„Didžiausi atradimai padaromi tyloje, vienumoje, susikaupus ir niekur neskubant, prisiminus prabėgusius metus, supratus, kas sunkiomis akimirkomis šalia tavęs buvo, kas padėjo vienus ar kitus dalykus suvokti. Kitaip padėjo ko nors išmokti, privertė nusišypsoti…“. Vartydama savo dienoraščių puslapius atradau šitą puikią minį, kažkada paskubomis užrašytą. Neužsirašiau autoriaus, bet mintis tuokart man labai patiko ir įsiminė ilgam. Šį vakarą ilgai klaidžiojau po dienoraščio puslapius, o mano mintys skrajojo nesuvaldomos. Jos vedžiojo mane po gyvenimą. Tiesa, ne mano. Draugės. Kažkada net nepažinojome viena kitos, bet buvo metas, kai lyg ir susigiminiavom (kaip liaudyje sakoma, dešimtas vanduo nuo kisieliaus…).
Bėda, kuri ištiko draugę, suartino mus. Staigi jos vyro mirtis paveikė ne tik namiškius, kai žiūrėjom į paskui karstą einančią jauną našlę su penkiamečiu sūnumi. Ko gero, tuokart ji negalvojo, kaip reikės gyventi… Tos mintys sukosi velionį palydinčių galvose. Tik gerokai vėliau visas neilgas bendras gyvenimas susidėliojo į atsiras akimirkas.
… Klasiokės gimtadienis, smagus vakarėlis, o šalia gražus vaikinukas. Pamažu pažintis pavirto į draugystę. Tik vieno nežinota, kad sovietinėje armijoje vaikinas buvo sunkiai traumuotas, o tai palaipsniui ėmė pasireikšti sveikatos sutrikimais. Ar žinojo apie „kareivišką“ bėdą anyta, uošvis? Kodėl tylėjo? Giminėje Alfonsė greit tapo sava. Seneliai džiaugėsi jaunute marčia, anūkėliu.
Tyla išaiškėjo skausmui aprimus. Pasilikusi vienumoje, moteris pradėjo suprasti pokyčius vyro poelgiuose. Ramybės nedavė mintis: reikėjo medikų pagalbos, reikėjo gydymo… tada gal?
Sūnų auginti padėjo mama, netrūko ir vyriško žodžio, nes visada šalia būdavo senelis Juozas ir dėdė Valius laisvalaikiu. Kai Alfa ilsėdavosi po darbo valandų, stebėjo sūnų, džiaugėsi jo smėlio pilimis, iš laikraščio skiaučių išlankstytais lėktuvėliais ir laiveliais, piešinukais. Džiaugėsi, kad jų kiemas pilnas krykštaujančių kaimynų vaikų. Ką ten kiemas, visoje gatvelėje karaliavo vaikai… Puikiausia sūnaus auklėtojų buvo močiutė Bronė. Ypač, kai anūkėlis pradėjo lankyti mokyklą. Pasirėmus, būdavo, ant kiemo vartelių ir laukia grįžtančio su iš anksto numatytu klausimu… „Kiek gavai?“ Jei ketvertukas, tai blogai, reikia ant „penkių“. Dukra stebėjosi mamos kantrybe, sumanymu, gebėjimu ir pabarti, ir paglostyti. Jau nekalbant apie paruoštus pietus, agrastų kompotą ar kisielių, o kartais tyrą šulinio vandenį. Jis skaniausias, kai norisi gerti!
Mama ne tik prižiūrėjo anūką, bet nepamiršdavo duoti liaudiškų patarimų, mokė, kaip tą ar kitą padaryti, kaip, kada ir su kuo šnekėti. Senelis Juozas mokė vyriškų paslapčių – kaip vinį įkalti, malką perpjauti, lysvę sukasti.
Alfonsė džiaugėsi tėvų pagalba ir parama. Prisimindavo ir savo vaikystę kaime. Kiek ten būta laisvės ir atradimų! Koks grožis! Tetos, dėdės, pusseserės, pusbroliai, gėlėtos pievos, gandro šeimyna lizde, pempių klykavimas danguje: gyvi! gyvi!
Žaisdavo iki sutemstant. O paskui miegas daržinėje ant kvepiančio šieno ar šieno kupetoje! Ir metams praūžus tai neužsimiršta. Tik kai autobusu pro Skėmius važiuoja, vis žvilgčioja pro langus ir ieško vingiuočiausio Lietuvoje upeliuko Dotnuvėlės. Paseno ir upeliukas. Krantai apžėlė, vanduo nuseko. Keičiasi viskas. Laikas taip greitai bėga, o gal mes skubame, lekiame?
