Ne vien ginklu, bet ir laisvu spausdintu žodžiu kovojęs už Tėvynės laisvę

(Tęsinys. Pradžia Nr. 41)
Laikas ėjo. Tik niekšiškų išdavikų dėka saugumo organams pavyko susekti ir pasitelkus Vidaus kariuomenę bei stribus, sunaikinti pavienius „Ąžuolo“ būrio kovotojus. Tad iš Juozapavičiaus tėvūnijos „Ąžuolo“ būrio beliko tik trys laisvės kovotojai: tėvūnijos vado pareigas einantis St. Erstikis – Papartis, Patašonas, K. Liuberskis – Žvainys ir A. Rudnickas – Žirnis. Nepajėgdami jų įvilioti į pinkles, 1954 metų pavasarį Šiaulių srities saugumiečiai gavo iš savo aukštesnės valdžios priemonių planą, kuriame nurodyta iškviesti į susitikimą šiuos partizanus, kad juos būtų galima likviduoti. Tai padaryti turėjo Šiaulių srityje veikusi agentų-smogikų grupė. Plane buvo išdėstyti visi galimi atvejai ir griežtai nurodyta, kaip turi elgtis smogikai, susitikę akis į akį su minėtais laisvės kovotojais. Buvo nurodyta, jog, jei šie susitiktų su visa grupe, agentas Vasaris turėtų likviduoti St. Erstikį – Papartį, Patašoną, Kaštonas K. Liuberskį – Žvainį, o Ryga ir Žvirblis – A. Rudnicką – Žirnį. Atrodo, saugumiečiai nebuvo tikri, kad keturiems agentams – smogikams sėkmingai pavyks susitvarkyti su trim partizanais, tad nutarė uždavinį palengvinti: specialiajai grupei pagelbėti buvo nuspręsta į tas vietoves, kur lankydavosi laisvės kovotojai, pasiųsti karinę grupę, aprengus ją Ryšių kariuomenės kareivių uniformomis. ( 51 )
Apie šiems partizanams spendžiamas pinkles ir jų rezultatus, saugumiečių dokumentuose nepavyko nieko rasti. Tačiau žinoma, kad jiems per laisvės kovotojų rėmėją suvesti agentų – smogikų grupę su partizanais taip ir nepavyko, nes šie, supratę, kuo tai gali baigtis, į jiems rengiamas pinkles nepakliuvo. Nėra išlikusios tikslios informacijos ir apie A. Rudnicko – Žirnio tolimesnį likimą. Jo netrukus nebeliko minėtoje laisvės kovotojų grupėje. Partizanams vis sunkiau ir sunkiau buvo kovoti ginkluotą kovą prieš okupantus ir jų parankinius. Tad jie apsiribojo tik laikraštėlio leidimu. Prie St. Erstikio – Paparčio, Patašono ir K. Liuberskio – Žvainio prisijungė 1954 metais išėjęs partizanauti Julius Adomaitis – Erdvilas. Tad ši trijulė tęsė laikraštėlio rengimą ir leidimą.

Saugumiečiai intensyviai tęsė šių laisvės kovotojų paiešką. Per savo agentus jiems kartas nuo karto pavykdavo užčiuopti partizanų buvimo vietą, tačiau suimti ar likviduoti vis nepajėgdavo. 1954 metų vasarą Girkančių miško 14 – ajame kvartale tris laisvės kovotojus, vedinus šunimi, pastebėjo agentas Miškinis – Povilas Žalys. Su dviem iš jų jis pasikalbėjęs, o trečiasis stovėjęs atokiau. Saugumiečiai iš agento pranešimo padarė išvadą, kad šis kalbėjosi su K. Liuberskiu – Žvainiu ir St. Erstikiu – Paparčiu, Patašonu, o trečiasis galėjęs būti J. Adomaitis – Erdvilas. ( 52 )

Netrukus buvo nutarta į minėtą vietą pasiųsti karinę paieškos grupę. ( 53 ). Rugpjūčio 1 dieną Kruopių valsčiaus Semeniškių kaime, netoli laisvės kovotojų rėmėjo Zigmo Klovo ūkio, paieškos grupė apšaudė besitraukiančius J. Adomaitį – Erdvilą, St. Erstikį – Papartį, Patašoną ir K. Liuberskį – Žvainį. Šie, sužeidę vieną stribą, pasitraukė be aukų. O tuo metu Z. Klovo namuose buvo atlikta nuodugni krata. Apieškant gyvenamojo namo palėpę, buvo rasti penki ryšulėliai popieriaus, tinkamo naudoti rašomajai mašinėlei. Suimtas ir tardomas Z. Klovas jokių parodymų apie partizanus ir aiškaus atsakymo, kam tas popierius buvo skirtas, saugumiečiams nedavė. ( 54 )

