Po ilgai trukusių diskusijų, abejonių, kaltinimų dėl galimų užkulisių susitarimų ir ginčų dėl valdančiųjų nenoro pasinaudoti europinėmis lėšos, Radviliškio rajono savivaldybės taryba gegužės 28 dieną pritarė mero Kazimiero Račkauskio siūlymui ieškoti privačių investuotojų Radviliškio autobusų stoties modernizavimui.
Nors šio posėdžio metu taryba balsavo tik dėl leidimo rinkti investuotojų pasiūlymus ir organizuoti idėjų konkursą, opozicija perspėja, kad būtent šiuo balsavimu buvo duota politinė žalia šviesa procesui, kuris ateityje gali baigtis strategiškai svarbios miesto teritorijos perdavimu privataus kapitalo interesams ir netgi galimu autobusų stoties užvaldymu.
Diskusijos metu netrūko nei aštrių pasisakymų, nei nepatogių klausimų. Opozicijos atstovas, tarybos narys Gediminas Lipnevičius kalbėjo apie galimus korupcijos požymius, tarybos narė Jolanta Margaitienė pasigedo pačio UAB „Radviliškio autobusų parkas“ direktoriaus Artūro Jacevičiaus dalyvavimo, o dalis valdančiųjų, nors ir palaikė projektą, patys pripažino, kad savivaldybei ateityje vis tiek gali tekti prisidėti prie projekto įgyvendinimo.
Korupcijos šešėlis ir neatsakyti klausimai
Ko gero, didžiausią įtampą posėdyje sukėlė ne pats investuotojų paieškos projektas, o Gedimino Lipnevičiaus viešai išsakyti įtarimai dėl galimų privataus investuotojo ir savivaldybės vadovų išankstinių susitarimų.
Tarybos narys pareiškė turintis informacijos, kad galimi investuotojai jau dabar sudarinėja susitarimus su kai su kurių aplinkinių nekilnojamojo turto savininkais. „Aš net žinau, kas tas investuotojas“, – posėdyje pareiškė G. Lipnevičius. Dar rimčiau nuskambėjo jo teiginys, kad kai kurie būsimi investuotojai galimai jau dabar ruošiasi projektui, nors taryba tuo metu dar tik sprendė, ar apskritai leisti pradėti investuotojų paieškos procedūras. „Jeigu žmonės jau dėl turto sudarinėja sutartis, nors taryba dar nieko nėra nusprendusi, čia jau panašu į korupcinę veiklą“, – kalbėjo tarybos narys. Jo manymu, kad radviliškiečiai neprarastų turto – autobusų stoties ir žemės šalia jos nedelsiant turi atlikti tyrimą teisėsauga.
Meras Kazimieras Račkauskis tokius pareiškimus kategoriškai atmetė ir tvirtino neturintis jokios informacijos apie galimus išankstinius susitarimus ar konkrečius investuotojus. Vis dėlto pati situacija atrodo keistai.
Tarybai buvo siūloma pritarti privataus investuotojo paieškoms, tačiau iki pat posėdžio pradžios nebuvo žinoma ir tik posėdžio metu buvo atsakyta, kas rengs konkurso sąlygas. Šį klausimą posėdžio metu merui K. Račkauskiui ir projekto rengėjui Investicijų ir turto valdymo skyriaus vedėjui Gintarui Pilypui uždavė ir G. Lipnevičius. Paaiškėjo, kad visą procesą organizuos UAB „Radviliškio autobusų parkas“. Ir būtent dėl to iškilo dar daugiau klausimų.
Kodėl salėje taip ir nepasirodė pagrindinis už šio projekto įgyvendinimą atsakingas žmogus?
Diskusijų metu tarybos nariai kalbėjo apie investuotojų paiešką, būsimas konkurso sąlygas, galimus milijoninius projektus ir vienos strategiškai svarbiausių miesto teritorijų ateitį. Tačiau posėdyje taip ir nepasirodė žmogus, kuriam po balsavimo bus pavesta visa tai įgyvendinti.
UAB „Radviliškio autobusų parkas“ direktorius Artūras Jacevičius tarybos posėdyje nedalyvavo ir į tarybos narių klausimus neatsakinėjo. Būtent šią aplinkybę pastebėjo opozicijos atstovė Jolanta Margaitienė.
