Socialiniai tinklai

Aktualijos

Pasisvečiavimas pas zanavykus

Avatar

Paskelbta

data

Radviliškio TAU keliautojai kantriai laukė ir sulaukė pačios saulėčiausios ir sausriausios spalio dienos. Išvyka į Zanavykiją tiesiog pavyko. Kelias ilgokas, todėl reikėjo susitelkti, nusiteikti ir nežioplinėti. Antrosios jaunystės studentai tai puikiai yra įvaldę.

Pirmasis kelionės sustojimas – Zapyškis. Savo rankomis pačiupinėjome nuo 16 a. tebestovinčią gotikinę bažnyčią ir pasigrožėjome plačiu, gal šiek tiek patvinusiu, Nemunu. Jo vandenyje atsispindi visos kito kranto medžių spalvos ir mėlyno dangaus balti debesėliai.

Važiuojant toliau apšnekėjome T.Ivanausko sodybą „Obelynė“, Kačerginę, kurioje seniau čia buvo gausybė pionierių stovyklų. Prisiminėm, kad čia yra autolenktynininkams labai svarbus „Kačerginės žiedas“.

Ilgoka viešnagė mūsų laukė Zyplių dvare. Puikus 21 ha parkas aplink, kur vilioja prisėsti gotikinė altana, pakraštyje būriuojasi stilizuotos gervės, atrodo, kad tuoj būsim aploti baltų kurtų (tai tokie medžiokliniai šunys) pulkelio. Puikios kalto metalo skulptūrėlės: žiogai, skruzdės, vorai, net svirplys, važnyčiojantis karietą. Taip norėjosi iškelti lobių skrynią iš „pelkės“ – atrodė, ji ims ir nuskęs, nes matėsi tik skrynios kampas ir didžiulė spyna, sauganti tuos lobius.

Sužavėjo Zanavykų muziejus, įrengtas buvusio dvaro vežiminėje, ekspozicijos turtingumas, išdėstymas, erdvė ir, žinoma, gidas – tikras zanavykas. Susipažinimas su istorija, senovine buitimis, paveldu, žymiais Suvalkijos žmonėmis labai praturtino kiekvieną žmogų.

Pavadinimas Zanavykija yra kilęs iš slaviškų žodžių „za Novy“. Mat žemės už Novos upelio labai rūpėjo slavams. Tai kraštas su savo tarme, šnekta, literatais. Kalbininkai Pranas Vaičaitis, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis paliko gilius pėdsakus.

Suvalkams visada labai svarbus buvo linas. Čia jų augindavo daug ir sakydavo: „Auga ąžuolėlis, viršuje – burbulėlis“. Yra ir lietuviška chalva čia sukurta – tai spragintos linų sėklos, sumaišytos ir suspaustos su medumi. Sėmenų aliejus dar spaudžiamas ir dabar – pripažintas kulinariniu paveldu. Taip pat net nuo 16 amžiaus spaudžiami įvairiausi sūriai.

Apžiūrėjome Lukšių miestelį, savo amžių skaičiuojantį nuo 1697 metų. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1745 m. Joje kunigavo rašytojas A.Tatarė. Jis įsteigė mokyklą, kur mokėsi Jonas Basanavičius, skulptorius Vincas Grybas.
Gerokai nustebino apsilankymas Šakiuose. Labai keičiasi ir gražėja miestas, antras pagal dydį Suvalkijoje. Daug egzotikos suteikia viduryje miesto telkšantis ežeras. Puikiai sutvarkyta šviesi miesto centrinė aikštė ir nuostabus fontanas, padabintas arka su daugybe varinių varpų ir varpelių. Jų skaičius, ko gero, toks, kad užtektų kiekvienai Šakiuose besimokančių mokinių klasei.

Miestas turi savo herbą, kur pavaizduoti sukryžiuoti du linųpėdai. Pokaryje čia buvo stiprus linų fabrikas. Tai daug pasako apie patį kraštą.

