Socialiniai tinklai

Rajono aktualijos

Radviliškio miestui – 450 Ateinu, negaliu neateiti, kur išvaikščioti mūsų takai

Avatar

Paskelbta

data

Šiandien, kai gimtasis miestas ruošiasi paminėti savo gražų jubiliejų, mintimis apie tai, koks jis, mielasis Radviliškis, buvo 20,amžiaus vidury norisi pasidalinti su tais, kurie čia gyvena nuo seno, su tais, kurie pamilo seną geležinkelininkų sostinę.

Kai buvau maža…

Miestas tada man prasidėdavo ir baigdavosi savo kiemu ir namu, kuriame gyveno 3 šeimos. Pati Janonio (dabar Jaramino) gatvelė šiandien tokia siaura ir maža, tuokart, atrodė, nuves į pasaulio kraštą. Kai mūsų šeima atsikraustė į šią gatvę, pasiklydau joje nuo savų namų į šalį paėjus vos per vieną pastatą. Gatvės puošmena tuomet ir dabar buvo mediniai pilki namai. Kai kurie pasipuošę langinėmis, dauguma saugumo dėlei aptverti medinėmis tvoromis. Gatvė grįsta akmenimis, kiek vėliau atnaujinta cemento trinkelių šaligatviais. Jei grindiniu pradardėdavo vežimas, tai langai dar ilgokai drebėdavo. Retsykiais gatvėje išsirikiuodavo eilutė sunkvežimių („polutarkų“-1,5 tonos galingumo), kurių kelionei tolyn sutrukdydavo senoji geležinkelio pervaža. Mat būtent ties pervaža formuodavo naujus traukinių sąstatus. Todėl važiuotieji laukdavo, pėstieji stengdavosi perlipti per važiuojančius traukinių vagonus rizikuodami, kad traukinys nuveš, o gal tikėdamiesi sėkmingai iššokti iš judančio sąstato. Baisiausia būdavo stebėti, kaip Daujočių, Daukanto, Basanavičiaus gatvių senbuviai lįsdavo vagonais trumpindami laukimą ar kažkur skubėdami: kas į darbą, kas į mokyklą, kas į pasimatymą ar šokius…

Vakarais iš ganyklų pargindavo karvutes. Ypač jos gražios būdavo per Sėkmines: apsikaišiusios žaliuojančių berželių vainikais, išdidžiai iškėlusios ragus. Kai kurios mintinai žinojo savo kiemų vartus, kitas parsivesdavo šeimininkai. Tie, kurie gyveno ūkiškai, šienaudavo miesto laukuose, daržus augindavo ten, kur dabar stovi mašinų gamykla, Darbo birža. Prie namų buvo viena-kita lysvelė ankstyvosiomis daržovėmis. Palijus gausiam lietui, vanduo tekėdavo putojančiais upeliukais, kurie mums, gatvės vaikiščiams, suteikdavo daug džiaugsmo. Basakojai berniūkščiai ir mergytės skubėdavome nuleisti į upelį kiekvienas savo laivelį (kas popierinį, kas iš skiedros padaryta) ir lenktyniaudavome, kurio laivelis pirmasis pasieks nežinia kur esantį krantą ar pirmą kliūtį…

Vasaros lietus visada suteikdavo džiaugsmą. Šokinėdami dainuodavome: „Lyja, lyja lietus per karalius pietus…“ Tai buvo mūsų pokario Radviliškio vaikų džiaugsmo vasaros. Mums buvo gera būti.

Žiemos būdavo šaltos ir „gilios“ (taip girdėjome sakant tėvus). Sniego pusnys sulig tvorom, šaligatviuose praminti siauručiai takeliai, pabarstyti pelenais. Jei nuo šalčio nepokšėjo tvoros, tas sniego pusnis išbraidydavome žaisdami laikmečio žaidimus: „Milicininkai ir vagys“, „Skelbiu karą“ (taip mūsų žaidimuose atsispindėjo suaugusiųjų gyvenimas). Kai oras pakvipdavo pavasariu, mūsų didžiuoju atradimu buvo varvekliai. Nutįsę nuo stogų jie mus viliojo savo formomis ir…skoniu. Prisilaižę jų į valias, grįždavome į namus laimingi prikimę, o kartais sukarščiavę. Tikrąjį pavasarį mūsų gatvėje pranašaudavo vištų kudakavimus ir gaidžių giedojimas kiemuose. Ir dar špokai. Dažname kieme puikavosi po keletą inkilų, kuriuose jie švilpaudavo su meilės daineles. Mums, vaikams, buvo įsakyta stebėti, kad mažųjų giesmininkų neskriaustų kiemų rainiai, pūkiai, cypučiai…