Kiek daug sutelpa į vieną gyvenimą! Kartais Alfonsė mintija: „Vaikyste, kur tu palikai? Ar toj grytelėje mažoj?“ Ir lyg tylus priekaištas sau užgimsta mintis apie pavėluotai išsakytus žodžius patiems artimiausiems už meilę beribę ir šiltus namus. Sakoma, kad vieninteliai tikri namai – tėvų namai. Juos savo išgalėmis pastatė moters tėvai. Juose ir ji tebegyvena! Kai prireikia, patys sienas „nuprausia“, stogą nuo samanų apvalo. Kai rimtesni darbai, atskuba sūnus Osvaldas su anūku Domu. Tiesą pasakius, be kaimynų pagalbos anei kaip. Užsikirto durų spyna, „nutrūko“ kibiras šulinyje, užgeso dujų balionas, ąžuolas „bučiuoja“ stogą ir elektros laidus – tai kaip nesikviesi Lino, Antano, Giedriaus, Artūro? Geri tie kaimynai. Su jais ir bėdoj, ir džiaugsme gera. Ypač, kai ąžuolas rudenėjant susiruošia lapus švaistyti. Daug jų, tų lapų, vėjas išnešioja po gretimus kiemus, po gatvikę. Geranoriškai talkon atskuba ir Laimutė, ir Vitalija… Pasitaiko ir pykstančių – ne ant ąžuolo, ant kiemo šeimininkės. O ką ji gali? Nebent pasišnekučiuoti su senoliu, kuris prie šimtmečio artinasi. Užaugo iš mažos giliukės, tapo tikru galiūnu. Oi, daug jis mena, šitas ąžuolas. Visą romaną parašytų, jei mokėtų apie darbščią šeimininkėlę, apie josios džiaugsmus ir rūpestėlius, apie visą šeimyną nuo seno iki mažo.
Ąžuolui vis dar girdisi siuvamosios tarškesys, kalvio kūjo dūžiai. Gera „kriaučianka“ buvo mama. Apsiuvo, aprėdė ne vien visą giminę, bet ir kaimynus. Mokėjo gyventi taupiai. Senas undarokas pavirsdavo į gražią liemenę, paltas į striukę. O kiek skarų, čecholų, kaldrų pasiūta! Ir ne šiaip sau, o su papuošimais. Gyvenimas anuomet išmokė verstis pagal galimybes. Siuvėjėlei norėjosi, kad ir dukra išmoktų šito amato. Bet Alfonsę viliojo mokslai. Įstojo į Stepo Žuko Taikomosios dailės technikumą. Pasirinko meninį odos apipavidalinimą. Savo menu duoną užsidirbo. Dar mokykloje piešimo mokytojas J.Paulauskas šykščiai, bet pagirdavo: „Nesugriuvusi mergaitė“. O kai vyresnėse klasėse auklėtojas P.Gimbutas pakvietė į fotografijos būrelį, tai pusė bendraklasių nusipirko fotoaparatą „Smiena“. Ir Alfa taip pat.
Mokykla, mokytojai, klasiokai – mėgiama moters prisiminimų tema. Gera buvo būti drauge, linksmintis, o kartais gal ir ašarą nubraukti. Dažnai mintimis nukrypta į pokario pradinę mokyklą. Visada prisimena pirmą mokytoją V. Sagaitienę. Ko gero, tai buvo pirmas sutiktas nuostabus žmogus. Ji ne tik skaityti, rašyti išmokė, bet atvedė į nuostabiausią meniškų darbelių pasaulį. Iki šiol prisimena, kaip numezgė ryškiaspalvį kapšelį rašalinei nešioti. Net mama stebėjosi: „Kokias spalvas, ornamentus „išraitė“…
Potraukis dailiems darbeliams buvo moters postūmiu išvykti mokytis į Kauną. Daug metų praėjo nuo studijų, bet Kaunas vilioja. Gal kad čia gyvena sūnus Osvaldas, marti Ieva, anūkai Domas, Miglė, Danielė.
Prie meno sūnaus vaikai: studentas Domas gražiai dainuoja, groja gitara, Miglė studijuoja menus Vilniuje. Mažoji Danielė Dailės mokykloje tobulinasi. Džiaugiasi močiutės širdis. Jie visi josios pasididžiavimas!
