Socialiniai tinklai

Radviliškio krašto bendruomenė

„Radviliškio krašto bendruomenė“ šventė antrąjį gimtadienį

Avatar

Paskelbta

data

„Radviliškio krašto bendruomenė“ trankiai atšventė dvejų metų gimtadienį. Šventėje netrūko ir padėkų, ir sveikinimų, ir linksmos muzikos bei geros nuotaikos.

Į gimtadienio šventę

Balandžio 28-ąją į Radviliškio kultūros rūmus rinkosi būreliai žmonių iš viso rajono. Visi, atskubėjusieji švęsti „Radviliškio krašto bendruomenės“ antrojo gimtadienio, vos sutilpo didžiojoje Kultūros rūmų salėje. Bendruomenės nariai norėjo susipažinti, pasidalinti išvykų prisiminimais, išgirsti apie nuveiktus darbus, pasiekimus, ateities planus, pasiklausyti šventinio koncerto.

Šventinio renginio dalyviai pasitikti prie paradinių Kultūros rūmų durų ir kiekvienam į atlapą buvo įsegtas šventės ženkliukas.

Bendruomenės skyrių atstovai, dar net nespėję gerai susipažinti, iškart rasdavo bendrą kalbą. O ji dažniausiai sukdavosi apie praėjusių metų išvykas, aplankytus miestus, susitikimus bendruomenės namuose. Su atėjusiais į šventę bendravo „Radviliškio krašto bendruomenės“ pirmininkas Gediminas Lipnevičius, kiti bendruomenės vadovai. Radviliškiečius labiausiai domino, ar sugauti mieste siautėjantys padegėjai. Apie savo problemas su bendruomenės vadovu trumpai stabtelėdavo pakalbėti ir skyrių vadovai, ir eiliniai nariai, nes klausimų žmonėms buvo susikaupę nemažai.

Svečių sveikinimai

Antrojo gimtadienio šventę trankiai ir nuotaikingai pradėjo Edmundo Verpetinsko vadovaujami „Šelmiukai“, kurie šventės dalyvius pasveikino „Vėliavų šokiu“. Jame, be kitų, plaikstėsi ir bendruomenės vėliava. Scenoje pasirodė ir dar vienas E. Verpetinsko kolektyvas „Šelmiukės“. Abu kolektyvai savo šokį skyrė specialiai bendruomenės gimtadieniui.

„Radviliškio krašto bendruomenę“ su antruoju gimtadieniu pasveikino Seimo narys Aurimas Gaidžiūnas, kuris linkėjo sulaukti ir šimtojo gimtadienio bei vienyti visus krašto žmones. Seimo narys bendruomenei padovanojo Vasario 16-osios nutarimo dėl Lietuvos Valstybės atkūrimo kopiją su signatarų nuotrauka.

„Kiekvienas Seimo narys gavo po 20 ženkliukų „Atkurtai Lietuvai – 100“, kuriuos galime įteikti savo apygardoje labiausiai nusipelniusiems žmonėms. Manau, kad Gediminas Lipnevičius tikrai jo nusipelnė už savo indėlį į bendruomenės veiklą“, – sakė A. Gaidžiūnas ir bendruomenės pirmininkui įteikė garbingą apdovanojimą.

Bendruomenę su gimtadieniu pasveikino ir rajono Tarybos narys, Tarybos Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininkas Jonas Pravilonis. Jis bendruomenės atstovus, jų šeimų narius, vaikus ir anūkus pakvietė apsilankyti Raudondvario žirgyne ir maloniai praleisti laiką.

Sveikinimą bendruomenei atsiuntė rajono Policijos komisariato viršininkas Linas Valius, kuris policijos bendruomenės vardu linkėjo „Radviliškio krašto bendruomenei“ išlaikyti neblėstantį optimizmą, gerą nuotaiką ir kūrybiškumą, vystant gerus darbus sau, bendruomenei, tautai.

Bendruomenė išaugo

„Radviliškio krašto bendruomenės“ pirmininkas G. Lipnevičius pristatė metinę bendruomenės veiklos ataskaitą.

„Prieš metus vienerių metų gimtadienį bendruomenė šventė turėdama 1149 narius, o šiemet, švenčiant antrąjį gimtadienį, galime didžiuotis net iki 2005 išaugusiu narių skaičiumi. Tačiau mes galime didžiuotis ne tik dėl to, kad esame pati didžiausia ne tik rajono ar visos apskrities, bet gal net ir visos Lietuvos bendruomenė. Svarbiausia tai, kad mylime savo kraštą, rūpinamės ne tik vieni kitais, bet ir padedame tiems, kurie negali savimi pasirūpinti, neprašydami už tai nei medalių, nei oficialių padėkų. Ir, žinoma, trokštame pažinti, keliaujame, mokame linksmintis, dalytis patirtimi ir mokytis vieni iš kitų“, – sakė pirmininkas.

„Buvome pakviesti ir dalyvavome  LPŽA ,,Sidabro gija“ penktojo jubiliejaus šventėje, po du kartus svečiavomės Vėriškiuose, Baisogaloje, Sidabrave, net septynis kartus lankėmės Šeduvoje.  Tačiau bendruomenės nariai ne tik vyksta į svečius, bet ir kartu švenčia valstybines šventes – Kovo 11-ąją ir Vasario 16-ąją  taip pat šventėme bendruomenėse. Vasario 16-ąją minėjome bendruomenėje ir su bičiuliais, dalyvaudami šventinėje eisenoje, o Mindaugo karūnavimo dieną su visa Lietuva giedojome tautišką giesmę ant Raginėnų piliakalnio. Rudenėlio šventė švęsta Miežaičiuose. Taip pat bendruomenės nariai dalyvavo „Radviliškio krašto bendruomenės“ Vėriškių skyriaus organizuotoje „Rudenėlio šventėje“, vykusioje Vėriškių kultūros namuose. Dalyvavome ir daugelyje kitų renginių“, – sakė G. Lipnevičius.

Bendruomenė vyko į keliones

,,Radviliškio krašto bendruomenės“ nariai neapsiriboja tik savu Radviliškio kraštu, o mėgsta ir įvairias išvykas po Lietuvą ir ne tik. Šį pavasarį, vos pradėjus kelionių sezoną, jau spėta net du kartus nuvykti į Šakių kraštą, nes į vieną autobusą netilpo visi norintieji. O per praėjusius metus aplankyti ne tik Lietuvos pajūrio miestai – Palanga, Klaipėda, Nida, bet ir grožėtasi kaimyninės Latvijos kurortiniais ir itin daug turistų pritraukiančiais miestais: Jūrmala, Ventspiliu. Lankytos tikintiesiems svarbios vietos, dalyvauta Šiluvoje vykstančiuose atlaiduose.