Kitą panašų susidūrimą su karine paieškos grupe laiške, datuotame 1954 m. rugpjūčio 10 d. , skirtame savo sužadėtinei, laisvės kovotojų rėmėjai ir laikraštėlio talkininkei V. Džiugytei – Undinei, yra aprašęs ir pats K. Liuberskis – Žvainys. Jame rašoma (kalba taisyta minimaliai):
„Daug tamsių naktų, daug nuostabiai didingai kilnių naktelių praslinko man bevaikštinėjant šioje Senosios Lietuvos didžiųjų vyrų karalystėje. Daug tamsių, didžiai sunkių vargelių eidamas perbridau, oi, daug, oi daug nuostabių paraku dvelkiančių pavojų perkopiau šioje didingoje karalystėje, daug kartų atdaromis akimis žvelgiau į baisiai šaltą mirties veidą…
Ir kaip nuostabiai mažyčiai ir visiškai nereikšmingi yra šie vargeliai, pavojai ir net mirtis prieš mūsų nelaimingosios Tėvynės ir prieš visų taip mielų, patekusių komunizmo nasruose, lietuvių kančias, ašaras, kraują ir vargus!..

Tavo kilnioji širdis, mano nuostabioji drauge, visa tai supranta, atjaučia ir pritaria tam mūsų sunkiam už laisvę žygiui. Galimas dalykas, jog ne vieną tamsią ir lietingą naktį, pakėlęs tavo išdidžią krūtinę ir išsiveržęs sunkus, lyg akmuo, atodūsis susimaišo su tamsiausiomis nakties vėtromis, nešdamas mums, kovotojams, mūsų pasiryžimui pastiprinimą, mūsų kovai sėkmę. Taip, taip, tai visa gali būti, nes Tavo kilnioji širdis plaka mūsų gretose…

Lietingą šeštadienio vakarą pakeičia užslinkusi juoda, lyg varnas, naktis. Ties pamiške, toje juodoje nakties jūroje, sunkiai pasikėlusi tyvuliavo tiršta papievių migla, darydama naktį dar tamsesnę. Sunkiai pabridę ta drėgme dvelkiančios miglos skraiste pasukome per nupjautą rugių lauką. Rugių pėdai, lyg vienos nelaimės paliesti broliai, susiglaudę gubose, liūdni kentė lietingąjį orą. Žemė, nuo dažnų lietų patežusi, mums praeinant šniurkščiojo it verkiantis vaikas. Mes laikas nuo laiko paeidami tarėmės su vyresniuoju broliu (St. Erstikiu – Paparčiu, Patašonu – V. K. ) apie tiesesnį ir saugesnį kelią, apie žygio sėkmingumą.

Kaimuose po sunkių dienos darbų kietai miegojo nualinti mūsų broliai, nelaimingieji kolchozninkai. Ir kiek kantrumo bei ištvermės turi tie mielieji mūsų kovos broliai! Ir kaip nuostabiai didžiu laisvės troškimu turi plakti jų paprastos širdys, kad galėtų be pasipriešinimo kęsti tokią baisiai sunkią, priešų primestą vergovę. Gal štai ir dabar mums žengiant toje tamsioje naktyje per šlapius Tėvynės dirvonus, štai ten tuose juoduojančiuose kaimuose, šimtai sunkiųjų darbų prikankintų lietuvių nuostabiai linksmuose savo sapnuose gėrisi išaušusiu laisvės rytu, džiaugiasi prisikėlusia, laisvužės sparnais pakilusia savo miela Tėvyne.
Praslinkus vidurnakčiui, pasidarė dar tamsiau. Pagaliau išbridę iš klampių dirvonų pasukome šlapiu lauko keliu. Laikas nuo laiko garsiai supliauškėdavo keliuko liūgnai, mūsų kojų užgauti.

Staiga 5 – 7 metrų priešakyje lyg mažo nuskriausto vaiko išsigandęs balsas – „Stok!“ Mes skubiai, visi lyg vienas, šokome iš keliuko į juodą, klampią dirvą. Tuo pačiu metu lyg sapne, lyg nuostabiausiame kino teatre toje begalinėje nakties tyloje pasigirdo daugybės automatų šūvių, ir toje juodoje nakties tamsoje sužibo nuostabiai gražių rausvučių liepsnelių, kurios nuo keliuko krašto skrido lyg bičių spiečiai į mus. Ir štai mes tame pragariškame automatinių ginklų klaikiame nakties kvatojime, kulkų liepsnelių apsupti atsigrįžome į per 7 metrus gulintį priešą. Mes visi trys stovėdami vienas nuo kito per 2 – 3 metrus stati priglaudę savo ištikimuosius bičiulius paleidome į darbą.

