Socialiniai tinklai

Aktualijos

Ne vien ginklu, bet ir laisvu spausdintu žodžiu kovojęs už Tėvynės laisvę

Avatar

Paskelbta

data

(Tęsinys. Pradžia Nr. 41)
Laikas ėjo. Tik niekšiškų išdavikų dėka saugumo organams pavyko susekti ir pasitelkus Vidaus kariuomenę bei stribus, sunaikinti pavienius „Ąžuolo“ būrio kovotojus. Tad iš Juozapavičiaus tėvūnijos „Ąžuolo“ būrio beliko tik trys laisvės kovotojai: tėvūnijos vado pareigas einantis St. Erstikis – Papartis, Patašonas, K. Liuberskis – Žvainys ir A. Rudnickas – Žirnis. Nepajėgdami jų įvilioti į pinkles, 1954 metų pavasarį Šiaulių srities saugumiečiai gavo iš savo aukštesnės valdžios priemonių planą, kuriame nurodyta iškviesti į susitikimą šiuos partizanus, kad juos būtų galima likviduoti. Tai padaryti turėjo Šiaulių srityje veikusi agentų-smogikų grupė. Plane buvo išdėstyti visi galimi atvejai ir griežtai nurodyta, kaip turi elgtis smogikai, susitikę akis į akį su minėtais laisvės kovotojais. Buvo nurodyta, jog, jei šie susitiktų su visa grupe, agentas Vasaris turėtų likviduoti St. Erstikį – Papartį, Patašoną, Kaštonas K. Liuberskį – Žvainį, o Ryga ir Žvirblis – A. Rudnicką – Žirnį. Atrodo, saugumiečiai nebuvo tikri, kad keturiems agentams – smogikams sėkmingai pavyks susitvarkyti su trim partizanais, tad nutarė uždavinį palengvinti: specialiajai grupei pagelbėti buvo nuspręsta į tas vietoves, kur lankydavosi laisvės kovotojai, pasiųsti karinę grupę, aprengus ją Ryšių kariuomenės kareivių uniformomis. ( 51 )
Apie šiems partizanams spendžiamas pinkles ir jų rezultatus, saugumiečių dokumentuose nepavyko nieko rasti. Tačiau žinoma, kad jiems per laisvės kovotojų rėmėją suvesti agentų – smogikų grupę su partizanais taip ir nepavyko, nes šie, supratę, kuo tai gali baigtis, į jiems rengiamas pinkles nepakliuvo. Nėra išlikusios tikslios informacijos ir apie A. Rudnicko – Žirnio tolimesnį likimą. Jo netrukus nebeliko minėtoje laisvės kovotojų grupėje. Partizanams vis sunkiau ir sunkiau buvo kovoti ginkluotą kovą prieš okupantus ir jų parankinius. Tad jie apsiribojo tik laikraštėlio leidimu. Prie St. Erstikio – Paparčio, Patašono ir K. Liuberskio – Žvainio prisijungė 1954 metais išėjęs partizanauti Julius Adomaitis – Erdvilas. Tad ši trijulė tęsė laikraštėlio rengimą ir leidimą.

Saugumiečiai intensyviai tęsė šių laisvės kovotojų paiešką. Per savo agentus jiems kartas nuo karto pavykdavo užčiuopti partizanų buvimo vietą, tačiau suimti ar likviduoti vis nepajėgdavo. 1954 metų vasarą Girkančių miško 14 – ajame kvartale tris laisvės kovotojus, vedinus šunimi, pastebėjo agentas Miškinis – Povilas Žalys. Su dviem iš jų jis pasikalbėjęs, o trečiasis stovėjęs atokiau. Saugumiečiai iš agento pranešimo padarė išvadą, kad šis kalbėjosi su K. Liuberskiu – Žvainiu ir St. Erstikiu – Paparčiu, Patašonu, o trečiasis galėjęs būti J. Adomaitis – Erdvilas. ( 52 )

