Po šešių valandų kopimo Sigitas Varkulevičius pasiekė 4478 metrų aukštį. Tačiau svarbiausia šios kelionės dalis buvo ne pats viršūnės pasiekimas, o suvokimas, kiek daug slypi už vieno žingsnio į svajonės išsipildymą.
08:00 val. 4478 metrai. Matterhorno viršūnė. Po šešių valandų kopimo Sigitas Varkulevičius pagaliau pasiekė tikslą, kuriam ruošėsi dvejus metus. Šimtai treniruočių, ankstyvi rytai, įvairios oro sąlygos, traumos, abejonės ir nuolatinis fizinis pasirengimas tą rytą susiliejo į vieną akimirką – stovėjimą ant vienos garsiausių Alpių viršūnių.
Tačiau tokio momento, pasak Sigito, neįmanoma iki galo perteikti nei nuotrauka, nei filmuota medžiaga.
„Kai kurie sako, kad viršūnė yra tik taškas žemėlapyje. Ne. Viršūnė yra jausmas. Toks, kurio nenufotografuosi ir neperduosi vaizdo įrašu. Jį reikia išgyventi, pajusti“, – sako jis.
Emocijos buvo stipresnės už nuovargį. Kelios ašaros nuriedėjo skruostu – ne dėl sunkaus kopimo, o iš laimės ir dėkingumo. Už galimybę būti ten, apie ką ilgą laiką buvo galima tik svajoti.
Viršūnėje liko vos kelios minutės. Keli kadrai, trumpas filmukas, žvilgsnis į aplink atsiveriančius Alpių peizažus. Kalnuose nėra kada ilgai švęsti – pasiekta viršūnė dar nereiškia, kad pavojus baigėsi.
Tikrasis tikslas – ne užlipti į viršūnę, o saugiai nuo jos sugrįžti.
Nusileidimas pareikalavo tiek pat jėgų
Matterhorno atveju nusileidimas nėra paprasta kelionė žemyn. Po daugybės valandų kopimo kūnas pavargęs, tačiau techniniai maršruto išbandymai niekur nedingsta.
Gidas Luca kiekvieną sudėtingesnę atkarpą pirmiausia paruošdavo saugiam nusileidimui, o Sigitas judėdavo tik įsitikinęs, kad gali tai padaryti saugiai. Vėliau vaidmenys pasikeisdavo – vienas saugodavo kitą.
Būtent tokia disciplina kalnuose ir lemia saugumą. Čia negalima skubėti vien todėl, kad norisi kuo greičiau pasiekti apačią.
Besileidžiant dar kartą teko susidurti su kalno realybe. Komandoje sutikti alpinistai iš Vokietijos ir Jordanijos, kuriuos Sigitas su Luca buvo aplenkę kopdami į viršūnę, dar tik kilo aukštyn. Paklausti, ar toli liko viršūnė, jie sulaukė lakoniško atsakymo:
„It depends…“ – išgirdo jie.
Kiekvieno žmogaus kelias į viršūnę skirtingas. Tai, kas vienam užtrunka kelias valandas, kitam gali tapti labai rimtu išbandymu.
Netrukus teko pamatyti ir kitą kalnų pusę. Alpinistai netyčia pajudino kelis akmenis, kurie nuriedėjo žemyn. Laimei, tuo metu apačioje žmonių nebuvo.
Kalnuose net mažiausia klaida gali turėti rimtų pasekmių. Todėl atsakomybė tenka ne tik už save, bet ir už kiekvieną žmogų, esantį žemiau.
Kai svarbiausia tampa ne greitis
Nusileidžiant Sigito komanda susidūrė ir su kitu svarbiu išbandymu. Gretimoje komandoje buvęs Robas buvo visiškai išsekęs. Vienoje keteros vietoje vyras suklupo, o dalį atkarpos įveikė keturiomis, sakydamas, kad jam susisuko galva.
Tai buvo dar vienas priminimas, kad kalnuose nėra prasmės vaikytis laiko.
Sigitas ir jo bendražygiai sustojo, palaukė, padrąsino.