Ne tik radviliškiečiai, bet ir bendruomenės nariai iš Karčemų, Šeduvos, Baisogalos, Pakiršinio ir Niauduvos vyko į Anykščius.

„Radviliškio krašto bendruomenės“ nariai kartu su gidu Albertu Vitartu vyko į pažintinę kelionę po Kauną. Per dieną aplankyta daug įspūdingų vietų: IX fortas, zoologijos sodas, Žaliakalnio funikulierius, Kristaus Prisikėlimo bazilika ir aukščiausias akvariumas Baltijos šalyse „Megoje“. Daugiau nei pusšimtis bendruomenės narių vyko į Vilnių – sostinės įžymybių apžiūrėti ir savęs parodyti. Buvo apsilankyta Lietuvos Respublikos Seime, Valdovų rūmuose, Gedimino pilyje, Katedroje, Šv. Onos bažnyčioje, o vakarop užsukta į Kernavę.

Karčemų bendruomenės „Kaimynai” nariai jau nuo praėjusių metų vasaros pradžios turėjo svajonę nuvykti prie jūros. Deja… tai lietūs, tai nesibaigiantys kaimo darbai vis neleido susiruošti. Vasarai besibaigiant, patys aktyviausi keliautojai pagaliau susizgribo ir pakvietė mus į puikiai suorganizuotą kelionę maršrutu Palanga – Kretinga – Telšiai – Degaičiai. Pavyko suburti net 70 draugiškai nusiteikusių žmonių grupę.  Kelionės siela gidas Albertas Vitartas kaip tėvelis globojo mus visos kelionės metu“, – sakė bendruomenės pirmininkas.

Pasak jo, „Radviliškio krašto bendruomenės nariai“ dalyvavo ir televizijos laidų ,,Klauskite daktaro“ ir ,,TV pagalbos“ filmavimuose, lankėsi kultūriniuose renginiuose: spektakliuose, koncertuose. Turėjo galimybę nemokai žiūrėti Radviliškio kultūros namuose vykusį Šiaulių dramos teatro spektaklį ,,Meilė po guobomis“. Taip pat dalyvavo legendinių muzikos grupių ,,Nerija“ ir ,,Hiperbolė“ koncertuose. Stebėjo dainų ir šokio ansamblio „Lietuva“ koncertą ,,Pilėnai“.

Renginiai bendruomenės namuose

Be kelionių, apsilankymų kultūriniuose renginiuose, veiklos užtenka ir ,,Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose, kuriuose  yra rengiamos įvairios parodos: senų kalendorių, atvirukų,  medžio ir keramikos darbų ir kitos. „Per tris mėnesius surengta net 17 ,,Kavos popiečių“, kuriose kalbėjome, diskutavome su įvairiausių įstaigų vadovais, atsakingais asmenimis. ,,Kavos popietėse“ lankėsi medicininių tyrimų laboratorijos ,,Empatija“ padalinio vadovė, Sausio 13-osios įvykių dalyvis Albertas Vitartas. Rūpimais klausimais buvo diskutuota su Radviliškio ligoninės ir Pirminės sveikatos priežiūros centro vadovais. Gyventojai susitiko su Seimo nariais: buvusiu premjeru, Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotoju Algirdu Butkevičiumi, Kaimo reikalų komiteto nariu Aurimu Gaidžiūnu ir Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku Kęstučiu Mažeika, Radviliškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojais: vyriausiuoju specialistu Virginijumi Ivoška ir vyresniuoju inspektoriumi Donatu Stakvilevičiumi“, – apie susitikimus pasakojo G. Lipnevičius.

„Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose vyko šventinė popietė, skirta artėjančioms šventoms Velykoms paminėti. Su bendruomenės nariais susitiko Radviliškio dekanas ir  Radviliškio Švenčiausios Mergelės Marijos Gimimo parapijos  klebonas, kunigas, teologijos licenciatas Tadas Rudys bei Radviliškio dekanato „Caritas“ vadovė Joana Daunorienė.

Pasak G. Lipnevičiaus, didelio bendruomenės narių susidomėjimo  sulaukė susitikimai su „Radviliškio būsto“ atstovais: direktore Roma Janušoniene, jos pavaduotoja Neringa Paulauskiene, administravimo vadybininkėmis Julija Sorokina ir Ieva Šukaitiene, UAB ,,Radviliškio vanduo“ direktoriumi Egidijumi Barčkumi bei vyr. inžinieriumi Mindaugu Gapšiu, Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Radviliškio rajono agentūros vedėju Mingaila Saulevičiumi ir vyriausiuoju specialistu Tomu Žukaičiu, notare Aldona Stričkiene.

Šventės bendruomenėje

,,Radviliškio krašto bendruomenė“ draugiškai ir linksmai švenčia įvairias šventes. Žiema varyta Užgavėnių šventėje, Atvelykis švęstas kartu su bendruomenės narių ir bendruomenės pirmininko gimtadieniais. Kovo 8-ajai paminėti „Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose vyko šventinis renginys, kuriame liejosi poezijos posmai, skaitomi Janinos Kaučikienės, Klemo Gelumbausko, o įdomių faktų apie moterų vaidmenį bei įtaką pasaulyje pateikė Danguolė Dabašinskienė ir kitos.

Šventinių popiečių linksmą atmosferą dainomis paįvairina „Radviliškio krašto bendruomenės“ Šeduvos skyriaus ansamblio „Verdenė“ nariai: Vladas ir Valė Bonderevai, Vitalija Veršinskienė, Vladas Stauga ir kiti.