Netrukus buvo nutarta į minėtą vietą pasiųsti karinę paieškos grupę. ( 53 ). Rugpjūčio 1 dieną Kruopių valsčiaus Semeniškių kaime, netoli laisvės kovotojų rėmėjo Zigmo Klovo ūkio, paieškos grupė apšaudė besitraukiančius J. Adomaitį – Erdvilą, St. Erstikį – Papartį, Patašoną ir K. Liuberskį – Žvainį. Šie, sužeidę vieną stribą, pasitraukė be aukų. O tuo metu Z. Klovo namuose buvo atlikta nuodugni krata. Apieškant gyvenamojo namo palėpę, buvo rasti penki ryšulėliai popieriaus, tinkamo naudoti rašomajai mašinėlei. Suimtas ir tardomas Z. Klovas jokių parodymų apie partizanus ir aiškaus atsakymo, kam tas popierius buvo skirtas, saugumiečiams nedavė. ( 54 )

Kitą panašų susidūrimą su karine paieškos grupe laiške, datuotame 1954 m. rugpjūčio 10 d. , skirtame savo sužadėtinei, laisvės kovotojų rėmėjai ir laikraštėlio talkininkei V. Džiugytei – Undinei, yra aprašęs ir pats K. Liuberskis – Žvainys. Jame rašoma (kalba taisyta minimaliai):
„Daug tamsių naktų, daug nuostabiai didingai kilnių naktelių praslinko man bevaikštinėjant šioje Senosios Lietuvos didžiųjų vyrų karalystėje. Daug tamsių, didžiai sunkių vargelių eidamas perbridau, oi, daug, oi daug nuostabių paraku dvelkiančių pavojų perkopiau šioje didingoje karalystėje, daug kartų atdaromis akimis žvelgiau į baisiai šaltą mirties veidą…
Ir kaip nuostabiai mažyčiai ir visiškai nereikšmingi yra šie vargeliai, pavojai ir net mirtis prieš mūsų nelaimingosios Tėvynės ir prieš visų taip mielų, patekusių komunizmo nasruose, lietuvių kančias, ašaras, kraują ir vargus!..

Tavo kilnioji širdis, mano nuostabioji drauge, visa tai supranta, atjaučia ir pritaria tam mūsų sunkiam už laisvę žygiui. Galimas dalykas, jog ne vieną tamsią ir lietingą naktį, pakėlęs tavo išdidžią krūtinę ir išsiveržęs sunkus, lyg akmuo, atodūsis susimaišo su tamsiausiomis nakties vėtromis, nešdamas mums, kovotojams, mūsų pasiryžimui pastiprinimą, mūsų kovai sėkmę. Taip, taip, tai visa gali būti, nes Tavo kilnioji širdis plaka mūsų gretose…

Lietingą šeštadienio vakarą pakeičia užslinkusi juoda, lyg varnas, naktis. Ties pamiške, toje juodoje nakties jūroje, sunkiai pasikėlusi tyvuliavo tiršta papievių migla, darydama naktį dar tamsesnę. Sunkiai pabridę ta drėgme dvelkiančios miglos skraiste pasukome per nupjautą rugių lauką. Rugių pėdai, lyg vienos nelaimės paliesti broliai, susiglaudę gubose, liūdni kentė lietingąjį orą. Žemė, nuo dažnų lietų patežusi, mums praeinant šniurkščiojo it verkiantis vaikas. Mes laikas nuo laiko paeidami tarėmės su vyresniuoju broliu (St. Erstikiu – Paparčiu, Patašonu – V. K. ) apie tiesesnį ir saugesnį kelią, apie žygio sėkmingumą.

Kaimuose po sunkių dienos darbų kietai miegojo nualinti mūsų broliai, nelaimingieji kolchozninkai. Ir kiek kantrumo bei ištvermės turi tie mielieji mūsų kovos broliai! Ir kaip nuostabiai didžiu laisvės troškimu turi plakti jų paprastos širdys, kad galėtų be pasipriešinimo kęsti tokią baisiai sunkią, priešų primestą vergovę. Gal štai ir dabar mums žengiant toje tamsioje naktyje per šlapius Tėvynės dirvonus, štai ten tuose juoduojančiuose kaimuose, šimtai sunkiųjų darbų prikankintų lietuvių nuostabiai linksmuose savo sapnuose gėrisi išaušusiu laisvės rytu, džiaugiasi prisikėlusia, laisvužės sparnais pakilusia savo miela Tėvyne.
Praslinkus vidurnakčiui, pasidarė dar tamsiau. Pagaliau išbridę iš klampių dirvonų pasukome šlapiu lauko keliu. Laikas nuo laiko garsiai supliauškėdavo keliuko liūgnai, mūsų kojų užgauti.

