Dar neseniai „Radviliškio kraštas“ rašė, kad Baisogalos stadionas realybėje labiau primena žemių sąvartyną nei sporto infrastruktūros objektą. Tuomet klausimas buvo apie vaizdą. Šiandien klausimas jau kitas – apie skaičius. Ir būtent jie šioje istorijoje tampa lemiami.
Per praėjusius kalendorinius metus Baisogalos stadionui faktiškai išleista apie 250 tūkstančių eurų. Tai patvirtina ir savivaldybės pateikti duomenys – 2025 metais atlikta darbų už 260 139,60 euro su PVM. 2026 metų savivaldybės biudžete numatyta dar 200 tūkstančių eurų. Šie skaičiai savaime galėtų atrodyti kaip nuoseklus procesas, jei ne vienas esminis faktas – bendra projekto kaina.
Radviliškio rajono meras Kazimieras Račkauskis, spaudžiamas atsakyti, praėjusių metų pabaigoje pagaliau įvardijo realią Baisogalos gimnazijos stadiono rekonstrukcijos kainą – 2 219 707,25 euro su PVM. Tai ne spėjimas ir ne politinė retorika. Tai suma, įtvirtinta 2024 m. gruodžio 30 d. pasirašytoje rangos sutartyje ir paskelbta viešųjų pirkimų sistemoje.
Ir būtent nuo šio skaičiaus prasideda nepatogi aritmetika.
Jeigu projektas kainuoja daugiau nei 2,2 mln. eurų, o per metus jam skiriama apie 200–260 tūkst. eurų, akivaizdu, kad stadiono užbaigimas matuojamas ne dvejais ar trejais metais. Tokiais tempais statybos artėja prie dešimtmečio ribos. Tai nėra hiperbolė ar politinė polemika – tai elementarus skaičiavimas.
Pradėta statyti, bet neaišku – kas ir kaip
Savivaldybė ir mero komanda jau nuo praėjusių metų vidurio aktyviai viešai reklamuoja, esą stadiono statybos pradėtos. Buvo įvardyta konkreti data – rugpjūčio 7-oji, nurodytas rangovas – UAB „Rolana“. Komunikacija sudarė įspūdį, kad projektas įžengė į aktyvią statybų fazę.
Tačiau realybėje per pusmetį atlikta darbų apimtis apsiribojo parengiamaisiais veiksmais – drenažu, statybvietės paruošimu. Tuo pat metu pats meras ir toliau viešai kalba apie „svarstomus“ projekto pakeitimus, negalėdamas aiškiai pasakyti, koks stadionas bus pastatytas galutiniame variante.
Iki šiol viešai neįvardyta net tokia esminė detalė kaip stadiono danga – natūrali ar dirbtinė. Tai nėra techninė smulkmena. Nuo šio sprendimo priklauso visa inžinerinė logika – nuo drenažo iki pagrindo sluoksnių. Jei tokie klausimai vis dar svarstomi, kyla pagrįstas klausimas, ar statybų pradžia nebuvo labiau komunikacinė nei reali.
Kai Vyriausybės pinigų nėra
Analizuojant oficialius mero K. Račkauskio pasiaiškinimus žiniasklaidai, išryškėja dar viena itin svarbi aplinkybė. Mero pateiktuose atsakymuose nėra nė paminimo fakto, patvirtinančio, kad Baisogalos stadionui jau skirtos valstybės lėšos. Neįvardyta nė viena suma nei iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nei iš Valstybės investicijų programos, nei iš ES fondų. Be šių pinigų ir tik su savivaldybės finansiniu palopymu, tokiais tempais stadiono įrengimas truks dešimtmetį.
Ir praėjus kone metams nuo pirmųjų mero reklaminių pranešimų socialinėje erdvėje, ir toliau vietoje konkrečių skaičių pateikiami tik ketinimai ir… savonės – planai teikti paraiškas, siekis dalyvauti kvietimuose, viltis gauti Sporto rėmimo fondo finansavimą. Paskutinio komentaro žiniaslaidai metu, komentuodamas Baisogalos stadiono finansavimo klausimą po menkos savivaldybės skirtos sumos stadiono įrengimui meras K. Račkauskis pripažįsta, kad papildomi Vyriausybės finansavimo šaltiniai šiuo metu nėra patvirtinti.