„Tą akimirką supratome vieną dalyką – šiandien svarbiausia ne laikas. Svarbiausia, kad visi saugiai grįžtume“, – prisimena Sigitas.
Kartais pagalba kalnuose nebūtinai reiškia sudėtingą veiksmą. Kartais žmogui užtenka kelių padrąsinančių žodžių.
Tik leisdamasis suvokė, kur buvo
Saulė jau buvo aukštai, ledas kai kur tirpo, o akmeninės maršruto atkarpos tapo geriau matomos. Būtent tada, kai nebereikėjo viso dėmesio skirti kiekvienam rankos ar kojos judesiui, Sigitas pagaliau galėjo ramiau apsidairyti.
Ir tada iki galo suvokė, kur buvo.
Tas pats Matterhornas, kurį daugelį metų jis matė nuotraukose. Tas pats kalnas, apie kurį svajojo. Dabar jis ne tik buvo pasiekęs jo viršūnę – jis leidosi nuo jos žemyn.
Nusileidimas užtruko beveik tiek pat, kiek kopimas – apie šešias valandas. Iš viso maršrute praleista maždaug dvylika valandų.
Sugrįžus į „Orioandė“ (Orionde) kalnų namelį, nuovargis buvo toks, kad ypatingų kalbų nebereikėjo. Buvo tik trumpa šventė – nealkoholinio alaus buteliukai ir tostai už viršūnę, saugų sugrįžimą ir dar vieną gyvenimo istoriją.
Netrukus kelias tęsėsi link keltuvo, kuris komandą nuleido į Červiniją (Cervinia).
Už šios viršūnės – daugybė žmonių
Savo pasakojimą apie Matterhorną Sigitas baigia ne kalbėdamas apie save, o dėkodamas tiems, kurie buvo šios kelionės dalis.
Pirmiausia – šeimai.
„Ačiū už palaikymą. Už tikėjimą. Už tai, kad visada leidžiate man siekti savo svajonių. Myliu jus labai“, – sako Sigitas.
Ypatingą padėką jis skiria ir savo tėvams, kuriems dėkoja už tai, kokį žmogų užaugino, ir už gyvenimo kelią, kurį jie padėjo pasirinkti.
Ne mažiau svarbus buvo pasiruošimas kelionei. Sigitas dėkoja kineziterapeutei Justinai ir „FizioDomus“ komandai, kurios darbas, jo teigimu, padėjo kūnui pasiruošti dideliam fiziniam krūviui.
O ypatingi žodžiai skirti gidui Lucai.
„Thank you for your professionalism, support, trust and for another unforgettable summit together“, – dėkoja Sigitas.
Tokioje viršūnėje gidas nėra tik žmogus, rodantis kelią. Tai žmogus, kuriam patikimas tavo saugumas.
Viršūnė – ne pabaiga
Galbūt svarbiausia Sigito istorijos mintis slypi ne 4478 metrų aukštyje.
Ji slypi suvokime, kad kalnuose viršūnė nėra kelionės pabaiga.
„Ačiū pačiam Matterhornui. Už tai, kad tą dieną priėmei. Leidai saugiai užlipti. Ir dar svarbiau – leidai saugiai sugrįžti“, – sako Sigitas.
Tai požiūris, kuris kalnuose turi ypatingą prasmę. Viršūnė gali būti pagrindinis tikslas, tačiau tikrasis kelionės finišas yra sugrįžimas pas artimuosius.
Todėl paskutinė padėka tenka ir pačiam sau – už tai, kad svajonė nebuvo atidėta, už ryžtą jos siekti ir už galimybę gyventi taip, kaip norisi.
„Už tai, kad neišdaviau savo svajonės. Už gyvenimą, kuriuo mėgaujuosi. Ir kurį gyvenu taip, kaip visada norėjau.“
Matterhornas jau įveiktas.
Tačiau atsisveikinant su Luca ir komanda nuskambėjo žodžiai, kurie leidžia suprasti, kad tai greičiausiai ne paskutinis Sigito kalnas:
„Kitais metais – prie kito kalno.“
Matyt, kitaip jau nebebus.
„Radviliškio krašto“ informacija