Šilta automato buožė virpino mano žandą, kai pirštas vis kiečiau, tvirčiau ir karščiau laikė nuspaudęs gaiduką. Gaila, kad Tau neteko, nuostabioji mano drauge, matyti tą didingai puikų vaizdą. Aštriai lyg plienas skardėjo mūsų automatų šūviai, nuožmiai piktos žalsvai – melsvos liepsnelės sklido nuo mūsų, atsiplėšdamos iš tamsių automatų nasrų į vieškeliuko purve besiraitantį priešą. Mūsų mieli ginklai karštomis liepsnomis alsauodami kvatojo kaskart vis pikčiau ir pikčiau… Kulkos skrisdamos iš kiekvieno mūsų rankų pulkeliais, palydėtos mažyčių, melsvai mirgančių liepsnelių vieškeliukan kirto vis aštriau ir aštriau. Kaskart vis labiau ir labiau mūsų melsvosios liepsnelės slopino, žeidė nuo vieškeliuko skrendančias raudonąsias liepsneles. Staiga toje baisioje dvikovoje, vieškeliuko purvyne pasigirdo šiurpus suvaitojimas ir raudonosios liepsnelės visiškai pranyko, priešas nustojo šaudęs. Mes visi, lyg būtume susitarę, vienos bendros minties vedami, su išdidumu širdyse, kad sutramdėme, pažabojome laukinį priešą, apsisukę žygiavome klampiu dirvų arimu link tolumoje matomo miško iškyšulio.

Staiga tą tamsiąją naktį pakeitė nuostabiai skaisti diena: aukštyn į tamsų dangaus skliautą iškilo šnypšdama lyg gyvatė balta raketa. Viskas aplink paskendo aštrioje raketos šviesoje. – Gulkime, gulkime greičiau! – perspėjau skubiai savo kovos brolius. Ir žaibu visi trys kritome į klampų arimo purvyną. Vos tik mums parkritus, nuo vieškeliuko vėl sutratėjo šūviai ir daugybė kulkų, įkyriai zirzdamos, skrido virš mūsų galvų, o kitos smigdamos į arimus taškė mus purvais.

Ir toje atsinaujinusioje kovoje, gulėdamas raketos apšviestas ant juodų, šlapių arimų, zvimbiančių priešų kulkų prislėgtas kurčiai nusijuokiau, atsiminęs kažkur giliai mintyse užsilikusią eilėraščio nuotrupą:
Tos lūpos, tos, kur šiandien, laimės siekti mėgino,
Gal vieną tamsią naktį krauju bučiuos arimą.

Greta manęs gulėdamas vyresnysis brolis iššaudęs ragiuką (ragelio formos šovinių dėtuvę – V. K.) keikėsi negalėdamas išsitraukti iš kobūro (įdėklo šovinių dėtuvei – V. K.) diskos. Kiek užpakaly ir šone kažką piktai bambėjo jaunasis brolis (J. Adomaitis – Erdvilas – V. K.). Pagaliau raketa nusileido ir vėl mieloji naktelė apglėbė mus savo tamsiuoju glėbiu. Mes visi pasikėlę vėl traukėmės į miško kampą. Šlapias ir klampus arimas, permerktas nuolatinių lietų taip įkyriai ir sunkiai mums klampino kojas, movė žemyn batus, jog kaskart darėsi eiti vis sunkiau ir sunkiau. Batus einant laikas nuo laiko teko prisilaikyti rankomis, o nuo klampaus ir sunkaus ėjimo darėsi krūtinėje trošku, plaučiai karčiai peršėjo. Praėjus pusę kelio iki miško kampo, vėl nauja nušvito diena, vėl nauja pakibo virš mūsų raketa, ir išdavikiškoji jos šviesa vėl rodė priešui mus, mūsų žygiavimo kryptį. Vėl visi vikriai parkritę ant arimų, po pirmųjų priešo šūvių, atsigręžę paleidome savo mielų ginklų serijas.

