. Dėl solidumo.
Radviliškio rajonas šiame festivalyje galėtų dalyvauti su drama „Kaip pravirkdyti rinkėją“ . Daugelis rajono gyventojų būsimo filmo scenarijų jau rado savo pašto dėžutėse. Scenarijaus autorius – pats Antanas. Kad būtų lengviau būsimo šedevro kūrėjams, siūlome kai kurių scenų viziją.
Filmo pavadinimas turėtų būti „Kaip pravirkdyti rinkėją“
Žanras – tarp indų melodramos (pasakojama graudi istorija, žiūrovai šluostosi ašaras ir snarglius, bet pabaiga laiminga) ir tradicinio lietuviško filmo (filmo herojus nuolat išgyvena vidines kančias, skamba dramatiška muzika, herojaus veidu stambiu planu rieda ašara).
Pasakojimas už kadro: „Ši istorija prasidėjo nedideliame Lietuvos rajone. Jame suklestėjo statybos, kurių tikslas – galimai „įsisavinti“ ES lėšas. „Įsisavinimo“ scenarijaus autoriai – valdininkai. Šioje istorijoje šešerius metus nekaltai kentėjo mūsų istorijos herojus Antanas“.
Pirmoji scena vyksta Antano kabinete. Herojus sėdi prie darbo stalo, rieda ašara… Staiga įsiveržia STT „nindzės“, pertraukia herojaus kančias. Scena primena indų filmą – šurmulys, situacijos aiškinimasis žodžiais bei gestais. Herojus nugalėtas, jam leista atsisveikinti su sutuoktine.
Antroji scena – Antano namuose. Graudulingas atsisveikinimas su sutuoktine prieš išvykimą nežinoma kryptimi. Herojaus veidu rieda ašaros. Prieš lemtingą išvykimą sutuoktiniai pasidalina vieninteliu maistu, rastu namuose, – „šlapiankos gabalėliu“. Šis pasidalinimas „šlapianka“ – neturto simboliu – reiškia herojaus krištolinį tyrumą bei bendrystę su vargstančiais rajono gyventojais.
Trečioji scena – tardymo izoliatoriaus kamera. Herojus, apkaltintas nekaltai, išgyvena vidines kančias. Jis nuo kameros bendrų atsiriboja (jie juk tikri nusikaltėliai) atsukdamas nugarą. Skamba dramatiška muzika, matoma tik Antano nugara.
Ketvirtoji scena – Antano išėjimas į laisvę. Skamba linksma muzika, herojus išeina į laisvę, su ašaromis akyse pažvelgia į žydrą saulėtą dangų. Namuose jo laukia likimo smūgiai – neleidžiama dirbti, nusisuka draugai. Herojus išgyvena vidines kančias, nuolat skamba dramatiška muzika.
Antanas nuolat patiria kančias lankydamasis teismo posėdžiuose – juk tampo nekaltą. Norėdamas bent kiek atsikvėpti nuo prokurorų persekiojimo, ryžtasi kojos operacijai ir talentingai imituoja gresiantį insultą. (Po šių scenų pasigirsta žiūrovų plojimai).
Po šešerių metų Antano kančios baigiasi – jis išteisinamas. Teismo salėje herojaus veidu rieda ašaros, lyg kaleidoskope prabėga pagrindiniai gyvenimo įvykiai. Skamba svajinga muzika.
Finalinė scena. Antanas pavaldinių būrio priekyje, herojaus veide – plati šypsena. Antano pavaldiniai atlieka „Vergų ariją“ iš Džiuzepės Verdžio operos „Nabukas“. Tą, kur dainuojama apie sparnuotą svajonę. Chorui diriguoja Grobualdas iš Kultūrkės.
Ekrane slenka paskutiniai užrašai ir pasirodo užrašas „Laiminga pabaiga“.
Žiūrovai iš salės skirstosi apsiverkę bei apsisnargliavę. Didžioji jų dalis – konservatoriai.
Manome, už gerą vaidybą pagrindinio vaidmens atlikėjas – Antanas – galėtų pretenduoti į „Oskarą“ (jei filmas išplauktų į tarptautinius vandenis) arba bent į „Sidabrinę gervę“ (jeigu filmas neišplauktų į tarptautinius vandenius). O gal Radviliškyje reikėtų įsteigti „Auksinio gaigalo“ nominaciją? Šią nominaciją, aišku, be konkurencijos gautų Antanas.
Scenarijaus kūrėjai