Gražiai pritapęs prie aplinkos skverelyje prie ežero paminklas V.Kudirkai. Pastarasis Šakiuose gyveno ir dirbo daktaru neilgai – vos 4 metus, bet atmintis apie mūsų himno kūrėją saugoma. Jis Šakius vadino „Žydpelke“. Viena iš priežasčių, kodėl taip trumpai dirbo, buvo daktarų konkurencija. Mat miestelyje 80 proc. gyventojų buvo įvairių profesijų žydai. Buvo ir daktaras, kuris susirinkdavo vos ne visus  pacientus. Nieko nuostabaus, kad šios tautybės žmonių buvo tiek daug. Tai juk visų Lietuvos miestų ir miestelių suklestėjimo garantas. 18 a. buvo skatinamas jų kūrimasis įvairiomis privilegijomis. Visa prekyba buvo žydų rankose. Apie turgavietę miesto centre kūrėsi ir veikė žydų krautuvėlės, kepyklėlės, kirpyklos, siuvyklos. Veikė ir fotoatelje. Iš vietinių ūkininkų žydai supirkdavo užaugintą derlių ir išveždavo į didmiesčius. Išlikę įdomūs prisiminimai iš to laikmečio. Prie Siesarties upelio stovėjo žydų maldos namai – Iškala. Labai kuklūs – be paveikslų, be jokios prabangos. Vyrai meldėsi pagrindinėje šventykloje, o moterys – 2 aukšte. Rudenį visi susirinkdavo ant tilto per upelį ir besimelsdami atgailaudavo savo drabužių skvernus purtydami į upelį – taip atsikratydavo nuodėmių.

Visi Šakių vaikai lankė tą pačią gimnaziją, o ypač gerai mokėsi žydų vaikai. Ši tauta labai vertino mokslą ir  vaikus savotiškai mokėjo nukreipti. Abi tautos laikėsi savo papročių, per daug nesibičiuliavo, bet ir nesipyko. Net turgūs būdavo tik ketvirtadieniais, nes žydams šeštadienis yra šventas, o katalikams – sekmadienis. Antrasis pasaulinis karas ir holokaustas nepraėjo pro šalį. Šakių miškelyje sunaikinta 4000 žydų. Žymieji žmonės yra ne kartą sakę, kad mums reikia ne tik žinoti apie tuos žmones, bet ir pasimokyti vienybės, sutarimo, išminties.

Aplankėme ir puikiai restauruotą Gelgaudiškio dvarą. Jis dar 15 a. įsikūrė ant Nemuno šlaito, o tik 16 a. gale gavo dabartinį pavadinimą. Rūmai galutinai susiformavo valdant Komarams, o Nemuno vaga nutolo nuo šlaito ir sudarė sąlygas pakrantėje užaugti platokai miško juostai. Dabar Nemunas geriau matomas tik nuo dvaro terasos (priešingai upelis pasielgė Druskininkuose, kur jis priartėjo  prie to kranto, kur 40 metų jau stovi R.Malinausko namas ir ima plauti namo pamatus).

Gelgaudiškio dvaras per 1920 m. žemės reformą buvo išparduotas, o rūmuose veikė vaikų prieglauda, kuri iki Antrojo pasaulinio karo priklausė vienuolėms. Per karą vokiečiai čia įrengė štabą, karo ligoninę, o vaikus iškraustė. Po karo iki 1961 metų dvare buvo vaikų namai.

Stabtelėjome Griškabūdyje – nuo 1697 m. rajono miestelį ant Novos upelio kranto. Pirmoji bažnyčia ir karmelitų vienuolynas įsikūrė 1744 m. Dabar senoji miestelio dalis – urbanistinis paveldas: keturkampė aikštė, o gatvės eina spinduliu. Vėliau pastatyta bažnyčia – architektūrinis paminklas. Ji aštuonkampė, medinė, 24 m skersmens ir 12 m aukščio. Betoninė varpinė pastatyta tik 1933 m.