Kaunas – studijų miestas. Kai atvyksta pas vaikus, moteris skuba į Laisvės alėją, prie Pelėdų kalno Ąžuolyne, prie savo mokslo šventovės. Kiekvieną kartą, čia besisvečiuodama, džiaugiasi gražėjančiu jaunystės miestu. Būtinai nueina į skverelį prie Muzikinio teatro, kur stovi paminklas kovotojui už laisvę R. Kalantai. Tai, kas tuomet vyko Kaune, sukrėtė visą Lietuvą. Minia žmonių tuokart buvo nesuvaldoma. Ji su kursiokais taip pat…
Dar vienas miestas, kuriame praėjo brandžiausi metai, – Šiauliai. Kartu su technikumo diplomu Alfonsei buvo įteiktas ir nukreipimas dirbti Šiauliuose, Odinės galanterijos fabrike. Pasiryžusi sugrįžti arčiau gimtojo miesto, negalvojo, kad čia dirbs net 30 metų. Tuo metu daug radviliškiečių dirbo Šiauliuose. Tad kelionė traukinuku pirmyn – atgal nei stebino, nei vargino. Tai buvo gyvenimas kelionė! Juk ne veltui sakoma: „Nuo likimo nepabėgsi“.
Jauna, nepatyrusi, bet gabi specialistė džiaugėsi patekusi į nuostabų kolektyvą. Greitai ji tapo sava. Visada žinojo, kad laiku sulauks patarimų, pagalbos esant būtinybei.
Kai retkarčiais susibėga su kolege Regina, dalijasi neužmirštamais vakaronių, karnavalų, jubiliejų, kelionių įspūdžiais ir prisiminimais.
Liūdniausia buvo, kai nesulaukus pensijinio amžiaus reikėjo atsisveikinti su bendradarbiais, kolektyvu, pačiu fabriku. Ne vienas lietuvis išgyveno tą įmonių, fabrikų, gamyklų, kolūkių, parceliaciją…
Kur dėtis? Kas toliau? Kaip išgyventi? Atėjo praradimų metas. Juk viena bėda – ne bėda… Pasimirė tėtis, staigi mirtis ištiko brolį, pasiligojusi nebepakilo mama. Po tokių sielvarto valandų liko viena mažoje grytelėje, tokioje artimoje ir tokioje susvetimėjusioje…
Ką daryti? Kaip išgyventi? Pavydžiai žiūrėdavo pro langą į skubančius mokinius, mokytojus, kaimynus. Išeities ieškota knygose, žurnaluose, radijo ir televizijos laidose. Bet juk prie viso šito reikia… ir pinigų.
Kunigo A. Toliato knygoje nušvito įdomi mintis: „Jei nori eiti greitai, eik vienas; jei nori eiti toli – eikite kartu“.
Kur ir su kuo eiti? Kur eiti? Ir lyg iš dangaus nusileido gerasis Baltas Angelas. Mokyklai reikėjo mokytojo – praktiko dėstyti gimnazistams technologijas. Tuometinis Vaižganto gimnazijos direktorius J. Onaitis apsidžiaugė: gimnazijoje dirbs odos specialistas. Kiek sumanymų bus įgyvendinta! Pradžioje tik kelios valandos papomokinei veiklai, vėliau suvenyrų švenčių svečiams gaminimas mokinių rankomis. Paskui ir pamokos. Būta ir abejonių: kaip bendrauti su gimnazistais, kaip mokyti amato? Iš kur gauti odos, instrumentų? Pamažu atėjo suvokimas: aš galiu, mes drauge su gimnazistais norime ir galime!
Nueitą kelią įprasmina akimirka „Pagaliau dalinuosi tuo, ką moku, su kitais“. Kiek daug žmogus gauna dalindamasis su kitais!
Paskui atėjo kitas metas. Užsirašė į Trečiojo amžiaus universitetą. Čia tik sveikatos ir noro turėk: dvasinis tobulėjimas, turizmas, mankšta, joga, susitikimai su įdomiais žmonėmis, vakaronės. Taip norėjosi visur spėti! Ir suspėjo. Šoko linijinius šokius, repetavo, koncertavo, ėjo darželinukams sekti pasakėles, pinti Advento vainiką. Kasdien vis kažkas naujo, nepatirta.
Šilčiausi apibūdinimai buvimo drauge bibliotekoje su senjorais iš knygų bičiulių klubo „Beržė“. Čia suvokė: kai metai užgula pečius, svarbiausia – bendravimas. Kiek čia bendraminčių būryje aptarta knygų, perskaityta poezijos, kiek keliauta! O kur dar pravesti Radviliškyje ir Šiaulių Višinskio NB edukaciniai odos užsiėmimai vaikams? Stebina bibliotekoje neįprasti renginiai: literatūriniai skaitymai, Vėlinių vakaras senose kapinėse, Baltas vakaras bibliotekos konferencijų salėje. Bibliotekos redakcinės grupės leidžiamas žurnalas „Radviliškio kraštas“. Kai kartais po kelis kartus „sukorusi“ iš savo gatvelės į centrą pajunta nuovargį, prisėdusi mąsto: „Juk visa tai GYVENIMAS! Mano gyvenimas. Dėkoju likimui už jį“.
Janina Kaučikienė