Padėkų lietus

„Radviliškio krašto bendruomenės“ pirmininkas G. Lipnevičius padėkos raštais pagerbė labiausiai nusipelniusius bendruomenės narius: Skėmių skyriaus vadovę Janę Stankienę ir jos pavaduotoją Aidą Brazdauskienę, Vėriškių skyriaus vadovę Romą Mockienę, Daugėlaičių skyriaus vadovę Renatą Dzindzelėtienę, Gražionių bendruomenės narę Aldoną Banionienę, Sidabravo skyriaus vadovę Vilmą Antanaitytę, didžiausią bendruomenės keliautoją Angelę Marcinkevičienę, Šeduvos skyriaus vadovę Mariją Bakovienę ir jos pavaduotoją Vladą Andrejauską, Rokonių skyriaus vadovę Dijaną Mikalauskienę, Pociūnų skyriaus vadovę Dijaną Aksionovienę, Miežaičių skyriaus vadovę Nataliją Mondrovickienę ir jos pavaduotoją Oną Kazlovskają, Niauduvos skyriaus vadovę Vilmą Milašienę, Voskonių skyriaus vadovę Edmuntiną Beconienę, bendruomenės administratorę Dovilę Dapkutę, bendruomenės narį, kuris įamžino ne vieną bendruomenės veiklos akimirką, Andrių Litinską, Senjorų skyriaus vadovę Rimantę Radavičienę, paramą bendruomenės nariams išdalijantį Darių Kalaimą, „Radviliškio krašto bendruomenės“ pirmininko pavaduotoją Vilmą Aleknienę, bendruomenės pagalbininką Vytautą Mikalauskį, MB „Rekmanta“ vadovą Mantą Paurį, parduotuvės „Dovana ir šventė“ vadovę Jurgitą Mankevičienę, kuri išradingai papuošė Kukltūros rūmų didžiąją salę, už pagalbą bendruomenei LR Seimo narį Aurimą Gaidžiūną, „Prezo“ kepyklėlės vadovę Raimondą Auškalnę ir kolektyvą, bendruomenės narę Sonatą Skorkaitę ir bendruomenės švenčių šeimininkę Įreną Grakauskienę.

Pagerbtiesiems įteikti padėkos raštai, specialiai šventei pagaminti medaliai, gėlių žiedai ir šventės informacinio rėmėjo savaitraščio „Radviliškio kraštas“ prenumerata.

Bendruomenės narių vardu R. Radavičienė už gerumą, dosnumą, nuoširdumą, už nuolatinį rūpinimąsi žmonėmis ir teikiamą pagalbą jiems įteikė padėką bendruomenės pirmininkui G. Lipnevičiui.

Bendruomenės nariams koncertavo muzikos grandai grupė „Jonis“.

Šventę paįvairino Radviliškio rajono neįgaliųjų draugijos ansamblis „Gabija“ (vadovė Roma Apšegienė), Pociūnėlių kultūros namų liaudiškos muzikos ansamblis, vadovaujamas Genovaitės Vorienės, pensininkų bendrijos „Bočiai“ ansamblis (vadovė Rimantė Radavičienė), „Radviliškio krašto bendruomenės“ Šeduvos skyriaus ansamblio „Verdenė“ nariai: Vladas ir Valė Bonderevai, Vitalija Veršinskienė, Vladas Stauga, Julija Petraitienė.

Tačiau šventė tuo dar nesibaigė. Bendruomenės nariai iki vėlumos linksminosi šventiniame vakarėlyje.

Už suruoštas vaišes bendruomenė dėkoja Genovaitei Balinskienei, Irenai Toleikienei, Bronei Krikščiukaitienei, Genovaitei Chadasovskajai, Janinai Bagdžiūnienei, Reginai Šukienei, Romai Urbonienei, Irenai Grakauskienei, Renatai Dzindzelėtienei, Rimantei Radavičienei.

Už gėles bendruomenė dėkinga salonui „Monikos gėlės“.

„Radviliškio krašto“ informacija

 

 

 

 

 

 

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Bendruomenės popietėje paminėta Laisvės gynėjų diena

Avatar

Paskelbta

data

Sausio 13 – ąją vykusioje „Radviliškio krašto bendruomenės“ popietėje buvo  paminėta  Laisvės gynėjų diena, prisiminti tragiški ir Lietuvos laisvei lemtingi Sausio 13 – osios įvykiai. Bendruomenės popietėje dalyvavo generolo P. Plechavičiaus šaulių 6 – osios rinktinės šauliai su vadu Pranu Sluckumi, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Radviliškio skyriaus vadovas  Albertas Vitartas.

Bendruomenės pirmininkas bei Tarybos narys Gediminas Lipnevičius popietę pradėjo primindamas, kad Sausio 13-osios naktis  mus sutelkė, suvienijo bendra skaudžia ir tuo pačiu galinga, visą esybę persmelkusia patirtimi – laisve. G. Lipnevičius pakvietė visus  žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą pagerbti tylos minute.

Dalintasi  prisiminimais, išgyvenimai

A. Vitartas popietės dalyvius pakvietė pasidalinti prisiminimais apie Sausio 13 – osios įvykius bei patirtais išgyvenimais. „Šiandien tikrai atmintina Laisvės gynėjų diena, jau praėjo 29 metai nuo šių  įvykių, juos prisimename prie uždegtų žvakučių. Šiandien kartu visi popietės dalyviai: ir jaunesni, ir vyresnieji pasidalinsime prisiminimais. Yra dokumentai,  Šiaulių sąjūdžio seniūno Adolfo Mikalausko  prisiminimai. Į Vilnių išvykome autobusu, atvykome sausio 11 d., 12 val., ir buvome iki 12 d., kaip buvo nurodyta pagal budėjimo grafiką. Prie Aukščiausios tarybos skambėjo patriotinės dainos, prie jos prieigų ir barikadų buvo sustatyti žmones atvežę autobusai. Didelį įspūdį padarė  Sausio 11 d. vakare kunigo Roberto Grygo vestos pamaldos, kurių metu jis davė nuodėmių atleidimą kariams, nes buvo laukiamas Aukščiausiosios tarybos puolimas. Visa aikštė susikaupusi meldėsi, atrodė, kad ta malda kyla į dangų. Kiekvienam miestui buvo paskirti apsaugos ruožai, buvo instruktažas, kaip elgtis puolimo metu. Nebuvo leidžiama naudoti ginklų, kad neišprovokuotų „Amono“. Tačiau kai kurie vyrai iš tvoros  nusilaužė baslius, aš ir buvau toks naivuolis, stovėjau su eglišakės šaka. Šiandien situacija pasikeitė, kad  būtų pripažintas laisvės gynėju, iš Roberto Grygo reikalaujama dokumento. Visuomenės pripažinto fakto nepakanka, reikalaujama dokumento. Net gynėjų sąrašų nepripažįsta – jie nėra dokumentai. Šauliai laisvės gynėjais nepripažinti. Yra gal pora šimtų žmonių, kurie pripažinti gynėjais, nors pagal divizijos generolo pulkininko Gečo duomenis, turėtų būti apie 25 tūkst. Lietuvos gynėjų. Mes tokie iš kaimo niekam nereikalingi“,- sakė A. Vitartas.

Popietės metu buvo parodytos nuotraukos iš Sausio 13- osios įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto, prie Aukščiausiosios tarybos. „Sąraše, kur važiavome sausio 11-12 d. į Vilnių, buvo 24 žmonės. Autobusų sustatymas buvo mano idėja“,- sakė A. Vitartas.  Sausio 15 -16 d. vyko radviliškiečių grupė budėti prie Aukščiausiosios tarybos. Visas Sąjūdžio dokumentų segtuvas sunaikintas, beveik visi dokumentai prarasti“,- sakė Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Radviliškio skyriaus vadovas.