Miestelio centre 2012 m. pastatytas labai grakštus, net mūsų atmintyje toks  neužsifiksavęs Jono Jablonskio paminklas (autorius R.Kvintas).

Kadangi J.Jablonskis kilęs iš Rygiškių kaimo, tai ir buvo pasirinkęs Rygiškių Jono slapyvardį. Puikią pamokėlę keliautojams pravedė A.Krikštanas. Kas geriau gali tai padarytijei ne lituanistas mokytojas, o dabar – aktyvus TAU studentas. J.Jablonskis yra mūsų kalbos tėvas, jos grynintojas, gramatikos autorius. Jis visą savo gyvenimą, net nebegalėdamas vaikščioti, atidavė mūsų nuostabiai ir pačių seniausių kalbų gretose tebesipuikuojančiai lietuvių kalbai.

To krašto poetas Albinas Bernotas sakė: „Mano krašto žmogus Jonas Jablonskis mums visiems pasiuvo gražų kalbos rūbą – še, vilkis ir sveikas nešiok“. Šie žodžiai tiko visada, tinka ir šiandien – juk metai skirti kalbai pagaminti.

O mūsų kelionės maršrute dar ir Marijampolė – Suvalkijos sostinė. Ji susidarė iš dviejų miestelių, įsikūrusių skirtinguose Jevonio upelio krantuose. Viename krante Storapolė, o kitame įsikūrė Marijonų vienuolynas. 1792 m. miesteliai susijungė – pasistatė tiltus – ir pasivadino Marijampole.  Tada gavo miesto teises ir leidimą turėti turgavietę.

1867 m. įsikūrė  keturių klasių mokykla. Joje mokėsi J. Jablonskis, S. Nėris, Z. Angarietis, V. Kudirka, K. Boruta, A. Venclova, V. Mickevičius – Kapsukas. Pastarojo vardu – Kapsukas – ilgokai buvo pavadinta Marijampolė.

J. Jablonskio vardu (ilgai buvo Rygiškių Jono) vadinama gimnazija garsėjo ir dabar dar žinoma visoje Lietuvoje. Puikus paminklas J. Jablonskiui yra mokyklos kieme. Jis ten sėdintis, toks kaip atrodė paskutinį gyvenimo dešimtmetį.

Apie parko sutvarkymą, įmantrius ir kartu paprastus, pasisėdėjimui skirtus akcentus, tą garsiojo upelio įkomponavimą į miesto gyvenimą, fontanus, skulptūras, net 1000 fotografijų tunelį, kuris jungia parką su sporto aikštynu papasakoti nebandau. Reikia patiems pamatyti ir Vytautą Kernagį primenantį įmantrų bronzinį paminklą, kuris skirtas jam už dažnai dainuotą dainą „… kai žydi vyšnios Suvalkijoj…“

Keliautojai  patenkino savo žingeidumą, susipažino su Zanavykija, papildė žinias apie J.Jablonskio gyvenimą ir darbus. Taip prasmingai praleista diena buvo skirta meilei gimtajai kalbai pareikšti.

Danguolė Dabašinskienė, TAU klausytoja ir keliautoja

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Už žiaurų elgesį su gyvūnu Raseinių rajono gyventojui skirta 300 eurų bauda

Avatar

Paskelbta

data

Surištomis galinėmis kojomis į pusnį katiną išmetusiam 52 m. Raseinių rajono gyventojui A. G. teismas skyrė 300 eurų baudą. Į administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą vyras neatvyko.

„Asmuo netinkamai ir žiauriai elgėsi su savo katinu. Tinkamai nepasirūpino gyvūnu, kai šis buvo sužalotas, – sako administracinių nusižengimų bylą nagrinėjęs Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų teisėjas Vaidas Kazlauskas. – Vyras gyvūnui surišo galines kojas ir išvežęs paliko sniege, kad nugaištų.“

Katinas buvo sužalotas automobilio. A. G. dar pats bandė jį gydyti, bet šiam nesveikstant, nusprendė gyvūnu atsikratyti – išmetė katiną surištomis galinėmis kojomis į sniego pusnį. Surastas katinas buvo užmigdytas.