Tai reiškia viena – šiandien daugiau nei 2,2 mln. eurų vertės stadiono projektas realiai remiasi savivaldybės biudžetu. O tai neišvengiamai reiškia politinius pasirinkimus: kiekvienas papildomas šimtas tūkstančių stadionui yra šimtas tūkstančių, kurių nelieka švietimui, keliams ar socialinėms paslaugoms.
Skolinimasis – tyliai įvardyta, bet labai reali kryptis
Mero K. Račkauskio komentare „Radviliškio kraštui“ netikėtai atsiranda mero komandai itin nepalankus sakinys, kuris keičia visos istorijos svorį – pripažįstama, kad negavus finansavimo iš Vyriausybės bus svarstoma galimybė skolintis. Tai reiškia, kad stadiono užbaigimas gali būti grindžiamas paskola.
Tačiau atsakyme meras nepateikia jokios planuojamo skolinimosi analizės: nenurodoma nei paskolos suma, nei palūkanos, nei grąžinimo terminai, nei poveikis savivaldybės finansiniam stabilumui. Skolinimasis viešajame sektoriuje nėra neutralus sprendimas – tai ilgalaikė našta biudžetui, mažinanti jo lankstumą ateityje.
Šiame kontekste stadionas iš sporto infrastruktūros projekto pamažu virsta finansinės rizikos ir rajono praskolinimo projektu.
Mero svajonė: pasiskolinus pastatyti stadioną per dvejus metus
Nepaisant visų šių aplinkybių, mero atsakyme teigiama, kad Baisogalos stadioną remontuoti savivaldybė ruošiasi per dvejus metus. Tačiau dabartinis finansavimo tempas – apie 200 tūkst. eurų per metus – tokio scenarijaus nepagrindžia.
Kad stadionas būtų užbaigtas per dvejus metus, reikėtų per trumpą laiką rasti ir išleisti apie 1,7 mln. eurų papildomų lėšų, ir visą šią sumą tektų skolintis, nes valstybės paramos arba be reikšmingo skolinimosi tai matematiškai neįmanoma. Todėl dvejų metų terminas šiandien atrodo ne kaip planas, o kaip deklaracija.
Statyti 11 metų ar praskolinti rajoną? Kodėl nesirenkamas trečiasis kelias
Šią istoriją nuosekliai ir viešai seka Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narys, opozicinės frakcijos lyderis Gediminas Lipnevičius, keliantis klausimą, kurio iki šiol taip ir neatsakė nei meras, nei administracija. Jei dabartiniais finansavimo tempais Baisogalos stadioną teks statyti kone 11 metų, kodėl net nesvarstoma galimybė projektą perprojektuoti ir statyti pigiau – taip, kaip tai daroma kituose Lietuvos miestuose?
Paskutinio Radviliškio rajono savivaldybės tarybos posėdžio metu, svarstant rajono biudžetą, G. Lipnevičius kreipėsi tiesiai į merą teigdamas: „Mere, kalbate apie pinigų skyrimą Baisogalos papludimui, ar nereikėtų pirma pabaigti stadiono? Ne kartą, o kokius penkis kartus skelbėtės su Sauliumi Luščiku, kaip „vešite saulę iš Vilniaus“. Nėra pinigų, ką jūs planuojate daryti, nejau su tokiomis sumomis po 200 tūkstančių planuojate stadioną statyti 11 metų?“ Ši G. Lipnevičiaus kritiką taip ir liko be konkretaus atsakymo, kadangi meras bet kokios kritikos kratosi.
Nepaisant to, pasak G. Lipnevičiaus, pasirinkimas statyti Baisogalos stadioną už milijonines sumas šiandien pateikiamas tarsi be alternatyvų: arba dešimtmetį trunkančios statybos, arba didesnis skolinimasis ir dar didesnė finansinė našta rajonui. Tačiau, pasak G. Lipnevičiaus, egzistuoja ir trečiasis kelias – racionalus, ekonomiškas ir bendruomenėms suprantamas sprendimas,o juo vadovaujantis stadionas jau būtų pastatytas. Ir G. Lipnevičius remiasi ne brangiomis vizualizacijomis, o realiais pavyzdžiais: kituose miestuose stadionai ir sporto aikštynai statomi už kelis kartus mažesnes sumas, neaukojant nei funkcionalumo, nei kokybės. Negana to, G. Lipnevičius išryškino mintį, kad vadovaujantis teisingais sprendimais, stadioną jau būtų pastatęs. Savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje G. Lipnevičius rašė, cituojame:
„2 milijonai už stadioną, kurio net nėra?! Kur pažadai, mere?..
[…] Paaiškėjo tai, ką daugelis jau įtarė: meras ir jo politinė kompanija gavo pylos iš centrinės valdžios dėl Baisogalos stadiono.Kodėl? Nes projekto kaina akivaizdžiai išpūsta. Gauta aiški žinia: projektą reikia perprojektuoti, nes dabartinis planas – per brangus.
Stadionas prie Baisogalos mokyklos turėjo kainuoti net 2 209 000 €. Taip, daugiau nei 2 milijonus už MOKYKLOS stadioną mažame miestelyje.
Primenu – stadiono atnaujinimo idėją pateikiau aš, bet tikrai ne už tokią absurdišką sumą.
Ir štai svarbiausia:
Po posėdžio nuvykau į Baisogalą. Žinot, ką radau? NĖ VIENO KASTUVO. NĖ VIENO DARBUOTOJO. JOKIŲ DARBŲ. Niekas nepradėta. Nulis.
Ir tai – ne šiaip koks pavėlavimas. Tai – pažadų išdavystė.
Viešai buvo deklaruota, kad stadionas bus pradėtas tvarkyti. Buvo kuriamos gražios vizijos, leidžiami pinigai projektams, žarstomos frazės spaudai.
O realybėje – šimtametės žolės stadionas ir moksleiviai, kuriems net rugsėjį nebus kur sportuoti.
Faktai kalba patys:
Vilniaus raj. Avižieniai – modernus sporto aikštynas už 650 000 €
Klaipėda – stadionas už 520 000 €
Marijampolė – du stadionai už 300 000 €
Šiauliai – 5 stadionai už 4,5 mln. € (vienas – apie 900 000 €)
Ir tada – Baisogala, Radviliškio raj. vienas stadionas už daugiau nei 2 milijonus. Ir nė vieno kastuvo įsmeigta.
Ir viso to fone – mero koalicijos padidinti mokesčiai:
- Mokestis už šiukšles – beveik dvigubai didesnis;
- Mokestis už darželius – didesnis beveik dvigubai;
Žemės nuomos mokestis – net iki dešimt kartų didesnis nei kaimyniniuose rajonuose.
Bet kai kalba pasisuka apie realų darbą ir naudą žmonėms – tik pažadai. Tik planai. Tik milijonai „popieriuje“.
Toks stadionas galėjo būti rekonstruotas jau seniai – realistiškai, taupiai, skaidriai. Mano pasiūlymas tam ir buvo – sukurti, ne grobstyti. Radviliškio žmonės nusipelnė tiesos, ne spektaklių. Ir tikro darbo – ne fasado.“
Kai mero reklama aplenkia realybę
Šioje situacijoje ypač ryškiai atsiskleidžia mero reklamos ir realybės neatitikimai. Gyventojų vertinimu, visa stadiono remonto istorija nuo šiol labiau primena perdėtą mero Kazimiero Račkauskio savireklamą, o ne skaidrų ir logika pagrįsta visuomenės informavimą apie projekto eigą. Apie stadioną kalbama daug, tačiau reali pažanga matuojama ne milijonais, o šimtais tūkstančių eurų.
Jeigu finansavimo tempai nesikeis ir nebus realios Vyriausybės pagalbos, Baisogalos stadionas rizikuoja tapti ilgalaikiu politiniu objektu – projektu, apie kurį bus nuolat kalbama, bet kurio pabaiga vis bus nukeliama į ateitį. Ne dėl masto, o dėl principo tai vis labiau primena Vilniaus nacionalinio stadiono istoriją – nesibaigiančių pažadų ir nuolat atnaujinamos statybų reklamos ciklą.
Mero darbų užbaigimo logika: „kaip nors išsiversime“?
Baisogaloje šiandien statomas ne stadionas.
Statomi pažadai, viltys ir „galimybės“.
Kol vietoje realių milijonų dominuoja skaičiavimai „kaip nors“, stadionas lieka projektu, kuris daug garsiau gyvena kalbose nei betone.
Emilija Laukagalytė