Popietės dalyviai domėjosi, kas sunaikino dokumentus.
Pasak A. Vitarto, dokumentus sunaikino pats Sąjūdžio grupės seniūnas. Manoma, kad sunaikino sąmoningai.

Vienas pirmųjų priesaiką ant Gedimino kalno priėmė šaulys S. Folertas, Sausio 13-osios medalininkas. Jis taip pat pasidalino savo išgyvenimais: „Neužmiršome žuvusiųjų, mano likimas buvo toks, kad prie tos laisvės reikėjo prisidėti. Sakyčiau, savanoriškos tarnybos vadovybė nusprendė iš kuopų žmonių skirti Aukščiausios tarybos apsaugai. Su Romu Valaičiu patekome į tą grupę, mus siuntė į Vilnių palaikyti dvasią, apsaugoti mūsų brangią Lietuvėlę. Buvau 4 dienas Vilniuje. Mes nesame dideli didvyriai, suvažiavo visa Lietuva. Matėsi susiglaudusi, nesusipriešinusi Lietuva, kokia buvo prie Aukščiausiosios tarybos, Baltijos kelyje, visi buvome vieningi, stengėmės apginti mūsų Lietuvėlę. Malonu, kad atėjote, pagerbėte tuos jaunus žmones, kurie atidavė savo gyvybes, jie dar nebuvo matę gyvenimo, suaugusieji paliko šeimas. Nesijaučiu išskirtiniu, Lietuvėlė reikalavo, turėjome padėti“

„Malonu, kad pakvietėte mus į šį susitikimą paminėti labai svarbią dieną Sausio 13- ąją, kuri yra visų mūsų pergalės diena. Jeigu nebūtume ryžtingi, nebūtume atlaikę spaudimo, ir kas dalyvavote Vilniuje prie bokšto, Parlamento, matėte, kaip šaudė į žmones, važinėjo tankai, šarvuočiai, apie tūkstantį žmonių buvo sužeistų.13 brolių ir viena sesė žuvo, buvo jauni žmonės. Atlaikė spaudimą mūsų tvirtybė, mūsų protas. Ačiū Dievui, kad nepanaudojome ginklo, nes minioje buvo ir provokatorių, kurie tik ir laukė, kad kažką  ginklą panaudotų, tada būtų pretekstas panaudoti kovinius ginklus, dar daugiau žmonių būtų žuvę. Šiuose įvykiuose mūsų pergalės lemtis buvo ta, kad Maskvoje taip pat  pralaimėjo komunistinis rėžimas, nugalėjo demokratinės jėgos. 1991 m. pradėjau tarnauti Lietuvos kariuomenėje, perėmėme į savo rankas Linkaičius, Durpyną, buvau kuopos vadu. Kai priiminėjome Durpyną, pastatėme savo apsaugą. Priešas dar buvo labai galingas, mūsų ginkluotė buvo dar labai silpna. Tačiau mūsų kantrybė, ryžtas atlaikė negandas ir visoje Lietuvoje kontroliavome sovietų kariuomenės veiksmus, ties Radviliškiu, Šiauliais buvo išstatyti mūsų postai, tad nebegalėjo daug pasišakoti“,- pasakojo Šaulių kuopos vadas P.Sluckus.

Pasak šaulio Romo Valaičio, skaudu prisiminti tragiškas naktis Vilniuje: „Buvome paskirstyti pirmiausia į gynybą prie Parlamento, kad užtikrintume ryšius su visu pasauliu. Vėliau matome, vaikinai bėgioja aplinkui, sako, kad jau važiuoja šarvuočiai. Susidūrė šarvuočiai, vėliau galvojome ką daryti – šviesos aplinkui užgeso. Vyrukai bėgioja su laikraščiais, susuktais į tūteles. Jie pasakė, kad  statyboje yra armatūros gabalų, kuriuos būtų galima panaudoti kaip ginklus. Jeigu su ginklu kareiviai ateis, kaip kovosime plikomis rankomis? Susirinkome keletą metrų metalo, susukome į laikraščius ir laukėme. Apie 2 valandą nakties prie bokšto įvyko grumtynės, tankai traiškė ir mašinas, ir žmones. E. Bučelytė dirbo televizijoje, sakė, jau veržiasi kariškiai, daužo žmones automatų buožėmis, ji spėjo apie tai pranešti į kitas valstybes – Suomiją, Švediją. Ryte nuvykome prie bokšto, jau nebebuvo nukentėjusių žmonių – buvo išvežti. Visada su savimi turėdavau fotoaparatą ir žiūriu – ties tankais stovi kariai. Juos  stovinčius ir fotografuoju iš 3 metrų atstumo. Draugai perspėjo, kad mane gali nušauti, tačiau  apie save negalvojau, nufotografavau tankus. Buvo nukentėjusiųjų laidotuvės, kurias taip pat įamžinau. Skaudūs buvo įvykiai, man dar ir šiandien neramu. Duok Dieve, kad  jie nepasikartotų“.

Kolegai pritarė ir  šaulė Zita Urbonienė: „Man taip pat teko būti  prie Aukščiausios tarybos, naktimis budėjome, šildėmės prie laužų, žmonės mums atnešdavo arbatos, sumuštinių. Matėme, kaip viskas vyko, gerai, kad buvo susirinkę tūkstančiai žmonių, kitaip tankai būtų mus sumynę. Buvau ir kai laidojo žuvusiuosius, buvo suvažiavusi visa Lietuva, visos gatvės iki pat Antakalnio kapinių buvo užtvindytos. Kai važiavo katafalkai su žuvusiaisiais, mes verkėme, nors tų žmonių nepažinojome. Jie visi buvo jauni, norėjo gyventi, taip, kaip ir mes norėjome gyventi. Mes privalome visuomet juos prisiminti ir gerbti, nes jie paaukojo savo gyvybę už mūsų nepriklausomybę“.

Sausio 13 – osios ištakos

Bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius pasiteiravo  susirinkusiųjų, nuo ko prasidėjo  tos dienos konfliktas, kodėl  jis įvyko būtent tą dieną .
„1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbta atkurta Lietuvos nepriklausomybė, nuo kovo 11 iki rugpjūčio 11 d., kada dirbo laikinasis komunisto Grigaičio komitetas, jie mūsų valstybės ir mūsų visuomenės išrinkto Seimo bei mūsų vadovo V. Landsbergio nepripažino teisėtais. Tai jie stengėsi paneigti mūsų nepriklausomybę ir provokaciniais būdais stengėsi grąžinti komunistinį rėžimą. Tai sausio 13 -ąją taip ir įvyko, buvo duota komanda užimti svarbius objektus – Parlamentą, televizijos bokštą. Tačiau jie suklydo, galvojo, kad žmonės nestos kovoti dėl savo nepriklausomybės. Kaip susirinko į Vilnių tūkstančiai žmonių, komunistai pamatė, kad planas slysta iš rankų. Tapome nepriklausomi ir savo šalies šeimininkais, tai lietuviška pergalės diena“,- į klausimą atsakė šaulių kuopos vadas P. Sluckus.
„Tas laikotarpis buvo ypač aštrus, turėjome užsienio kariuomenę, kuri buvo labai aktyvi. Kaip pavyko gauti transportą važiuoti į Vilnių?“,- pasidomėjo G. Lipnevičius.

„Viskas priklausė nuo organizacijų vadovų, dauguma žiūrėjo geranoriškai. Į Vilnių važiavau kartu su radviliškiečiais. Priešiški vadovai transporto neskirdavo. Tuometinė milicija taip pat prisidėjo prie visų veiksmų“,- atsakė  A. Vitartas.

Milicijos indėlis 

Pasak popietės dalyvių, buvo sakoma, kad tuometinė milicija neprisidėjo prie Lietuvos laisvės gynimo. Tačiau tai netiesa. A. Vitartas perskaitė šaulio J. Krikščiūno, buvusio milicininko, prisiminimų ištrauką: „Mačiau, kaip drebančiomis rankomis senutė kišo per tvorą uždegtą žvakutę. Tai kariškiai galėjo traktuoti kaip saugomos teritorijos pažeidimą. Ta pati močiutė, atsigręžusi į mane, klausė, kur buvau aš, kai traiškė žmones, o nei vienas milicijos darbuotojas nenukentėjo. Man buvo net  nepatogu teisintis senam žmogui, paaiškinau, mes ne vietiniai, atvykome tik ryte. Mačiau jos akyse mačiau priekaištą ir man buvo skaudu. Po kelių valandų pastebėjau, kad sovietinės apsaugos kareivis pradėjo laisviau jaustis, mažiau kreipti į mus dėmesio. Turbūt pamanė, kad mes jokios grėsmės nekeliame. Kareiviai, ypač karininkai, stebėjo mūsų, milicijos darbuotojų, ir žmonių masės santykius. Vietiniai gyventojai matydami, kad visą dieną stovime tarnyboje nevalgę, sušalę, pradėjo mus vaišinti karšta arbata, kava ir sumuštiniais, Kareivius toks mūsų ryšys su masėmis stebino. Jie matė, kai mes su žmonėmis nuoširdžiai kalbame, bendraujame. Mus pakeitė tik vakare, 10 valandą“. Negalima sakyti, kad policijos darbuotojai nieko nedarė. Buvo žmonių, kurie priėmė priesaiką ir pabėgo, net iš tribūnų sako, kad tik jie gynė Lietuvą, kiti negynė.

A. Vitartui paantrino P. Sluckus: „Sausio 13-ąją dirbau su policija, deriname savo patruliavimą. Buvo mano draugas komisaras Rolandas Venckus. Jis tais laikais mokėsi Kaune milicijos mokykloje. Buvom susitikę Seime, sakė, kad Sausio 13- ąją dauguma kariūnų perėjo į Lietuvos pusę, nepasidavė sovietiniams įsakymams aukštų pareigūnų. Į Lietuvos pusę perėjo ir rusakalbių, nes milicijos mokykla buvo visasąjunginė. Negalima sakyti, visi milicijos darbuotojai buvo vienos nuomonės pasilikti sąjungos sudėtyje, daugelis  perėjo į Seimo gynimo pusę“.
„Aš gyvenu priešais policija ir neteisybė, kad jie neprisidėjo ir nieko nedarė. Labai daug buvo autobusų, matėme, kaip išvažiavo žmonės į Vilnių, važiavo ir milicininkai“,- sakė bendruomenės narė G. Chodosovskaja.

Mokytojų ir  mamų  prisiminimai

Savo prisiminimais pasidalino ir buvusi Vaižganto gimnazijos mokytoja J. Kaučikienė: „Dirbau mokykloje ir mokytojų užduotis buvo eiti į klases bei aiškinti vaikams, kas atsitiko. Mes auklėti tarybinėje mokykloje, mokėmės tarybiniuose institutuose tarybinę istoriją. Mūsų giminių tarpe nebuvo nei tremtinių, nei į mišką išėjusių, ką mes daug galėjome paaiškinti? Buvo rimtis ir didelė atsakomybė. Aš turėjau eiti pas penktokus ir šeštokus. Pirmas klausimas buvo: „Vaikai, ką jūs matėte?“ Laikėme vaikus vieną pamoką, kadangi nežinojome, kaip elgtis, jokių nurodymų nebuvo ir po vienos pamokos išleidome vaikus prašydami, kad jie pasitarę su tėveliais parašytų rašinėlį ar nupieštų tai, ką jie matė. Žiūrėjome televiziją, kai ji užgeso, nuėjau miegoti, pasiliko sūnus ir vis prabudusi klausiau, ar ką nors rodė – nerodė  nieko. Naktį paskambinau draugams,  tačiau nei vienas kolega nekėlė ragelio, buvo labai neramu. Ryte  apsirengę atėjome prie bažnyčios ir laukėme, kol ateis kas nors papasakoti apie įvykius Vilniuje. Vaikai gražiai nupiešė piešinius, gražiai parašė rašinius. Sausio 14 d. mane pasiliko mokyklos direktorius ir pavaduotoja sakydami, kad turime kažką daryti. Turime rašyti pasipriešinimo raštą. Rašėme į rusišką laikraštį „Komjaunimo tiesa“. Parašėme Vaižganto mokyklos bendruomenės vardu pasipriešinimo laišką. Rašėme, ką jautėme pamatę pirmąsias aukas. Vėliau susėdę prie darbo stalų, aptarėme rašinėlius, piešinius, gimė mintis, kad reikia pasakoti, kaip vaikas, kaip suaugęs žmogus pajuto tai, kas atsitiko Lietuvoje. Parašėme poetinį – muzikinį montažą, parodėme mokiniams, tėvams, buvome pakviesti sausio 13- ąją į parapijos bažnyčią. Dabar šie mokiniai suaugę žmonės, gyvena Vilniuje, vaikšto tomis gatvėmis, kur buvo susirinkusi visa Lietuva. Norisi padėkoti tiems, kurie atstovėjo, buvo ten, mes visus įvykius matėme tik per televizorių, o jūs matėte tą išsilaisvinimo dvasią. Buvo V. Landsbergio kreipimasis, kad vaikai, kurie turėtų gauti šaukimą į sovietinę armiją, neitų. Mano jaunėlis buvo ant tos ribos, kad jo nepaimtų iš namų, išvežėme į kaimo sodybą, užrakinome, laukėme, kada ateis patikrinti, nebuvo jokio tikrumo. Kai ginant Lietuvos laisvę buvo kritinis momentas, V. Landsbergis  pro langą kreipėsi į minią: „Kalbėkime maldas „Tėve mūsų“, „Marija, Marija“. Tada ėjo šiurpuliai – visa minia meldėsi, giedojo, tai buvo tarsi išganymas“. 

