Dabar vis dažniau tenka susimąstyti apie laiką. Laikas bėga, skuba, lekia, mes nebespėjame paskui jį. Bet palaukite – ar ne mes kartais bėgame, o laikas eina kaip ėjęs metų metus. Mes pašėlusiai skubame visur, visada, visaip. Ir kokia to pasekmė? Neviltis, kad nebespėjame eiti koja, kojon su laiku.
Štai kad ir šventės. Tik nušurmuliavo vėlyvosios gražios Visų šventųjų ir Vėlinių šventės. Oi, kaip skubėjome. Reikėjo išpuošti kapelius, pridaryti puokščių, pripirkti žvakių. Kad tik daugiau, kad tik gražesnių nei ant šalia esančio kapo. Uždegę žvakutes, retas kuris besikaupėme prie kapo maldoje. Reikėjo skubėti prie antro, trečio,… dešimto kapo. O juk tą patį buvo galima padaryti ne vien tik lapkričio pirmąją, o visą mirusiųjų pagerbimo savaitę-oktavą. Anksčiau prie artimoje kapo susirinkdavo visa giminė. Tai atrodė didingai, jautriai. Tik metams bėgant tas būrelis mažėjo, o jaunimas su vaikučiais nelabai ir skubėjo į tokias „pramogas“, nors sakoma, kad tai, ką pamatai vaikystėje, atmintyje išlieka visam gyvenimui.
Paprastai tarp švenčių norisi kad ir nedidelės pertraukėlės, tarpušvenčio. Bet kur tau -NE! Tuoj po Vėlinių ir iš po svetur įsibrovusio Helovyno prasideda didysis Kalėdų laukimo maratonas; kaip viena televizijos vedančioji sakė – „džinglbesų“ karavanas. Parduotuvėse iškeliami į prekybos sales dar nuo praėjusių metų užsilikę neišparduoti žaislai, papuošalai, blizgučiai, eglutės, uždegamos girliandos, rikiuojamos dirbtinės eglaitės.
Viena giminaitė, pabuvojusi Londone prieš gerą dešimtį metų, prisimena, kaip ją nuvylė toks ankstyvas Kalėdų šurmulys. Jai, atvykusiai iš Lietuvos, buvo nesuvokiamas tas mėnesį užsitęsęs triukšmingas komercinis chaosas. Nuo to ilgo laukimo ir pasiruošimo žmonės paprastų paprasčiausiai pavargo. Kita draugė pasakojo: „Prasidėjo visas mėnuo laukimo. Laukimo KO? – Dovanų, siurprizų, dainų giesmių, fejerverkų. Ir tik giliai giliai sąmonėje išliko kitkas – Kūdikėlio Jėzaus gimimo laukimas“.
Lietuvių tradicijose niekada nebuvo toleruojamas, reklamuojamas, akcentuojamas dovanų pirkimas ir dovanojimas. Prieškalėdinis laikotarpis – tai susikaupimo laikotarpis. Ruošdamiesi Kūčių vakarui, laukdami šv. Kalėdų, lietuviai apvalydavo visus kampus gryčioje, sutvarkydavo tvartelius, apeidavo pievas ir arimus, pašnekindavo gyvulėlius, pabelsdavo bitutėms. Bet tai dar ne viskas. Būtinas ir dvasinis apsišvarinimas. Žinota, kad būtina kuo greičiausiai grąžinti skolas, atsiprašyti tų, kuriuos įskaudinai ar įžeidei, susitaikyti su kaimynais, vaikams- su tėvais, tėvams – su vaikais. Tam buvo skiriamos keturios Advento savaitės. Juk Adventas – tai laikas, kupinas paslaptingumo, gal ir netikrumo ar baimės, atlaidumo. Nuo seno buvo žinoma, kad kenkti kitiems nei darbais, nei mintimis – nevalia. Adventas – rimties, susilaikymo, gailestingumo metas.
