Į seną ir atsinaujinantį Vilnių

Paskatinti nemokamu autobusu ekskursijai-pamokai išvykome į atsinaujinantį Vilnių. Nukeliavome net iki Medininkų ir pastovėjome prie atminimo monumento žuvusiems Lietuvos pasieniečiams.

Diena jau gerokai pailgėjusi, bet buvo tokia užimta, kad į namus grįžome jau tamsoje. Pirmiausia Vilniuje aplankėme naują ir absoliučiai kitokį muziejų – MO. Pavadinimas sudarytas iš žodžių, kurie atspindi muziejaus tikslus, skiemens – MOkytis, eMOcijos, žMOgus. Tai skaitykla, kino salė, užsiėmimai vaikams, pačių didžiausių naujienų ekspozicijos, parduotuvė, bistro… ir rezultatas – Modernaus Meno Muziejus.

Pastatas įspūdingas, užima buvusio kino teatro „Lietuva“ vietą. Įkūrėjai – Viktoras ir Danguolė Butkai, kurių biografija leidžia nusikelti į praeitį ir atsidurti Šeduvoje. Iš Šeduvos apylinkių yra kilę Viktoro tėvai ir seneliai – Petras ir Ona Butkai. Šie žmonės – to meto šviesuoliai. Senelis ūkininkavo, o Ona Butkienė prieš II-ąjį Pasaulinį karą ir šiek tiek po jo (iki tremties 1948 m.) dirbo pedagoge, buvo Šeduvos gimnazijos direktore, o Radviliškyje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokinių atmintyje išliko Mokytoja.

Senelis Petras, po priverstinio darbo Belomor kanalo statyboje, labai greitai mirė, o močiutė Ona pati viena su vaikais iškentėjo tremtį. Į Lietuvą sugrįžo 1957 m. Visas viltis sudėjo į anūko Viktoro išsimokslinimą ir džiaugėsi jo pasiekimais. Ji mirė 1982 m.

Viktoras Butkus gimė tremtyje 1954 m., visai mažas neteko tėvo. Į Lietuvą su mama Nijole grįžo 1958 m. Tapo daug pasiekusiu moksle ir gyvenime žmogumi. Jis pagal specialybę – chemikas, habilituotas mokslo daktaras, bendrovės „Fermentas“ įkūrėjas ir ilgametis jos direktorius, mokslininkas ir kolekcininkas. Savo kolekcijos įkvėptas, pardavęs bendrovę „Fermentas“, įsteigė 20 milijonų eurų kainavusį muziejų. Fonduose saugoma virš 5000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių kolekcija – dailės aukso fondas –nuo XX-ojo amžiaus 6-ojo dešimtmečio iki dabar.

Parodų ekspozicijos nuolat keičiamos. Mūsų aplankytoji ekspozicija visus stebino taip, kad trūksta žodžių jai nusakyti – reikia pamatyti patiems. Labai pasisekė su gidu, vilniečiu, savo miesto patriotu ir eruditu. Jis mus pasitiko prie Aušros (arba Medininkų) vartų ir išsamiai su pašmaikštavimais pavedžiojo po bažnyčias, cerkves, jų rūsius ir kiemelius. Gera pamoka, kaip skirti baroką nuo gotikos arba klasicizmo stiliaus, sužinoti, kuo vienų vienuolių brolija skiriasi nuo kitų, kur gyveno, mokėsi ir dirbo mums žinomi ir nelabai girdėti Lietuvos garsieji žmonės. Ir taip žingsnis po žingsnio nužingsniavome iki Šv. Onos bažnyčios, galėjom pačiupinėti ir pasidžiaugti, kad tie senieji mūsų protėviai buvo tokie sumanūs ir, žinoma, turtingi, kad galėjo tokius šedevrus po savęs palikti. Ar mes paliksim ką nors panašaus? Juk ir išsaugoti kartais nebesugebame.

Pasigrožėjome nauju paminklu Jonui Basanavičiui. Stovi visai prieš Vilniaus filharmoniją, lyg norėtų į ją įeiti. Pasidomėjome ir Radvilos-Našlaitėlio atminimui skirtu kompasu Rotušės aikštėje.

Tiems, kurie retokai būna Vilniuje, aikčioti teko apsilankius Literatų, Stiklių gatvelėse. Tikrai labai išskirtinai atkurtos erdvės, kurios stebina žmonių išmone.

Vakarėjant pasukome Medininkų link. Pilies griuvėsiai restauruoti, užkonservuoti, vienos sienos bokštas atstatytas. Pilies liekanos mena laikus, kai ten vasarodavo Jogailos tėvas Algirdas su vaikais. Kazimieras Jogailaitis – pats gražiausias ir švelniausias – tapo šventuoju. Jis ten ir mirė. Pati pilis tais laikais buvo „kietas riešutėlis“ ir atlaikė kryžiuočių puolimus.

Vietoje 1812 m. Napoleono armijos sudegintos bažnytėlės atstatyta nauja. Labai jauki vidaus medinė apdaila.

Be jokių kelio nuorodų, vedami nuojautos, suradome vietą, kur žuvo pirmieji Lietuvos pasieniečiai. Stovi tas nelemtas vagonėlis po stiklo kupolu, o šalia monumentas su baltais kryžiais žuvusiųjų atminimui.

Kelionės metu, aišku, apsilankėme žydiškų beigelių kavinukėje ir skanavome tų „baronkų“ (lietuviškai). Beigelių atgaivinimas yra viena iš žydų kultūros paveldo dalių.

Fiziškai lyg ir pavargę, bet emociškai pasisotinę grįžome į namus.

Danguolė Dabašinskienė,
Radviliškio TAU turizmo grupės vadovė

Total
0
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Related Posts