Staiga 5 – 7 metrų priešakyje lyg mažo nuskriausto vaiko išsigandęs balsas – „Stok!“ Mes skubiai, visi lyg vienas, šokome iš keliuko į juodą, klampią dirvą. Tuo pačiu metu lyg sapne, lyg nuostabiausiame kino teatre toje begalinėje nakties tyloje pasigirdo daugybės automatų šūvių, ir toje juodoje nakties tamsoje sužibo nuostabiai gražių rausvučių liepsnelių, kurios nuo keliuko krašto skrido lyg bičių spiečiai į mus. Ir štai mes tame pragariškame automatinių ginklų klaikiame nakties kvatojime, kulkų liepsnelių apsupti atsigrįžome į per 7 metrus gulintį priešą. Mes visi trys stovėdami vienas nuo kito per 2 – 3 metrus stati priglaudę savo ištikimuosius bičiulius paleidome į darbą.

Šilta automato buožė virpino mano žandą, kai pirštas vis kiečiau, tvirčiau ir karščiau laikė nuspaudęs gaiduką. Gaila, kad Tau neteko, nuostabioji mano drauge, matyti tą didingai puikų vaizdą. Aštriai lyg plienas skardėjo mūsų automatų šūviai, nuožmiai piktos žalsvai – melsvos liepsnelės sklido nuo mūsų, atsiplėšdamos iš tamsių automatų nasrų į vieškeliuko purve besiraitantį priešą. Mūsų mieli ginklai karštomis liepsnomis alsauodami kvatojo kaskart vis pikčiau ir pikčiau… Kulkos skrisdamos iš kiekvieno mūsų rankų pulkeliais, palydėtos mažyčių, melsvai mirgančių liepsnelių vieškeliukan kirto vis aštriau ir aštriau. Kaskart vis labiau ir labiau mūsų melsvosios liepsnelės slopino, žeidė nuo vieškeliuko skrendančias raudonąsias liepsneles. Staiga toje baisioje dvikovoje, vieškeliuko purvyne pasigirdo šiurpus suvaitojimas ir raudonosios liepsnelės visiškai pranyko, priešas nustojo šaudęs. Mes visi, lyg būtume susitarę, vienos bendros minties vedami, su išdidumu širdyse, kad sutramdėme, pažabojome laukinį priešą, apsisukę žygiavome klampiu dirvų arimu link tolumoje matomo miško iškyšulio.

Staiga tą tamsiąją naktį pakeitė nuostabiai skaisti diena: aukštyn į tamsų dangaus skliautą iškilo šnypšdama lyg gyvatė balta raketa. Viskas aplink paskendo aštrioje raketos šviesoje. – Gulkime, gulkime greičiau! – perspėjau skubiai savo kovos brolius. Ir žaibu visi trys kritome į klampų arimo purvyną. Vos tik mums parkritus, nuo vieškeliuko vėl sutratėjo šūviai ir daugybė kulkų, įkyriai zirzdamos, skrido virš mūsų galvų, o kitos smigdamos į arimus taškė mus purvais.

Ir toje atsinaujinusioje kovoje, gulėdamas raketos apšviestas ant juodų, šlapių arimų, zvimbiančių priešų kulkų prislėgtas kurčiai nusijuokiau, atsiminęs kažkur giliai mintyse užsilikusią eilėraščio nuotrupą:
Tos lūpos, tos, kur šiandien, laimės siekti mėgino,
Gal vieną tamsią naktį krauju bučiuos arimą.

