Savivaldoje gyvenantieji tikisi, kad rajono meras yra daug arčiau jų nei sostinėje įsitaisęs ministras. Deja, kartais realybė yra kitokia. Įvedus tiesioginius merų rinkimus, kai kurie pasijuto tokiais nesutramdomais vietos karaliukais, kad nebijo ne tik teismų, bet ir pačių rinkėjų. Todėl buvo padarytas socialinis eksperimentas. Jo metu išsiaiškinta, kiek gyventojams pasiruošę padėti ministrai ir Radviliškio rajono savivaldybės meras.
A. Čepononis keičia priėmimo tvarką
Neapsikentusi įkyruolio su kamera, rajono valdžia pradėjo ieškoti išeičių. Ir surado. Tiesiog reikėjo reglamentuoti gyventojų priėmimą. Kaip yra kitose savivaldybėse ar valdžios įstaigose. Dažnam interesantui knieti kartais akis į akį susitikti su įstaigos vadovu ir jam tiesiogiai išdėstyti problemas. Bet, įvedus šią tvarką, išaiškėjo paradoksas. A. Čepononis girdamasis, kad meru yra penktą kadenciją, per vadovavimo laikotarpį tai darė be jokios tvarkos. Tiksliau, taip, kaip jam buvo palanku. Dažniausiai vieną kartą per savaitę. Ir vykdavo gyvos eilės principu. Be jokių registracijų. Akis į akį, be pašalinių, nebent atsirasdavo poreikis pademonstruoti mero institucijos galią.
Kai savo potvarkiu patvirtino tvarką, išaiškėjo, kad meras su savo pavaduotoju nori savo rinkėjus matyti tik kartą per mėnesį ar net rečiau. Dažnas pilietis, priimtas mero antrą ar trečią kartą, nusivildavo juo. „Pažadukas, melagis, suktas kaip velnias, gražiai šypsosi į akis, o daro visai priešingai“, – tokie epitetai skrisdavo jo atžvilgiu iš nusivylusiųjų lūpų. Dažni skundai tikrai pagrįsti, o ir pasirinktas mero būdas daugiau primena kietos rankos politikos vykdytoją nei demokratinių pažiūrų atstovą. Prie besiskundžiančio piliečio ant kilimėlio iškviestas raportuoti atitinkamos srities valdininkas turi pasijusti mažyčiu, nors realiai problema lieka neišspręsta. Juk administracijos valdininkai nėra tiesiogiai pavaldūs merui, o savo skyrių vedėjams, kurie savo ruožtu pavaldūs administracijos direktoriui. Nors subordinacijos nesilaikymas iš mero pusės tiesiog įprastas dalykas, bet aktuali problema vis tiek lieka neišspręsta…
Problemų sprendimas tik imitacija?
Rajono gyventojai pas merą nori patekti dėl įvairiausių priežasčių. Jie eina ir užtarimo, kai į jų problemas administracijos direktorės J. Margaitienės valdininkai žiūri atsainiai. Kadangi meras tikisi jam palankaus pageidavimų koncerto, kurio metu būtų tik giriamas jo asmuo, tai, susidūręs su realia problema, jos išspręsti dažniausiai ir negali.
O pavyzdžių yra begalė. Trakų gatvės gyventojai pramynė takus ir gavo pažadą, kad jiems bus padėta 2018 m. Deja, 2018 metai atėjo, bet problemai spręsti pinigų neliko ir po kiekvieno gausesnio lietaus namai bus apsemti. Toks oficialus atsakymas. Skęstančiųjų gelbėjimas yra ne mero, o jų pačių reikalas. Mero prioritetas – išdraskyta miesto aikštė ir milijoninės investicijos į marmuro plokštes.
Kita šeima atėjo dėl socialinio būsto. Juk visgi našlaičiai. Ne mėnuo ar du praėjo, o jau dveji metai. Deja, skambūs pažadai taip ir liko neįgyvendintais pažadais. Našlaitis ir toliau glaudžiasi pas giminaičius, nors visomis įmanomomis jėgomis kabinasi į gyvenimą.
Rajono kaimų bendruomenių atstovai prašė padėti apsaugoti jiems svarbius gydytojus. Į jų norus nebuvo atsižvelgta, tik gražiai pakalbėta ir gydytojais buvo atsikratyta. Socialiniai darbuotojai taip pat atėjo urmu pas merą, o jis juodojo humoro forma juokavo, kad šimtatūkstantines lėšas iš sostinės skirs … batams. Juk ne veltui į Milaną važiuoja.
Apie paprastų žmonių paprašytas išsaugoti pirties paslaugas būtų visa istorija. Meras su klika džiaugiasi pastatytu baseinu su auksinėmis kėdėmis, bet kad šalia po šiukšlių konteinerius knisasi ne pajuodavę šernai, o žmonės – jam tai visai neatrodo spręstinu reikalu. Tad liko pasilyginti, kaip gyventojus priima ir jų problemas sprendžia ar pasiūlymus išklauso bei į juos reaguoja ministrai.
Pas ministrą lengviau nei pas merą?
Skamba iš tikrųjų absurdiškai, tačiau tai gali būti tiesa. Lietuvoje gyvenant 2,8 mln. gyventojų, o Radviliškio savivaldybėje vos 36 tūkstančiams, pas ministrą sąlyginai yra lengviau patekti. Ministrai gyventojus priima kas tris mėnesius, o meras A. Čepononis – kas mėnesį. Kartais net rečiau. Ir prisiregistravimas, ko gero, paprastesnis. Bet meras teisinsis, kad jis net savo sekretorės neturi. Nors įstatymas ją turėti leidžia. Tačiau jis nusprendė, jog geriau du etatus panaikinti, kadangi tik dėl grožio akių vartyti sekretorėms nereikia. Nesvarbu, jog piliečių teisė į gerą viešą administravimą pažeidžiama sistemiškai. Tai ne kartą pripažino ir Seimo kontrolierius, ir net teismai.
Kitas pastebėjimas, jog meras gyventojus priima vienas. Taip patogiau reikalus sutvarkyti. Kad kiti nežinotų, ką ir kam jis pažada padaryti, o ministras atsiveda su savimi visą komandą. Ji pasirengusi išklausyti, užfiksuoti, kokios problemos gyventojui aktualios, pataria, kaip jas išspręsti. Jei gyventojas neišdėstęs raštu, parašo ir persiunčia pagal kompetenciją.
O merui tai nė motais. Jis pirštu parodys į vadinamąjį savivaldybės „akvariumą“, kuris turėtų vadintis priimamuoju. Deja, ten dirbanti sekretorė tik uždeda anstpaudą, kad dokumentas yra gautas. Apie vieno langelio principą, kuriam iššvaistyta tiek ES lėšų, telieka pasvajoti. Kaip ir apie bet kokius greitus pokyčius Radviliškio rajono savivaldybėje, kol bus toks meras su tokia politine valia.
Ministrai atsakymus atsiuntė greičiau nei meras
Vidaus reikalų ministrui E. Misiūnui išdėstyta problema dėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos tarnautojų noro papiktnaudžiauti skambučio teise ir kviesti policijos pareigūnus mažiausiam pretekstui atsiradus pasirodė labai keista. Jo manymu, valdininkai neturėtų pamiršti, kad tarnauja ne merui ar kokiam konkrečiam asmeniui, o valstybei ir visiems jos gyventojams. Diskusijoje ministras vis tik sutiko su išvada, kad regionuose esantys „karaliukai“ savo netinkamu elgesiu parodo pavyzdį, todėl nenuostabu, kad pavaldinių požiūris į interesantus yra tik iš aukšto. Sunkiai tikėtina, bet ministro vardu į prašymus pateikti raštai pasiekia greičiau nei iš mero ir administracijos, nors yra vos už kilometro ar dvidešimties, o ne dviejų šimtų. Ministras užtruko nuo 14 dienų iki 35 dienų. Dar daugiau. Dėl vėliausiojo rašto atėjo du kartus pranešimas, kad išdėstytos problemos nagrinėjimas užtruks ilgiau dėl jos sudėtingumo ir būtinybės itin kruopščiai ištirti.
O merui pranešus, kad vandentiekio šulinio dangtis pavojingos avarinės būklės, atsakymas ateina po mėnesio, nors ir kreipiamasi į merą todėl, kad valdininkai į telefonu ar elektroniniu paštu perduotus pranešimus nereaguoja arba reaguoja per vangiai. Tad ir nežinia, ar po mėnesio laiko ateina informacija, jog dangtis sutvarkytas, ar ne. Tokiu atveju kylanti grėsmė rajono bendruomenės narių sveikatai ar net gyvybei merui tarsi pernelyg menka smulkmė.