Ir štai visai netikėtai, bet baisiai aiškiai savo šūvių garsuose išgirdau taip gerai pažįstamą ir taip mielą balsą, kuris išgąstingai, bet su dideliu įsitikinimu šaukė: „Žvainy, nežudyk! Nežudyk! Sustabdyk ginklą!’’ Bet aš tame pasiutusiame mirties šokyje, tame giltinės dalgio žvangėjime, keršto saldybės pagautas negalėjau, neįstengiau prisiversti atitraukti pirštą nuo ginklo paleidimo. Bet štai lyg šventųjų stebukle: tik nutilus Tavo balsui, tuoj nutilo dar kartą spragtelėjus ir trumputė serija. Nustojo liepsnomis alsavęs perkaitęs automatas. „Nejaugi Tu tokia galinga? Ir kodėl gi trukdai? – rūsčiai užsipuoliau Tavo, mylimoji, vaizdą, kuris draudė man šauti ir žudyti ir kurio ranka suspėjo tarp serijos šovinių įmaišyti seną nesprogusį šovinį, tuo padarydama kliūtį, sustabdydama manąjį ginklą.

Raketai užgesus vėl pasikėlę traukėmės klampiuoju arimu į miško kampą. Nors ir sunkiai klampodami, nors ir gerokai įvargę, vis dėlto pasiekėme savojo namelio kampą – mieląjį miško kampą. Palydėti dar viena raketa ir keletu automatų serijų, pro pirmuosius šlapius krūmokšnius suėjome į tyliai snaudžiantį mieląjį miškelį. Ir kiek jis malonus ir savas tas tamsus, šlapias ir purvinas miško pakraštys! Tiek mielas tas jo ošimas, kad nemainytume, rodos, jo net į viską pasaulyje.

– Palaukite, aš negaliu bepaeiti, batą purvai visai numovė! – sunkiai alsuodamas, pridusęs atsisėdo miške vyresnysis brolis. Kol jis movėsi batą, mes tvarkėmės, pildėmės ginklus šoviniais.

– Nieko nebus, reikia ir man prie ripkos ( šovinių dėtuvės – V. K. ) kabintis, – linksmai dėjosi į automatą diską jaunasis brolis. Priešas vis leido nuo vieškeliuko raketą po raketos, bet arčiau miško nėjo. Pagaliau mes priešo raketų šviesoje susitvarkę ir išsitepę su vaistai batų padus, žygiavome mišku tolyn. Priešas lyg nujausdamas mūsų išžygiavimą, tarsi atsisveikindamas paleido dar vieną trumputę seriją.

Kiek paėję šlapiu ir tamsiu mišku priėjome takutį, į kurį ir pasukome. Vėliau sustoję tarėmės, kur eiti. Iki dienos švitimo buvo likę vos pusantros valandos, ir mes ne į vieną saugesnį mišką persimesti negalėjome. Todėl nors ir nenorėdami, mes turėjome eiti per priešo sekamas, pavojingas vietoves į mažiau saugius miškelius.

Ir vėl visi su ( … ) paruoštais automatais slinkome miglų pridengtais krūmokšniais, tikėdamiesi kiekviename žingsnyje išgirsti nuskriaustų vaikų išsigandusį: „Stok!“

Ir štai, brangusis mano angele, kartą išplėšiau savo gimtą, nuosavą gyvybę iš baisiai kaulėtų giltinės rankų, iš jos veržlaus glėbio. Dar kartą per šūvių gausmą ir kulkų zvimbimą išėjau skaidrus tolimesniam gyvenimui, naujoms kovoms“. (55)

Ne kartą pasitaikydavo atvejų, kai šie laisvės kovotojai su okupacine kariuomene, krečiančia miškus ir ieškančia jų, vos prasilenkdavo. Taip K. Liuberskis – Žvainys viename savo laiškų nežinomam asmeniui rašė:
„ < … > Štai Žagarės miške, viename gana tankiame kvartale mums bespausdinant, ginkluota sibiriakų divizija, prašliaužusi abiem mūsų gyvenamo kvartalo šonais, nugarmėjo į Skaistgirio ir Jurdaičių miškus. O mes kiek palaukę nudrožėm kirgiziukams iš paskos. Ir štai šie Rusijos stepių laukinukai šlapiomis kaktomis vertė kelmus, ieškodami mūsų, o mes, tie ieškomieji, dėstėme iš paskos < … > ’’ . (56 )
51. LYA. – F. K – 16. – B. 224/28. – L. 151 – 158.
52. Ten pat. – F. K – 3. – B. 63/20. – L.98.
53. Ten pat. – L. 99.
54. Ten pat. – L. 106.
55. K. Liuberskio – Žvainio laiškas V. Džiugytei – Undinei. – 1954 m. rugpjūčio 10 d. – Šiaulių Aušros Muziejus. – GEK. – 82372 / T – R 7801. – 11 14.
56. K. Liuberskio – Žvainio laiškas nežinomam asmeniui. – Kn.: Nenugalėtoji Lietuva. – Sud. Algimantas Liekis. – T. 5 . – V, 2002. – P. 616.

Vilmantas Krikštaponis

Total
1
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts