Ir štai pralėkė dar viena šienapjūtės diena. Nusileidus saulei, orą ėmė karpyti kregždės, gaudydamos kažkokius masalus. Artėjo javapjūtės, pirmininkas pasiteiravo, tai kiek žadi iš hektaro prikulti? Atsakiau, tai kad nežinau, kol javai nenukulti, sulaukiau pikto atsakymo: „O ką tu iš viso žinai, vyre?“ Grįžęs namo gulėdamas atmerktomis akimis prisiminiau, kaip kai kraustėmės į šį „kolkozą“ sniegas jau buvo nutirpęs, tik paskardžiuose jo dar buvo „vaistams“ likę, todėl vienkinkiu vežimu mantą vežėme mažiau patižusiu vieškeliu, o pasukus į miško keliuką, kur pašalas jau buvo išėjęs, vežimo tekiniai vietomis klimpo iki pat stebulių. Provėžas tuoj užpildavo ištirpusio sniego vanduo. Miškas skendėjo drėgnoje migloje, o palaukėse kur labiau įšildė saulė, dirvonai jau net garavo, pakelėse kur ne kur žaliavo ankstyvų žolių kuokštai. Privažiavus pakelėje augančią vaizdingą pušį mus pasveikino ežero pelkių pempės. Priekyje dunksojo sodyba. Troba buvo dviejų galų su dideliu kaminu šiaudinio stogo viduryje. Kieme vešliai augo trys galingi ąžuolai. Po medinės trobos langais įsibridęs į jazminų krūmus, išdidžia žvalgėsi senas, jau gerokai pakrypęs medinis kryžius.
Sekmadienis. Bet kolūkyje darbo diena. Ryte anksti pabudęs klausiausi, kaip už miegamojo sienos mama žvangindama kibirais imasi namų ruošos kasdienės. Už lango danguje žvaigždes dar nebuvo visai išblyškusios. Kaip katinas rąžiausi po šiltais apklotais. Staiga prisiminiau: o šmiki brigadyriau, iš lovos – ir marš į brigadą! Einant į brigada, pievoje džyrino griežlė – grėė-žlė, grė-žlė! Rūkupyje šokinėjo maži upėtakiai ar velniai žino, kaip ten juos reikėtų vadinti. Nuo alksnyno ore kilnodamasis tai aukštyn, tai žemyn, atskiro didelis margas drugelis, ir ėmė sukti ratus apie mano galvą. Nors tebebuvo anksti, bet jau kepino kaip reikiant, kartkartėmis nei iš šio, nei iš to į orą pakildavo vieškelio dulkių sūkuriai, panašūs į didelius piltuvėlius. Nuo kaitros perdžiūvusi žemelė laukė išganingojo lietaus. Ši javapjūtė mano brigadieriavimo laikotarpyje pirmoji. Ale tikrai, kažin kiek iš hektaro šiemet pribyrės rugių? „O ką tu išmanai, vyre?“ – staiga prisiminiau pirmininko vakarykščius žodžius ir man pasirodė, kad net pakelės medžiai suvaitojo. Tariamoje brigados kontoroje už durų jau klegėjo į darbą susirinkę kolūkiečiai. „O gal tikrai nereikėjo į tuos brigadyrius tau lįsti, todėl dabar ir „jėbė“ tave kas netingi, ach, tu šmikių šmiki“, – keikiau save. O brigados kontoroje nuo tabako dūmų palubėje nors kirvį kabink, kažkuris pasakė – pirmininkas jau du kartus skambino, prašė paskambinti, kai tik ataisi – anei minutės negaištant. Aš beveik viską supratau. Sukandęs žandikaulius pakėliau telefono ragelį, pirmininkas šaltai pasakė: „Tuoj atvažiuos pamaina, šiandien pat perduoti brigadą, o pats nuo rytojaus pradedi agronomauti“.
Belaukiant tos pamaianos žmonės papasakojo, kad vakar vakare po darbų brigadoje buvo pirmininkas, šis žmonių teiravosi, ar gerą brigadyrių gavote, kažkas juokais paskė – labai gerą, kai žmonės vagia, ans nusisuka. Sėdžiu dabar ir žvalgausi kaip žvirblis iš medžio iškritęs, štai masyvus, senokai rudai dažytas stalas, pasieniais ilgi mediniai suolai kolūkiečiam susėsti, už brigadininko stalo šikšninė „krasė“, iš tokios šikšnos kolūkiečiai arkliams brizgilus siūdindavo, ant tokios „brizgilinės krasės“ beveik metus sėdėjau. Geri brigadyriai valdžiai yra įtartini. Salėje tyla, per tas tylos minutes laukiant tos išganingosios pamainos mano gyvenimas mintyse pralėkė tarsi kokie begarsiai kino kadrai. „Ar gerą gavote brigadininką?“ Gavote… Tarsi būčiau koks daiktas, kurį galima kažkam duoti, galima ir atimti. Bet juk kaip gyvenime beveik visada taip ir būna. Žaliakalnis, prisirpusios žemuogės tarp jaunų paparčių, kažkoks „uniformyčius“ mūsų pasiteiravo: vaikai, ar geras jūsų eigulys? Mes tylėjome, nes žinojome, mūsų ganomos karvės ėsdamos jaunuolyje miško žolę, mindo ir ką tik pasodintas eglaites. Eigulys neleisdavo čia ganyti, bet užtikęs ir neišvarydavo, nes buvo geras. Bet supratome, to sakyti nepažįstamajam nevalia. Tada tas nepažįstamasis mūsų pasiteiravo: tai gal pastebėjote čia prabėgusius penkis vilkus? Tai nepažįstamojo nugara dingo už posūkio, mes karvėms už pavadžių – ir namo. Čia – ne Žaliakalnis ir ne prisirpusios žemuogės miško jaunuolyne. Viskas gerai, taip ir turi būti, tik gaila, kad jaunystė lekia tarsi rožinio vėrinys nuoširdžiai poteriaujant.