Apie baimę, kad sūnus nebūtų paimtas į sovietinę kariuomenę, papasakojo šaulė Sigita Janušauskienė: „Esu partizano dukra, priklausau Radviliškio šaulių kuopai. Tais metais mano sūnus buvo šaukiamojo amžiaus, bet buvo ligotas. Joniškyje paklausiau, ką daryti, sausio 17 d. reikėjo jam prisistatyti į Vilnių medicininiam patikrinimui. Leido man  kartu su sūnumi važiuoti į Vilnių, į Šiaurės miestelį. Visą dieną netoliese stovėjo karys su automatu, lauke buvo užvesta mašina. Komisija pripažino, kad  sūnus netinkamas karinei tarnybai ir liepė važiuoti tiesiai namo. Buvo labai baisu, jaunuolius tikrai norėjo išvežti“.

Bendruomenės narė  Alfonsė Stripeikienė  paantrino  šaulei: „Teko susidurti ir man su tokia baime. Sūnus mokėsi    baigiamosiose klasėse, gimnazija buvo prie pat namų, namo jį parsivesdavome. Namo rūsyje ruošėme bunkerį, kad galėtų slėptis. Sausio 13 – ąją  įstrigo atminty ant armatūros strypų pamauti kariniai, komjaunimo bilietai, pasai. Apie mūsų kartą kalbama, kad mes prarastoji karta, kad mes sovietiniai. Galvoju, kas aplink Seimo rūmus buvo susirinkę – buvome jauni, negalvojome, palikau sūnų namie. Kai minia pradėjo skanduoti „Tankai“ – manėme, kad gyvi neištrūksime. Kunigas nutilo, nustojo laikyti Mišias ir įsiviešpatavo tyla. Lenkiuosi toms minioms“.

Mintys apie patriotizmą

„Smagu, kad visi įsijungėte į dalinimąsi prisiminimais – kiekvienas kažką kitą matė, įstrigo skirtingi įvykiai. Naktį iš sausio 15 į 16  d.  mane ir dar vieną žmogų pakvietė į Aukščiausiąją  tarybą, ilgai sėdėjome, mačiau, kad naktį per televiziją rodė baletą. Paskyrė mus surinkti dokumentus nuo virbų, davė du maišus. Rinkome dviese, rinkome tik pasus ir karinius  bilietus – pagrindinius dokumentus, nes visų nebuvo įmanoma surinkti. Pradėjome po vidurnakčio, baigėme paryčiais. Net gavome mušti, nes gynėjai galvojo, kad mes provokatoriai.  Vėliau mus saugojo, kol viską nurinkome. Buvo bijoma, kad priešai pasinaudos dokumentais“,- sakė A. Vitartas.

„Noriu pritarti mokytojos mintims apie patriotizmą – gimėme visi sovietiniais laikais, mūsų požiūris buvo kitoks. Iš tų pačių žmonių matome, kad atkūrėme nepriklausomą valstybę. Kai atsikūrė Lietuva 1918 metais, kas kūrė kariuomenę? Carinės Rusijos karininkai, puskarininkiai, kariai. Ir 1990 – 1991 mes tarnavome sovietinėje kariuomenėje. Kas pradėjo Lietuvos kariuomenę kurti? Turiu pažįstamų pulkininkų, kurie 1988 m. Vilniuje, Kaune konspiraciniuose butuose kūrė plakatus, įstatymus Lietuvos kariuomenės pradžiai. Kad ir buvome sovietiniai, tačiau aukojome savo gyvybes. Mums buvo nukalti antrankiai, atvežti iš Maskvos. Jeigu mes būtume susekti, nežinau, kur aš būčiau, kur būtų mano kolegos. Mano senelis buvo savanoris, dėdė vadavo Vilnių, teta mokytoja buvo ištremta į Sibirą. Taigi tokie mes buvome sovietiniai. Mes ne sovietiniai, o Lietuvos patriotai“,- sakė šaulių vadas P. Sluckus.

Šaulių ąžuoliuko išsaugojimo istorija

Popietės metu buvo prisiminta ąžuoliuko išsaugojimo istorija. Atkurtai šaulių kuopai prie Radviliškio miesto seniūnijos 1991 m. spalio 24 d. buvo pasodintas ąžuoliukas, kurį buvo norėta nupjauti, tačiau  jį pavyko išsaugoti, prie jo buvo atidengta informacinė lenta.
„Dėkoju Stasiui Folertui ir kitiems šauliams, kurie prisidėjo prie šio ąžuoliuko išsaugojimo, tikrai buvo graži iniciatyva, nes valdžia buvo sugalvojusi ąžuolą nupjauti“,- sakė bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius.

Šaulys  S. Folertas prisiminė šio ąžuoliuko sodinio ir išsaugojimo istoriją: „1991 m. puoselėjome tokią mintį, kad atkūrus šaulių kuopą, kurią atkurti padėjo politinis kalinys, tremtinys Komentauskas, reikia šį įvykį įamžinti. Keletas šaulių prie buvusios komendatūros, kur dabar miesto seniūniją, nutarėme  pasodinti ąžuoliuką. Užaugo didelis medis, jo niekas nenulaužė, neišrovė. Kai prasidėjo kalbos, kad Radviliškio valdžia  medį paruošė nupjovimui, surinkau istorinę medžiagą, ją pateikėme savivaldybei ąžuoliuką išsaugojome. Prie jo dar pastatėme atminimo lentą, kad ateinančios kartos žinotų, kokia proga medis pasodintas. Su visuomenės bei „Radviliškio krašto bendruomenės“ pagalba medį pavyko išsaugoti“. Popietės pabaigoje bendruomenės pirmininkas  G. Lipnevičius padėkojo visiems dalyviams už pasidalinimą prisiminimais, išgyvenimais, potyriais.
Po popietės, vakare, šventinis renginys persikėlė prie  Kultūros centro, kur buvo paminėta Lietuvai svarbi data – Laisvės gynėjų diena.