Teismas konstatavo, kad gyvūnų kankinimu laikomas veterinarinės pagalbos nesuteikimas, kai gyvūnams tokia pagalba būtina, gyvūnų gąsdinimas, sužeidimas ar nužudymas, išskyrus teisės aktuose numatytus atvejus. Raseinių rajono gyventojas paaiškinime raštu nurodė, kad dėl padaryto pažeidimo prisipažįsta ir gailisi. Tai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Bauda nuo 300 iki 1 750 eurų numatyta už žiaurų elgesį su gyvūnais, gyvūnų kankinimą, kai dėl to gyvūnams gresia žūtis ar suluošinimas. Kadangi A. G. administracine tvarka nebaustas, dirbantis, pripažino, kad žiauriai pasielgė su savo katinu, savo veiksmus vertino kritiškai, todėl jam už padarytą nusižengimą teismas skyrė sankcijoje numatytą minimalią baudą. Manytina, kad pritaikius būtent tokią nuobaudą, bus pasiekti administracinės nuobaudos skyrimo tikslai. 

Teismas nustatė, kad A. G. 2021 m. vasario 8 d. 15 val. Raseinių rajone plastikiniu tvirtinimo dirželiu surišo savo katino galines kojas, kad jis nesiblaškytų, įdėjo katiną į maišelį ir automobiliu išvežė į nuošalią vietą, jį išmetė ir užkasė sniege nugaišti.

Nutarimas per 20 d. nuo nutarimo nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti apskųstas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus.

Nijolė Damulė

Šiaulių apylinkės teismo pirmininko padėjėja

(ryšiams su žiniasklaida ir visuomene)

Mob. +370 676 50 348

el. p.  nijole.damule@teismas.lt

Asociatyvi nuotr.

https://siauliu.teismai.lt/

Skaityti daugiau

Aktualijos

Plokščias stogas – ką svarbu žinoti įrengiant?

Avatar

Paskelbta

data

Plokščias namo stogas nepareikalaus daug laiko ir labai didelių išlaidų. Pritaikydami patikimų tiekėjų siūlomus sprendimus ne tik sutaupysite brangaus laiko, bet ir gausite geriausius kainos ir kokybės pasiūlymus, kuriais galėsite būti užtikrinti. Skaitykite toliau ir sužinokite apie plokščiams stogams skirtas medžiagas bei įsigykite jų geromis kainomis!

Visos stogui reikiamos medžiagos

Pastačius namą belieka įrengti stogą, kas iš tiesų nėra taip sudėtinga. Perkant stogo medžiagas pas profesionalius tiekėjus suteikiama mažiausiai 30 metų garantija, todėl aukšta kokybe ir stogų ilgaamžiškumu galėsite tiesiog neabejoti.

Aukštos kokybės stogų medžiagos yra pritaikytos šiaurietiškam klimatui ir temperatūros svyravimams, todėl išlieka nepakitusios ir gali tarnauti ilgus metus. Stogo danga ir kitos dalys sukurtos taip, kad atlaikytų UV spindulių poveikį ir šaltį, taip pat rūgštinį lietų, kuris stogams dažnai gali padaryti rimtos žalos.

Pas specialistus rasite absoliučiai viską, kas reikalinga stogo statybai – nuo kokybiškų ir patvarių dangų iki įvairių papildomų detalių: saugos elementų, laikiklių, plėvelių bei visų kitų būtinų priedų, be kurių nebūtų galima išsiversti montuojant stogus.

BMI Monier pasirūpins kone viskuo, ko reikia greitam, lengvam ir kokybiškam plokščio stogo įrengimui! Kreipkitės į patyrusius specialistus, kurie patars visais rūpimais stogo įrengimo klausimais ir padės išsirinkti tam tikslui skirtas kokybiškas medžiagas.

Skaityti daugiau

Skaitomiausi