Socialinės apsaugos ministras keičia įstatymus
Nuvykus pas socialinės apsaugos ministrą L. Kukuraitį, jis išklausė dvi jam išdėstytas problemas ypač atidžiai. Kad iš karto galėtų pateikti skaičius, ministras priėmimo metu net naudojosi nešiojamuoju kompiuteriu – tiesiogiai naudojosi duomenų baze. Įdomu, ar kas nors yra matęs rajono merą prie nešiojamojo kompiuterio?
Ministras labai nuoširdžiai nustebo sužinojęs, kad Radviliškio rajono meras A. Čepononis ir jo vadovaujamos valdančiosios koalicijos politikai atmetė vienos bendruomenės pasiūlymą dėl pirčių paslaugų apmokėjimo socialiai remtiniems asmenims. Ministras įvardijo 3,112 milijono eurų sumą, kurios savivaldybė neišnaudojo gavusi 4,886 milijono eurų 2017 metams. Skamba itin nepadoriai – didžiulė suma.
Bet meras su saviškiais turi savų tikslų ir ketinimų. Iš nepanaudotos pagal tiesioginę paskirtį didesnės nei trijų milijonų eurų sumos savivaldybė net ketvirtadalį skyrė savo reikmėms! O tai gali būti ir permokamos baseino kėdės, ir trupančios Aušros aikštės trinkelės, ir prabangūs automobiliai. Tik skaičiukai perstumdomi atskirose eilutėse. Ministras L. Kukuraitis pasidžiaugė aktyvumu ir kvietė prisidėti stebint savivaldybės veiklą. Jis sutiko, kad kai kuriuose regionuose iš sostinės ateinančios lėšos nepasiekia tikrųjų naudos gavėjų. Todėl socialinė praraja gilėja ypač regionuose. Kita išdėstyta problema, kai kaimo gyventojai, dirbantys iki 3 ha žemės, praranda valstybės paramą dėl gaunamų pajamų, bus sprendžiama keičiant įstatymą! Juk nesąžininga, kai bandantys išsilaikyti kaime, netenka teisės į tam tikrą valstybės finansinę paramą tik todėl, kad jų laikomos karvutės pajamos už pieną apskaičiuojamos kompensacijai gauti. Juk turėtų būti apskaičiuojamas pelnas, nes sąnaudų pienui gauti reikia kartais daugiau nei gaunama pajamų. Tad ministras parašu garantavo, kad artimiausioje sesijoje bus teikiamas įstatymo pakeitimo projektas ir atsižvelgiama į kaimo gyventojų padėtį.
Ar pasimokys meras?
Liaudyje sakoma, kad kuprotą tik grabas ištiesina. Politikoje šiek tiek kitaip. Politikai labai jautriai pradeda reaguoti prasidedant rinkimų ciklui. Tačiau kai kurie jaučiasi atėję amžiams. Ir, kai A. Čepononis Radviliškį valdo ilgiau nei Putinas Rusiją, pokyčiai rajone nelabai tikėtini. Juk politinių idėjų nebelikę, nes yra tik vienas tikslas: išsilaikyti valdžioje bet kokia kaina.
Kiekvienas labiau išsilavinęs žmogus žino, kad, konkuruojant politinių tikslų siekiančioms grupėms su skirtingomis idėjomis, visuomenė gauna didesnį bendrą viešąjį gėrį. Kai keliaklupsčiaujama vienam ir tarp visuomeninio gėrio bei vietos karaliuko turtų dedamas lygybės ženklas, „grietinėlę“ nusigraibo tik labai siauras ratas ištikimiausių klano žmonių. Visi kiti pajungiami tik kaip maži sraigteliai, turintys palaikyti šios ydingos sistemos funkcionavimą.
Tad iš tikro A. Čepononiui nebuvo ir nėra reikalingas gyventojų priėmimo reglamentavimas. Juo tik pabandyta sukurti papildomų kliūčių ar net atsikratyti nepatogių įkyruolių, bet nesiruošiant spręsti problemų iš esmės…
Marius Aleksiūnas