Greta manęs gulėdamas vyresnysis brolis iššaudęs ragiuką (ragelio formos šovinių dėtuvę – V. K.) keikėsi negalėdamas išsitraukti iš kobūro (įdėklo šovinių dėtuvei – V. K.) diskos. Kiek užpakaly ir šone kažką piktai bambėjo jaunasis brolis (J. Adomaitis – Erdvilas – V. K.). Pagaliau raketa nusileido ir vėl mieloji naktelė apglėbė mus savo tamsiuoju glėbiu. Mes visi pasikėlę vėl traukėmės į miško kampą. Šlapias ir klampus arimas, permerktas nuolatinių lietų taip įkyriai ir sunkiai mums klampino kojas, movė žemyn batus, jog kaskart darėsi eiti vis sunkiau ir sunkiau. Batus einant laikas nuo laiko teko prisilaikyti rankomis, o nuo klampaus ir sunkaus ėjimo darėsi krūtinėje trošku, plaučiai karčiai peršėjo. Praėjus pusę kelio iki miško kampo, vėl nauja nušvito diena, vėl nauja pakibo virš mūsų raketa, ir išdavikiškoji jos šviesa vėl rodė priešui mus, mūsų žygiavimo kryptį. Vėl visi vikriai parkritę ant arimų, po pirmųjų priešo šūvių, atsigręžę paleidome savo mielų ginklų serijas.

Ir štai visai netikėtai, bet baisiai aiškiai savo šūvių garsuose išgirdau taip gerai pažįstamą ir taip mielą balsą, kuris išgąstingai, bet su dideliu įsitikinimu šaukė: „Žvainy, nežudyk! Nežudyk! Sustabdyk ginklą!’’ Bet aš tame pasiutusiame mirties šokyje, tame giltinės dalgio žvangėjime, keršto saldybės pagautas negalėjau, neįstengiau prisiversti atitraukti pirštą nuo ginklo paleidimo. Bet štai lyg šventųjų stebukle: tik nutilus Tavo balsui, tuoj nutilo dar kartą spragtelėjus ir trumputė serija. Nustojo liepsnomis alsavęs perkaitęs automatas. „Nejaugi Tu tokia galinga? Ir kodėl gi trukdai? – rūsčiai užsipuoliau Tavo, mylimoji, vaizdą, kuris draudė man šauti ir žudyti ir kurio ranka suspėjo tarp serijos šovinių įmaišyti seną nesprogusį šovinį, tuo padarydama kliūtį, sustabdydama manąjį ginklą.

Raketai užgesus vėl pasikėlę traukėmės klampiuoju arimu į miško kampą. Nors ir sunkiai klampodami, nors ir gerokai įvargę, vis dėlto pasiekėme savojo namelio kampą – mieląjį miško kampą. Palydėti dar viena raketa ir keletu automatų serijų, pro pirmuosius šlapius krūmokšnius suėjome į tyliai snaudžiantį mieląjį miškelį. Ir kiek jis malonus ir savas tas tamsus, šlapias ir purvinas miško pakraštys! Tiek mielas tas jo ošimas, kad nemainytume, rodos, jo net į viską pasaulyje.

– Palaukite, aš negaliu bepaeiti, batą purvai visai numovė! – sunkiai alsuodamas, pridusęs atsisėdo miške vyresnysis brolis. Kol jis movėsi batą, mes tvarkėmės, pildėmės ginklus šoviniais.

– Nieko nebus, reikia ir man prie ripkos ( šovinių dėtuvės – V. K. ) kabintis, – linksmai dėjosi į automatą diską jaunasis brolis. Priešas vis leido nuo vieškeliuko raketą po raketos, bet arčiau miško nėjo. Pagaliau mes priešo raketų šviesoje susitvarkę ir išsitepę su vaistai batų padus, žygiavome mišku tolyn. Priešas lyg nujausdamas mūsų išžygiavimą, tarsi atsisveikindamas paleido dar vieną trumputę seriją.

Kiek paėję šlapiu ir tamsiu mišku priėjome takutį, į kurį ir pasukome. Vėliau sustoję tarėmės, kur eiti. Iki dienos švitimo buvo likę vos pusantros valandos, ir mes ne į vieną saugesnį mišką persimesti negalėjome. Todėl nors ir nenorėdami, mes turėjome eiti per priešo sekamas, pavojingas vietoves į mažiau saugius miškelius.