„Radviliškio krašto“ informacija

Skaityti daugiau

Radviliškio krašto bendruomenė

Bendruomenės popietėje – apie psichikos ligas

Avatar

Paskelbta

data

Gruodžio 9 d. „Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose vykusioje „Kavos popietėje“, bendruomenės pirmininko ir Tarybos nario Gedimino Lipnevičiaus kvietimu, lankėsi  Radviliškio sveikatos psichikos centro darbuotojas bei žurnalistas Vytautas Mikalauskis. Popietę vedė bendruomenės senjorų vadovė Rimantė Radavičienė. Pokalbio tema – psichinė sveikata.

Ligos – ne ligos

Popietės pradžioje V. Mikalauskis papasakojo apie psichiatrijos vystymąsi, apibūdino kai kurių psichikos ligų simptomus.

„Jau dvidešimt metų  dirbu Sveikatos psichikos centre. Kalbant apie tolimesnius laikus, vieną kitą ramesnį psichikos ligonį priglausdavo špitolėse, vienuolynuose, agresyvesnius laikydavo  prirakintus tvartuose. Šiuo metu psichikos ligoniai psichikos sveikatos pagalbą gali gauti nemokamai. Vokiečių okupacijos laikotarpiu Kaune iš psichikos sveikatos ligoninių buvo pašalinti žydai, ligonių maitinimas buvo klaikus, vaistų kaip ir nebuvo – sukeldavo insulino komą, suleisdavo šiltinės bakterijų. Toks gydymas kai kuriems ligoniams padėdavo – palengvindavo ligos simptomus.

Radikalesnis gydymo būdas – lobotomija. Operacijos metu pažeidžiama  skiltinė smegenų dalis ir ligonis problemų nebekelia. Kartais lobotomija dar taikoma. Tarybiniu laikotarpiu psichikos ligonių buvo daug, žmones patalpindavo į psichiatrijos įstaigas. Atsirado daugiau ligoninių, į kurias talpindavo šimtais, tūkstančių ligonių, dažnai be galimybės iš ten išeiti“,- pasakojo  V. Mikalauskis.

Pasak popietės svečio, psichikos ligoniai visuomenei saugumo neprideda, ypač, jeigu patys nelinkę gydytis. Lietuvoje klestėjo vadinamoji  „Maskvos mokykla“ – psichikos ligoniui suleisdavo vaistų ir jis  tapdavo „gėlyte“, ligoniai būdavo gydomi antidepresantais. Kartasi ligoniai ir mirdavo tokiose gydymo įstaigose. Tarybiniais metais Leningrado psichiatrinėse ligoninėse buvo taikoma psichoterapija, buvo laisvesnis rėžimas, nuo 1970 metų pas ligonius  įleidžiami artimieji, buvo leidžiama  turėti asmeninių daiktų.  Leningrado ligoninės  atsisakė tramdomų marškinių. Beje, neramūs psichikos ligoniai fiksuojami ir šiandien, kol pradeda veikti vaistai.

„Ne paslaptis, kad psichiatrija buvo naudojama ne tik geriem tikslams – „netinkami“ asmenys būdavo uždaromi į psichiatrijos ligonines, pripumpuojami vaistų. Prasidėjus Atgimimui, psichiatrija   buvo orientuota į vakarus, rėžimas tapo laisvesnis. Be teismo leidimo psichikos sveikatos ligoninėje  negalima laikyti žmogaus ilgiau nei dvi dienas. Įkurti dienos stacionarai, kur ligonis turi užimtumą, maitinamas, gauna vaistų. Šiaulių, Kauno, Vilniaus  psichosocialinės reabilitacijos skyriai padeda atstatyti prarastus įgūdžius. Psichiatrija keičiasi į gerąją pusę. Be abejo, pasitaiko recidyvų, nesusipratimų. Štai žmogus Psichikos sveikatos centre pamatė savo kaimynę ir šaukia: „Kaimynka pas durnių daktarą!“ Po tokio „pastebėjimo“ turbūt visas kaimas žinojo, kur moteris lankėsi. Radviliškyje, Panevėžyje Psichikos centro darbuotojus vadina „psichais“,- pasakojo popietės svečias.

Apie psichikos ligos

Bendruomenės „Kavos popietės“ dalyviai taip pat  sužinojo, kokios yra psichikos ligos, kokie jų požymiai.

„Niekas nežino, iš kur psichikos ligos atsiranda. Tai, galima sakyti, ligos – ne ligos. Jos panašios į  vėžį – žinomos priežastys, sukeliančios šią ligą, tačiau nuo jos nėra sukurta vaistų. Skirtumas tik tas, kad nuo psichikos ligų dar niekas nemirė. Viena iš psichikos ligų – šizofrenija. Jos priežastis gali būti genetika, dažniausiai susergama nuo 15 iki 39 metų. Per 20 metų rajone šizofrenija sirgo tik du nepilnamečiai. Tokiems ligoniams pasireiškia psichozė, nerealios mintys, mąstymo sutrikimai. Jie nesirūpina savimi, atsiranda keistų baimių –  pavyzdžiui, sutemus neina į lauką, nes bijo „organų medžiotojų“. Šizofrenikai emociškai šalti, jiems gali pasireikšti paranoja –  atrodo, kad  juos persekioja automobiliais, stebi kameromis. Jeigu žmogus, sergantis šizofrenija, elgiasi keistokai, reikia vengti konfliktų. Tokie žmonės  nemėgsta prisilietimų, nesupranta humoro. Tačiau, jeigu šizofrenikas gydosi, jis gali dirbti –  10 procentų šizofrenikų dirbantys“,- pasakojo V. Mikalauskis.

Svečias papasakojo apie Alzheimerio ligą. Su tokiais ligoniais problemiška bendrauti, nes   irsta smegenys ir žmogus nesupranta žodžių turinio, nesusivokia aplinkoje, gali padegti savo būstą.

Sergant senatvine demencija, užsikiša kraujagyslės, organizmas nebegamina pakankamai reikiamų medžiagų. Ligoniai  nepažįsta artimųjų – tokių ligonių rajone apie 150.

Depresija žmogus suserga dėl patirtų išgyvenimų, įkyrių minčių. Kai kada tokie ligoniai piktnaudžiauja liga:  „Esu ligonis, prašau manimi rūpintis“.

Bendravimas su ligoniais

Pokalbio metu buvo aptartas ir bendravimas su psichikos ligoniais bei su senais žmonėmis.

Pasak V. Mikalauskio, žmogus senatvėje traukiasi į embriono pozą. Seni žmonės nebegali kontroliuoti emocijų, artimuosius gali apšaukti, apvaginti, taigi reikia turėti daug kantrybės.