Dažnai kaip voverės rate matome tik sau po kojomis. Nesugebame, neturime laiko sustoti ir apsidairyti, plačiau atmerkti akis ir ištiesti ranka vargstančiam, kam nors pakelti akmenį nuo tako. Gyvenimas šiandien kupinas skaudžių problemų: daug skurstančių, klimpstančių bedugnėn. Visuomenę apima neviltis. Žmonės netenka jėgų grumtis su gyvenimo audromis. Ypatingai nereikalingais „ nurašytais“ žmones jie pasijunta to didžiojo, prieššventinio apsipirkimo metu. Jiems prieškalėdinis blizgesys ir dovanų pirkimo bumas – pačios nelaimingiausios gyvenimo akimirkos, kai mąstoma apie savo vienatvę ir nereikalingumą, pasmerkimą būti atstumtuoju. Visuomenės atgimimas, dvasinių jėgų ir vilties sugrąžinimas gal ir būtų išeitis. Žinoma, pirmiausia pasmerktais gyventi žemiau skurdo ribos PRIVALO pasirūpinti sėdintys „aukštybėse“ – Seimo nariai, ministrai – mūsų visuomenės galingieji. Būtų gera, kad būtent Adventiniu laikotarpių kiekvieno žmogaus širdį paliestų Angelas savo baltu sparnu. Juk visi esame pasiilgę meiles, džiaugsmo, vilties. Sakoma, kad dovanojantys žmonės patiria daugiau laimės nei tie, kurie perka sau. Pakalbinti žmonės apie dovanų pirkimą, išsakė skirtingas nuomones:
-Kokios čia dovanos, kai piniginėse vėjai švilpauja?..
-Aš pirkčiau ir mažmožį anūkėlei, bet..
-Lauksiu išpardavimų, gal pasitaikys kas nors įdomaus ir už prieinamą kainą.
-Einu į krautuvę tik „akių paganyti…
-Man niekada niekas nieko nedovanoja (?). Pripratau.
-Aš pasitaupiau pinigėlių, anūkėliui mašinėlę nupirksiu.
-Dovana? Kokia čia problema?..
Pavardinti atsakymus būtų galima ir toliau. Bet ar verta? Vieni atsakymai piktoki, kiti klausimo nesupranta, tretiems tai visai neaktualu. Nors pats dovanos parinkimo ir dovanojimo procesas daugumai malonus.
Gal kiek nukrypau į pirkimus. O juk IV Advento savaitė – didysis Kūčių laukimas. Svarbiausias atributas – stalas. Jis šveičiamas ilgai ir nuoširdžiai. Po to užklojamas geriausiu metų šienu, uždengiamas balinto lino staltiese. Prie stalo, patekėjus Vakarinei, susirinks visa šeima, bus prisiminti išėjusieji Anapilin. Garbingiausioje vietoje puikuosis eglutė, tikra, kvepianti mišku. O papuošta raudonskruosčiais obuoliukais (vaisingumo simboliai), lazdynų riešutėliais „Tyliais kristalo varpeliais prakalba naktis. Eglės žaliaskarės puošiasi šerkšnu -DIEVAS nusišypso kūdikio šypsniu. Laimina kiekvieną, laimina visus. Paslaptim apgaubia miestus, kaimelius“ (J.V.). Ta didžioji paslaptis -kūdikėlio Jėzaus gimimas. Malda, dalijimais kalėdaičiu, vienintelio obuolio po skiltelę ragavimas, vakarienė. Vaikai pašurmuliuos, išmėgins burtų galią, vyresnieji uždegs žvakeles ant eglės šakų, kurios liepsna sunaikins piktas mintis ir kėslus. Suaugusieji dar papasakos vaikams, kad prėskučiai – Kūčių karaliai. Duona jaunesnė už mažyti kietą kepaliuką – prėskutį, kurį galima iškepti ir ant akmens. Prėskutis – duonos prosenelis. Plotkelė – pramotė (kalėdaitė). Vieną plotkelę paliks kitiems metams, kitas šeimyna suvalgys. Senoliai nevakaros. Savo mintį mintydami eis miegoti.
O ryte jau Kalėdos! Kalėdų rytas pilnas stebuklų. Šeima pajudės į bažnyčią. „Ateiti į bažnyčią“ – tai ateiti į ramybės, paguodos užutekį. Tai ilga ir sunki kelionė į save (kun. A.Toliatas). Vienas Kalėdų ryto stalas gali mums priminti tūkstantmečius trunkantį mūsų istorijos tarpsnį. Tai didžiulė atminties šventė. Juk Kūčių ir Kalėdų papročiai klostėsi klajoklių palapinėse ir pusiau sėsliųjų žemėse.
Kalėdos… tyli ir Nematoma šventė, pašlovinanti gimusį kūdikėlį – Visatos valdovą. Kalėdos – ŽMOGAUS gimimo šventė, bet jam gimus dar reikia, kad jame gimtų ŽMOGIŠKUMAS. Kalėdos – džiugi šventė, nes nėra žmogui didesnis laimės ir harmonijos, negu atrasti, atpažinti, priimti Dievą. Tik…
Tik labai gaila, kad „vitrinų mirgėjime, dovanų ir kvapų maišalynėj“ nesuvokiame, kad „Kalėdose gimsta mažas, trapus kūdikis, atnešdamas šviesą ir ramybę, nusileisdamas slapčiausiose sielos kartelėse…“
Janina Kaučikienė
