Socialiniai tinklai

Aktualijos

Radviliškyje tyliai paminėtas Lietuvos kariuomenės šimtmetis

Avatar

Paskelbta

data


Tarpukario Lietuvos kariuomenė – tai pavaldžios Lietuvos Respublikai karinės pajėgos,veikusios nuo 1918 iki 1940 m. Vos susikūrusiai Lietuvos kariuomenei jau 1918 –1920 m. teko kovoti už Lietuvos laisvę su rusų bolševikais, bermontininkais bei lenkais. Tarpukario metais Lietuvos kariuomenėje buvo 9 pėstininkų, 4 artilerijos ir 3 kavalerijos pulkai, karo aviacijos pajėgos ir pagalbinė kariuomenė, kurią sudarė inžinerijos, geležinkelininkų, ryšininkų ir transporto padaliniai. Lietuvos kariuomenė buvo apginkluota tuo metu pakankamai modernia užsienio ir savos gamybos karine technika.

Buvo uždegtos žvakutės
Lapkričio 23 – ąją visoje Lietuvoje buvo minimas Lietuvos kariuomenės šimtmetis. Lietuvos kariuomenės šimtmetis buvo pažymėtas ir Radviliškyje, tačiau tyliai, be didesnių iškilmių.
Šią iškilmingą dieną  šauliai su savo vadu P. Sluckumi, Nepriklausomybės gynėjai, uždegė  žvakutes ant savanorių, partizanų, kitų Nepriklausomybės gynėjų kapų, aplankė kitas atmintinas vietas. Žvakutę prie žuvusių savanorių paminklo senosiose miesto kapinėse uždegė ir „Radviliškio krašto bendruomenės“ pirmininkas Gediminas Lipnevičius.
Dalintasi prisiminimais
Aplankę kapus, šauliai bei Nepriklausomybės gynėjai su bendruomenės pirmininku Gediminu Lipnevičiumi  „Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose   prie arbatos puodelio prisiminė Lietuvos kariuomenės kūrimosi istoriją, lietuvių kovas su bermontininkais Radviliškyje, kurių metu buvo paimta nemažai ginklų besikuriančiai Lietuvos kariuomenei.
Radviliškio rajono savivaldybė vadovai Lietuvos kariuomenės šimtmečio šventės Radviliškyje neorganizavo. Kai kas liūdnai pajuokavo:  „Matyt, valdžios atstovai lauks kito šimtmečio“.
 

„Radviliškio krašto“ informacija




Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Mus auklėja ne žodžiai, o pavyzdžiai

Avatar

Paskelbta

data

Skaityti daugiau

Aktualijos

Pasaka Kaip caraitis Narcizas iš barzdaskučio Smulkio Mulkį gamino

Avatar

Paskelbta

data

Seniai, seniai, o gal prieš kelias valandas caraičio Narcizo rūmuose trys didikų grupuotės: mėgstantieji konservus (konservininkai), žaliaskverniai ir raudonskūriai, palaiminus ir pritarus caraičiui, nusprendė barzdaskučių vado kailinių blusas išpurtyti ir parodyti jam kampą, kuriame ramiai sėdėtų ir nekniurksėtų, teisingai  pirktų ir dešimtinę caraičiui mokėtų. Prie blusų purtytojų prisijungė ir keletas smulkių šlėktų. Kaip ponai tarė, taip ir padarė.

Caraitis, nutėškęs rimtą fizionomiją, perskaitė barzdaskučių vyriausiojo Smulkio raštą, kuriame prašoma barzdaskučiui skirti juokdarį – apatinių skalbėją. Kad savo darbu juokintų ir nauda būtų.

Konservininkų, žaliaskvernių ir raudonskūrių surežisuotame spektaklyje įvyko pokalbis: mes pasitarėme – caraitis nusprendė. Šlėktų atstovė Tuščiapliauškė net uždavinėjo klausimus, daug tauškėjo ir net balsavo taip, kaip kalbėjo.

Skaniaformė raudonskūrių atstovė, pradžioje paauklėjusi barzdaskučių vadą, apkaltino jį didybės manija ir patarė kreiptis į kvankų daktarą, o ne svajoti apie asmeninį juokdarį – skalbėją. Kalbama, jog ši kilmingoji neseniai gavo sinekūrą (gerai apmokamą darbą, kai dirbti nereikia) ir apskritai daugiau tylėdavusi nei priešgyniaudavusi caraičio Narcizo numylėtiniams, mėgstantiems konservus.

Spektaklio metu jo vyriausiasis režisierius caraitis Narcizas su svita apsimetė palaikantis barzdaskučių vado norus ir net atėjus laikui  balsavo už juokdario skyrimą. Ir tai suprantama, nes artėjo rinkimai į imperijos tarybą ir, kas žino, kaip praverstų apie 300 barzdaskučių balsų. O ką? Gal ir savo klientams vardan caraičio šventų norų akis pamuiluotų ir makaronus ant ausų kabintų. Žaliaskverniai kaip niekad vieningai tarė  „NE“ Smulkio norui turėti personalinį juokdarį – skalbėją ir suvaidino taip įtikinamai, kad net jų atstovas imperijos taryboje Paukštys patikėjo spektaklio tikroviškumu. Reikia pripažinti, kad minėtas Paukštys davė tiek naudos, kiek ožys duoda pieno ar gaidys padeda kiaušinių, nes imperijos tarybos posėdžių metu snausdavo atmerktomis akimis. Spektaklio metu kilmingieji dvasiškai pagadindavo orą, bet nuo scenarijaus nenukrypo. Caraitis Narcizas iš anksto buvo susitaręs su žaliaskvernių Aksakalu ir raudonskūrių Kalakutu – asmenybe, nesugadinta proto pertekliaus, ir iškart sutikusiu dalyvauti komedijoje. Gerai pasvarsčiusi, caraičio Narcizo svita balsavo prieš juokdario – apatinių skalbėjo  skyrimą barzdaskučių vadui Smulkiui. O tam, kad ateityje jis panašių kvailų norų neturėtų, atėmė pirmąją vardo raidę.

Taip ir tapo barzdaskutys Smulkis barzdaskučiu Mulkiu, tvarkingai padėtu į kampą, kurį jam parodė savi. Po to jie visi ilgai ir laimingai gyveno. Ir aš ten buvau, viską savo akimis regėjau, ausimis girdėjau, jog tai tik pasaka.

Paulius Ropė

Skaityti daugiau

Skaitomiausi

Copyright © 2019