Ir vėl visi su ( … ) paruoštais automatais slinkome miglų pridengtais krūmokšniais, tikėdamiesi kiekviename žingsnyje išgirsti nuskriaustų vaikų išsigandusį: „Stok!“

Ir štai, brangusis mano angele, kartą išplėšiau savo gimtą, nuosavą gyvybę iš baisiai kaulėtų giltinės rankų, iš jos veržlaus glėbio. Dar kartą per šūvių gausmą ir kulkų zvimbimą išėjau skaidrus tolimesniam gyvenimui, naujoms kovoms“. (55)

Ne kartą pasitaikydavo atvejų, kai šie laisvės kovotojai su okupacine kariuomene, krečiančia miškus ir ieškančia jų, vos prasilenkdavo. Taip K. Liuberskis – Žvainys viename savo laiškų nežinomam asmeniui rašė:
„ < … > Štai Žagarės miške, viename gana tankiame kvartale mums bespausdinant, ginkluota sibiriakų divizija, prašliaužusi abiem mūsų gyvenamo kvartalo šonais, nugarmėjo į Skaistgirio ir Jurdaičių miškus. O mes kiek palaukę nudrožėm kirgiziukams iš paskos. Ir štai šie Rusijos stepių laukinukai šlapiomis kaktomis vertė kelmus, ieškodami mūsų, o mes, tie ieškomieji, dėstėme iš paskos < … > ’’ . (56 )
51. LYA. – F. K – 16. – B. 224/28. – L. 151 – 158.
52. Ten pat. – F. K – 3. – B. 63/20. – L.98.
53. Ten pat. – L. 99.
54. Ten pat. – L. 106.
55. K. Liuberskio – Žvainio laiškas V. Džiugytei – Undinei. – 1954 m. rugpjūčio 10 d. – Šiaulių Aušros Muziejus. – GEK. – 82372 / T – R 7801. – 11 14.
56. K. Liuberskio – Žvainio laiškas nežinomam asmeniui. – Kn.: Nenugalėtoji Lietuva. – Sud. Algimantas Liekis. – T. 5 . – V, 2002. – P. 616.

Vilmantas Krikštaponis

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Virtualioje konferencijoje apie 500 dalyvių aptarė vaikų globos sistemos pertvarkos rezultatus

Avatar

Paskelbta

data

Kadangi šie metai yra paskutiniai, kai vaiko globa gali būti nustatyta institucijoje, Lietuvoje veikiantiems 66-iems Globos centrams ir savivaldybių administracijoms tenka svarbi užduotis. Be tėvų globos likusiems vaikams ieškoma globėjų, įtėvių ar šeimynų. Pirmą kartą nuotoliniu būdu vykusioje dviejų dienų konferencijoje aptarti šioje srityje nuveikti darbai, Globos centrų veiklos rezultatai ir laukiantys iššūkiai. Pabrėžta, kad mūsų šalyje labai pasiteisino budinčio globotojo instituto įvedimas. Konferencijoje dalyvavo apie pusė tūkstančio specialistų, dirbančių vaiko teisių ir globos srityje, Globos centrų darbuotojų.

„Tenka girdėti, kaip specialistai, dirbantys su globojamais vaikais, džiaugiasi galėdami apie kiekvieną iš jų pasakyti – „prasidėjo savigyda“. Rodos – savaiminis paties vaiko pasiekimas. Tačiau be vaiko adaptacinio laikotarpio stebėjimo, individualių jo poreikių vertinimo, psichologinės, socialinės, teisinės pagalbos ir galybės konsultacijų savigyda vargu ar prasidėtų. Tokia svarbi ir prasminga jūsų veikla. Tai, jog globojami, įvaikinti ar budinčių globotojų prižiūrimi vaikai anksčiau ar vėliau ima jaustis saugiai, yra jūsų nuopelnas“, – taip į virtualioje erdvėje susirinkusius specialistus kreipėsi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Pasak direktorės, kiekvienas globoti ar įvaikinti pasiryžęs žmogus padeda ne tik tam vaikui, su kuriuo dalijasi savo namų šiluma, apgaubia meile, bet padeda ir visai mūsų visuomenei, dalindamiesi savo patirtimi, žiniomis, yra daugelio įkvėpimas ir pavyzdys.