Vaikystėje buvau ne kartą matęs, kaip zakristijonas atsargiai tipendavo siaurais miestelio mediniais šaligatviais lazda pasiramstydamas kad nepataikytų į šalikelės pliurę, bet ant to paties siauro šaligatvio sutikęs parapijos kleboną, paklusniai prisispausdavo prie tvoros viena koja atsistojęs ant sausesnės žemės kupstelio praleisdamas kleboną. Šiandien ir aš praleisdamas ateinančiuosius paklusniai pasitraukiau iš kelio, nors vietos buvo iki valias. Perdavus reikiamus dokumentus ir kolūkiečius paskirsčius į darbus, pirmininkas manęs paklausė ar supratau, kodėl taip reikėjo? Supratau! Taigi, tęsė ūkio vadovas, jei partija ir vyriausybė pasakė iš hektaro prikulti nemažiau kaip po dvidešimt centnerių grūdų, tai jokių čia „o iš kur aš žinau kiek byrės“ neturi būti. Dar kartą linktelėjau galva – supratau.
Pasukau namo, naktį pratysojau lovoje alkūnę po galva pakišęs. Naktinės lempos šešėlis blaškėsi po kambarį, vėl prisiminiau kariuomenės dienas, asfaltuotoje aikštelėje vykusias muštro pratybas, akmeninį kelią į valgyklą su kariška daina – tarsi tuo atsidėkodami už tą pačią aštria kopūstienę bei ryžių košę kasdieninę. Kareivis negalvoja, kareivis vykdo įsakymus, rikiuotės statusas – kariuomenės katekizmas. Visokios įkyrios mintys zujo po galvą, o už lango – mieganti žemė, danguje tik mirksinčių žvaigždynų spindesys, bei juodos nakties tyla, tarsi dieną brigadoje nieko nebūtų įvykę. O kas čia tokio svarbaus įvyko? Na, vienas mažas žmogeliukas neteko mėgstamo darbo – ir kas čia tokio? Visi į mažesnius už save juk žiūri iš viršaus. Per aną kolūkio ataskaitinį susirinkimą, rajono Pirmasis iš viršaus žiūrėjo į kolūkio pirmininką, kolūkio pirmininkas iš viršaus žiūrėjo į likusius ir, pasirodo, tada Pirmojo man pasakyti žodžiai, kad žmonių širdyse reikia sodus sodinti, buvo tik kalbos. Toks jau tas gyvenimas. Ir, vis tiek, gaila brigados, gaila svajonių, gaila nepasodintų sodų žmonių širdyse. Vakar grįždamas iš brigados galvojau, kad prieš tokią neteisybę visa gamta protestuos, bet rytas išaušo kaip visada, gal tik šiek tiek vėsesnis nei vakarykštis, danguje plaukė plunksniniai balti debesys, žeme braukdami švelnius savo šešėlius. Tie šešėliai trumpam uždengdavo nokstančių rugių lauką, ką tik nušienautas paupio lankas. Žiūrint į per tolius atplaukiančių debesų šešėlius rodėsi – šviesa artėja artėja. Ir viduje pasidarydavo gera gera. Aaa, vakar perdaviau tiek ir tiek uknolių, senai nebeveikiančią linų braukiamąją – vieną štuką, tekėlas vienas… poriniai ratai, vadžios, brizgilai. O dabar aš perbridau melioracijos kanalu virtusį negilų buvusį upelį, pilną patamsėjusio vandens ir per tuos pačius arimus pasukau link ūkio kontoros. Svaigino pievose kur ne kur dar džiūstančio šieno kvapas. Gyvenimas juk nesibaigė, pavasariais žemė ir toliau apsivelka auksu bei brangakmeniais išpuoštu būsimos vasaros grožybių drabužiu, paukšteliai skraido linksmindami žmogų, giedrame ore žavingai skamba jų giesmelės. Slėnyje išsiraičiusi upė vakarais savo mėlynais vandenimis blizga kaip blizgėjusi, tyliose jos įlankose saulėje šildydavosi mažos žuvelės, tarsi snaustų pavargusios po tik joms vienoms suvokiamų darbų. Kvapniuose ajeruose supasi laumžirgiai, vakarop upės slėnius apgaubia rūkas – kiškiai pyragus kepa.
Pabaiga.
Rimantas Petrikas