Rudeninis vaikystės šviesuliukas – Visų šventųjų diena. Jos laukdavome, jai ruošdavomės. Dėkinga savo mamai, kuri į kapines visada vesdavosi ir mane: mokė šluoti, barstyti smėliuku takelius, puošti kapelius. Kiek daug išminties paprastame pasakyme: „O čia jau niekas nebetvarko, visi išmirė. Sutvarkykime, kad vėlė rami būtų…“

Taigi į kapines eidavome sutemus, kai giedrą vakarą dangus buvo nusėtas žvaigždėmis. Žmonės buriuodavosi, kalbėjosi pašnibždomis, kantriai degino vėjo gesinamas plonytes kaip pirštas žvakutes. Būdavo kažkodėl baugu, bet gera… Stebindavo elgetos, kurie sėdėjo prie kapinių vartų, padėję kepures ant žemės ir nevalia buvo praeiti pro šalį jų nesušelpus.

Kai ūgtelėjome…

Mus atvedė į mokyklą. Ją vadino visaip: žydų šulė, septynmetė, pradinė… Nemažas dviejų galų namas, kuriame tilpo 4 didelės klasės, koridorius, mokytojų kambarys. Dvi klasės buvo pereinamos. Kiekvienoje klasėje – koklių pečius. Rytais mokykloje šilta kartais kvepia dūmais. Mus pasitinka ir išlydi „ciocytė“ (valytoja). Jei reikia, pabara, paguodžia, nubaudžia. Paklusniausiems įduoda į rankas varinį varpelį, kuris kviečia pamokoms. Ilgai skamba varpelis, kol sukviečia visus vaikus iš tolimiausių kiemo (gana didelio) pakraščių, iš „būdelės“ (lauko tualeto).

Mokėmės dvejomis pamainomis. Vyresniųjų klasių mokiniai mokėsi kitame pastate, Laisvės alėjoje, (ten dabar Laidojimo namai). Kartais užgesdavo šviesa. Visi ant suolų turėdavome iš namų atsineštas spingules („kinpuškas“), kurias mamos pagamindavo išskobtą runkelį pripildžiusios avies taukais-lajumi ir įtaisiusios vilnonį siūlą-knatą. Į pirmąsias klases didžioji dauguma susirinkdavome iš namų, išėję „mamų mokyklas“. Vaikų darželiai buvo tik arba pasiturintiems arba daugiavaikių šeimų vaikams. Jie buvo Maironio, Gražinos, Kęstučio (S. Nėries gatvėse). Mokykla mums buvo draugystės ir pramogų vieta. Čia dainuodavome, vaidindavome, pykdavomės ir taikydavomės. Mus mokė nuoširdūs šios mokyklos mokytojai: R. Jančienė- Rimšaitė, O. Tverkienė – Razmienė, J. Paulauskas, Kuprevičius, J. Žurauskas, S. Gumbrevičiūtė, V. ir Čižikai, Z. Abramovaitė – Dailidienė, K. Švedarauskaitė, Trakšeliai, P. Gimbutas, Prapuoleniai, Koržinskinė. Mes nebuvome išskirtiniai, nebuvome šaunuoliai, bet mus mylėjo. Kiekviename įžvelgė geriausius bruožus, o apie bloguosius į ausį kuždėjo pašnibždomis. Mus vedė į turistinius žygius, pasivažinėti su rogutėmis nuo kalniukų, sunkvežimiais net į Kauną… Vasarą prasimanydavome mokyklinių žaidimų: mokytojaudavome, vaidindavome, ruošdavome koncertus. Taip pratęsdavome mokslo metus, nes jokio organizuoto poilsio tada nebuvo.

(Bus daugiau)

Janina Verdingovaitė – Kaučikienė

Rajono aktualijos

Reikalinga pagalbinė darbininkė

Avatar

Paskelbta

data

Reikalinga pagalbinė darbininkė namo ir aplinkos tvarkymui Radviliškyje (1 kartą per savaitę)  Tel. 8 682 3718

Skaityti daugiau

Rajono aktualijos

Radviliškyje sulaikytas vairuotojas, galimai disponavęs narkotinėmis medžiagomis

Avatar

Paskelbta

data

2020-03-20 apie 17:30 val. Radviliškyje Maironio g., policijos pareigūnams sustabdžius ir patikrinus automobilio BMW 530 dokumentus, vairuotojo gim. 1991 m. buvo paprašyta išlipti iš automobilio. Vyras išlipdamas iš automobilio, iš striukės kišenės išmetė permatomą, plastikinį paketėlį su galimai narkotine medžiaga. Įtariamasis sulaikytas ir uždarytas į Šiaulių AVPK areštinę.

Skaityti daugiau

Skaitomiausi

Copyright © 2019