„Klausite, o kas įkvepia juos? Atsakymą jūs puikiai žinote – tai esate jūs. Mokote, raginate, palaikote, esate šalia, kai pritrūksta vilties, drąsos ar žinių. Ta kraitelė, kurią perduodate tėvams yra nepaprastai svarbi ir prasminga“, – taip Globos centrų darbuotojų veiklą įvertino I. Skuodienė.

Lietuvoje šiuo metu veikiantys 66 globos centrai pagal specialią Globėjų (rūpintojų), budinčių globotojų, įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programą (GIMK) nuolat rengia mokymus būsimiems budintiems globotojams, globėjams (rūpintojams), globėjams giminaičiams ir įtėviams. Globos centrai taip pat teikia ir organizuoja paslaugas bei pagalbą budintiems globotojams, globėjams ir įtėviams bei jų globojamiems vaikams.

Lietuvoje vaikų globos namuose šiuo metu gyvena 1670 vaikų. Didžioji jų dalis (1412) yra vyresnio amžiaus  10-18 metų. Mūsų šalyje kol kas labai trūksta žmonių, kurie pasiryžtų globoti vyresnio amžiaus be tėvų globos likusius vaikus. Konferencijoje taip pat pabrėžta, kad Lietuvoje nepakanka paslaugų globojamiems vaikams ir jų globėjams.

Dvi dienas trukusioje virtualioje konferencijoje dalyvavo dvi dešimtys pranešėjų. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilma Augienė apžvelgė Globos centrų ir budinčio globotojo instituto veiklą, akcentavo jų reikalingumą ir prasmę. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė konferencijos dalyviams kalbėjo apie tėvų globos netekusių vaikų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimą Lietuvoje.

Tarp kitų temų konferencijoje taip pat buvo pristatyta geroji Belgijos patirtis teikiant tęstines paslaugas Globos centrų klientams. Gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė Jovita Anikinaitė skaitė paskaitą apie tai, kodėl vaikų globos namuose augantiems vaikams reikia ieškoti globėjų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos ir vaiko teisių apsaugos grupės vyresnioji patarėja Laura Purinė skaitė paskaitą apie tai, kaip parinkti šeimą, galinčią geriausiai tenkinti likusio be tėvų globos vaiko poreikius. Konferencijos dalyviams taip pat pristatytos Biržų rajono Globos centro veiklos gerosios patirtys. Apie nuotolinį darbą šeimos ir vaiko gerovės srityje, dirbant individualiai ir su grupėmis, kalbėjo psichologas, neformaliojo ugdymo lektorius Andrius Katarskis.

Asociatyvi nuotr.

Skaityti daugiau

Aktualijos

Teismo išteisinti įtariamieji į teismą siunčiami antrąkart

Avatar

Paskelbta

data

Šiaulių apskrities policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo pareigūnai kartu su prokurorais baigė tirti ir teismui nagrinėti perdavė baudžiamąją bylą dėl įvykio, kurio aplinkybės teisme jau buvo nagrinėtos   praėjusių metų lapkritį. Tada du automobilio vagyste kaltinami šiauliečiai dėl šios nusikalstamos veikos buvo išteisinti, o Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai  informavo prokuratūrą, jog atsirado  pagrindas spręsti klausimą dėl galimos kitokio pobūdžio nusikalstamos veikos – sukčiavimo, sudėties požymių  buvimo. Konstatuota, kad  vienai Šiaulių įmonei   priklausantis mikroautobusas MERCEDES -BENZ SPRINTER galėjo būti ne pagrobtas, o tik inscenizuota jo vagystė, siekiant bendrovei neteisėtai (apgaule) gauti draudimo išmoką. Iš to išplaukė ir įtarimas dėl dar vienos nusikalstamos veikos – melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą. Nustatytoms aplinkybėms išsiaiškinti tapo būtina pradėti naują ikiteisminį tyrimą. Ir tada įtariamųjų skaičius padidėjo iki trijų, tarp kurių buvo ir pats įmonės vadovas.

Pirmąkart įvykis buvo pradėtas tirti 2018 metų balandžio 15 d., kai tik buvo gautas bendrovės vadovo pranešimas apie Šiauliuose,  Vilniaus g. esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, palikto mikroautobuso vagystę. Trejų metų senumo transporto priemonę bendrovė buvo įsigijusi prieš keletą mėnesių, pora kartų ją remontavo, tad patirtą turtinę žalą  įmonės vadovas įvertino 15 000 eurų.