„Yra terminas „involiucija“, kai žmogus „vystosi atgal“. Tokiems žmonėms sustiprėja savisaugos instinktas, domisi tik sveikatos laidomis, su niekuo nenori bendrauti. Daugelis medikų, dirbančių slaugos skyriuose, pastebi, kad prieš mirtį žmogui tarsi uždedama „mirties kaukė“ – tai sunkiai paaiškinamas reiškinys. Artimiesiems reikėtų atsiminti, kad mirštančiojo paskutiniai atsijungia klausos organai – jis girdi, ką prie jo lovos kalba artimieji.

Bendraujant su proto negalią turinčiais asmenimis, reikia nusileisti iki jų lygio, kad būtumėte suprastas. Toks ligonis po dviejų valandų pamirš, ką jam pasakėte – jiems būdingas užmaršumas.

Reikėtų vengti bendrauti su agresyviais proto negalią turinčiais ligoniais“,- patarė  svečias.

Susitikimo  dalyvių  klausimai

Po svečio paskaitos, bendruomenės nariai jam uždavė nemažai klausimų.

„Žmogus  serga šizofrenija jau 30 metų, neina pas gydytoją, nevartoja vaistų. Niekada nenori klausyti, ką jam sakai, turi tik jo klausyti, neprieštarauti. Gyvena vienas ir su savimi. Kai ligoniui pablogėjo sveikata, greitoji nieko nedarė, nevežė į ligoninę,  nes žmogus neagresyvus. Ar gali greitosios pagalbos darbuotojai taip elgtis, palikti ligonį namuose?“

„Jeigu žmogus nekelia realios grėsmės, jo neizoliuoja. Reikalingas teismo leidimas, kad ligonis būtų priverstinai gydomas“,- atsakė svečias.

„Dėl kokių priežasčių susergama depresija? Štai studentas meta mokslą, niekuo nebesidomi – diagnozuojama depresija. Ar be gydytojo pagalbos  galima pasveikti nuo depresijos?“- klausė  popietės vedėja R. Radavičienė.

„Galima susirgimo priežastis –  jaunuolis stengiasi mokytis iš paskutiniųjų, nori gerų rezultatų, nes tėvai spaudžia. Įstojo į specialybę, kuri ne jo nosiai, mokydamasis kankinasi. Jaunuolį nuo tokio gyvenimo gali ištikti infarktas, jis bus nelaimingas visą gyvenimą. Žmonės skirstomi į kelias grupes. Yra nugalėtojai – jie lyderiai klasėse, renkasi gyvenime, ką nori. Nenugalėtojai – masė, vedama lyderių, ir pralaimėtojai – jie niekada neišbris iš depresijos. Veikiami tėvų, aplinkybių, genetikos susikuriame savo gyvenimo scenarijų. Kai kurie žmonės  gali duobėje būti visą gyvenimą. Kai kas išeina iš depresinės būsenos, liga neatsinaujina. Tačiau dauguma žmonių be gydytojų neišsikapsto, netinka antidepresantai. Tokiais atvejais padeda psichologai – tereikia išgirsti  reikiamą, paveikų žodį ir žmogus padaro sprendimą“.

Pasak V. Mikalauskio, vyresnio amžiaus žmones ištinka organinė depresija. Tokiu atveju kažkiek padeda vaistai, psichoterapija, veikla, patariama rašyti dienoraštį. Visiškai jos išvengti neįmanoma, žmogus tampa jautresnis.

Bendruomenės pirmininkas Gediminas Lipnevičius svečio pasiteiravo, kaip karo, pokario metais buvo elgiamasi su  psichinę negalią turinčiais žmonėmis.

„Buvo vokiečių seselės, kurios už papildomą atlygį tokiems ligoniams suleisdavo reikiamą dozę vaistų. Tą patį darė ir rusai savo belaisvių stovyklose, atlikdavo net eksperimentus su žmonėmis, tačiau apie tai mažai rašoma“,- atsakė popietės svečias.

„Kiek padeda tiesos sakymas sergančiam depresija?“,- pasiteiravo G. Lipnevičius.

Tokiems ligoniams nepadeda, jeigu dar turi neįgalumo grupę, jiems dažnai kinta  nuotaika. Beje, Baltarusijoje depresija nelaikoma liga, neduodamas ligonlapis. Tokie ligoniai siunčiami dirbti į gamyklas, fermas – taikoma darbo terapija. 

Popietės dalyvių nuomone, psichikos ligos  prasideda nuo mažumės – ką vaikas namuose mato, girdi.

„Jeigu žmogui atrodo, kad  jis tiek daug daro kitiems paslaugų, bet jam atrodo, kad su juo nedraugauja, nesiseka – tai  depresijos ištakos. Reikėtų  atsiminti, kad  nereikia laukti dėkingumo iš žmonių – žmonės linkę elgtis priešingai. Nereikia stengtis dėl kitų, kol  niekas neprašo“,- sakė V. Mikalauskis.

„Kodėl žmonės įsitraukia į religines sektas?“- klausė popietės dalyviai.

Pasak svečio, jeigu žmogus namuose negauna dėmesio ir šilumos, jis eina į sektą, kur jaučiasi reikalingu.

„Ar žiniasklaida, televizija neturi neigiamos įtakos, ypatingai jaunimui? Šiandien nusikeikti eteryje nieko nebereiškia. Žiūrėdamas spektaklį, kuriame liejasi keiksmažodžiai, jaunimas juokiasi, ploja“,- domėjosi bendruomenės nariai.

„Jeigu jaunimas ploja, vadinasi, jauniems žmonėms tokie spektakliai reikalingi“,- sakė Psichikos sveikatos centro darbuotojas.

„Mes visi gyvenime norime matyti  ir girdėti tik gražius dalykus, tačiau daugelis žiūrime „TV pagalbą“. Gyvenimas  įvairiapusis, susideda  ne tik iš gražių dalykų. Reikia džiaugtis bendravimu, kiekviena diena – tai duoda gerų rezultatų. Kryžiažodžiai, šachmatai, fizinė ir protinė veikla pailgina gyvenimą“,- „Kavos popietę“ apie psichikos susirgimus apibendrino pirmininkas G. Lipnevičius. „Kavos popietės“ dalyviai  gausiais aplodismentais padėkojo  V. Mikalauskiui už įdomų pasakojimą bei suteiktas žinias.

Bendruomenės „Kavos popietes“ organizuoja  pirmininkas G. Lipnevičius, jam padėjo bendruomenės nariai: R. Radavičienė, O. Kazlovskaja, T. Kojelienė, A. Litinskas.

„Radviliškio krašto“ informacija



Skaityti daugiau

Skaitomiausi