Po trijų tyrimo savaičių kriminalistai sulaikė pirmą įtariamąjį – niekur nedirbantį  26 metų šiaulietį, kuris policijai žinomas kaip daug kartų už vagystes teistas asmuo, teistumo biografiją pradėjęs jau nuo 16 metų. Po savaitės sulaikytas ir antras įtariamasis – pirmojo bendraamžis. Jiems buvo pareikšti įtarimai dėl vagystės ir byla nukeliavo į teismą. Bet čia vienas įtariamųjų pakeitė parodymus ir teismui kilo pagrindas manyti, kad tai nėra paprasta automobilio vagystė, o imituota vagystė, siekiant apgaule gauti draudimo išmoką.

Taigi kriminalistai ir prokurorai ėmėsi naujai kvalifikuotos nusikalstamos veikos tyrimo. Kaltinimai dėl sukčiavimo pareikšti trims įtariamiesiems, tarp kurių ir pats bendrovės direktorius, ankstesniame tyrime turėjęs nukentėjusiojo statusą. Pastarajam dar pareikštas įtarimas ir dėl pranešimo apie nebūtą nusikaltimą. 

Įtariama, kad bendrovės vadovas,  sumanęs neteisėtu būdu iš draudimo bendrovės gauti draudimo išmoką, pasiūlė pažįstamam asmeniui imituoti jo bendrovei priklausančio automobilio „MB SPRINTER“ vagystę. Buvo sutarta, kada ir iš kur turės būti paimtas ir kur nuvarytas  automobilis. Už tai vykdytojas turėjo gauti 500 eurų atlygį. Atlygis viliojo, tačiau šiaulietis pabūgo tapti šio neteisėto užsakymo vykdytoju ir jį perleido savo pažįstamam bendraamžiui, kuriam vagystės buvo įprastas dalykas. Jam buvo pasakyta, kad automobilis neva blogai važiuoja, todėl reikia apgauti draudimo bendrovę ir tokiu būdu atgauti nesėkmingai pirkiniui išleistus pinigus. Tarpininkas  vykdytojui padavė iš bendrovės vadovo gautus automobilio užvedimo raktelius, paaiškino, kad automobilį jis ras Vilniaus g., netoli Prūdelio, esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje ir jį turės nuvairuoti į Šiaulių r. esantį Kuzavinės kaimą. Vagystę imituoti turėjęs šiaulietis teisės vairuoti neturėjo ir buvo sugipsuota koja, tačiau buvo padrąsintas, kad automobilis yra su automatine pavarų dėže, todėl  problemų dėl traumuotos kojos neturėtų kilti, o policijos nėra ko bijoti – gaus baudą dėl vairavimo be teisių ir viskas.

Viskas tą vakarą vyko sklandžiai. Kuzavinės kaime „vagies“ jau laukė jo pažįstamas, kuriam jis  atidavė automobilio raktelius, o pastarasis  juos perdavė bendrovės vadovui. Šis toliau reikalus tvarkėsi pats: melagingai informavo teisėsaugos institucijas bei draudimo bendrovę apie neva įvykdytą automobilio vagystę ir dėl to  buvo išmokėta 13 529 eurų draudimo išmoka.

Per tą laiką, kol dėl to paties įvykio buvo atliekami net du ikiteisminiai tyrimai,  visi trys  dabar jau 29 metų sulaukę įtariamieji spėjo su teisėtvarka susipykti dar ne kartą. Vykdytojas pateko už grotų ir dabar teismo už sukčiavimą laukia, atlikdamas bausmę už  spėtas įvykdyti dar ir vagystes. Tarpininkas taip pat įtariamas naujomis nusikalstamomis veikomis ir dabar po Šiaulius vaikšto su apykoje, intensyviai prižiūrimas elektroninės įrangos. Bendrovės vadovas 2018 m. birželį išklausė Šiaulių apygardos teismo nuosprendį dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis.

                      Atstovė spaudai Gaila Smagriūnienė

Skaityti daugiau

Skaitomiausi

Copyright © 2019