„Kas teiks viešąsias paslaugas po stoties perdavimo? Kodėl pasitarimų ir posėdžių metu niekada nedalyvauja ir į klausimus neatsako autobusų parko direktorius? Dabar matau dalyvaujant kitų savivaldybės įmonių vadovus, tačiau jo nematau. Norėtųsi matyti direktorių ir kad jis atsakytų į klausimus“, – sakė tarybos narė. Tai nebuvo formalus priekaištas.
Po balsavimo būtent autobusų parkui pavesta organizuoti investuotojų paiešką, rengti konkurso procedūras, vertinti pasiūlymus ir vykdyti visą procesą iki galutinio investuotojo pasirinkimo.
Kitaip tariant, taryba balsavo dėl projekto, kurį administruos „Autobusų parkas“, tačiau jo vadovas tarybos nariams taip ir nepaaiškino nei savo matomos projekto vizijos, nei konkurso organizavimo principų, nei galimų rizikų. Dar daugiau klausimų sukėlė tai, kad meras pats pripažino, jog direktorių į posėdį buvo galima pasikviesti. Jeigu buvo galima pasikviesti, kodėl jis neatvyko? Į šią kritiką meras K. Račkauskis atsakė, kad nematė poreikio kviesti A. Jacevičiaus, tačiau, jei tarybos nariai išsakys poreikį, UAB „Radviliškio autobusų parko“ direktorių pakvies į kitą diskusiją.
O jeigu problema būtų išsprendžiama be privataus investuotojo?
Svarstant šį klausimą Investicijų ir kaimo reikalų komitete, komiteto narys Gediminas Lipnevičius siūlė projektą įgyvendinti pačiai savivaldybei – rekonstruoti autobusų stotį, pasinaudoti europiniu finansavimu ir išsaugoti nuosavybės teisę į visą turtą. Tačiau šis siūlymas valdančiųjų politikų palaikymo nesulaukė.
Jo nuomone, savivaldybė pernelyg greitai pasirinko privataus investuotojo kelią net neišnaudojusi galimybių išlaikyti autobusų stotį savivaldybės rankose. „Anksčiau buvo kalbėta apie galimą europinių lėšų paramą stočiai, tačiau dabar savivaldybės nuomonė pasikeitė ir tarybai bei gyventojams siūlomas jau visai kitas kelias – privataus investuotojo atėjimas“, – kalbėjo G. Lipnevičius.
Meras Kazimieras Račkauskis į tai reagavo kategoriškai. Pasak jo, jokios realios europinio finansavimo galimybės nėra, nebuvo ir nebus. Tačiau opozicijos atstovas tokį teiginį iš karto užginčijo.
Dar negana to, redakcijai pasidomėjus paaiškėjo, kad meras galimai sako netiesą, nes savivaldybė europinėmis lėšomis jau dabar planuoja tvarkyti Šeduvos autobusų stotį. Tai kaip tai išėjo, kad vieną stotį už europines lėšas remontuoti galima, o kitos – ne. Tai kelia papildomų klausimų.
G. Lipnevičius tarybos posėdyje pareiškė pats kreipęsis į Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) ir gavęs informaciją, kad 2027 metais planuojami kvietimai savivaldybėms teikti paraiškas viešųjų pastatų modernizavimui. Kai projekto rengėjas Gintaras Pilypas pareiškė, jog ši programa autobusų stočiai netinka, tarybos narys pateikė alternatyvų siūlymą. Jo teigimu, savivaldybė galėtų teisiškai sutvarkyti objekto statusą ir ieškoti būdų stotį priskirti viešosios paskirties objektams. „Savivaldybė gali pakeisti dokumentus, įteisindama stotį kaip viešąjį pastatą ir laukti europinių lėšų“, – argumentavo G. Lipnevičius.
Iš esmės tai buvo pasiūlymas pirmiausia ieškoti sprendimų, kaip išsaugoti autobusų stotį savivaldybės nuosavybėje, o tik nepavykus – svarstyti privataus kapitalo galimybę. Tačiau tokia kryptis ir vėl nesulaukė valdančiųjų palaikymo.
Diskusijos pabaigoje G. Lipnevičius prie šio argumento grįžo dar kartą. Jo nuomone, tarybos dauguma pernelyg lengvai žiūri į sprendimą, kuris ateityje gali pakeisti visą autobusų stoties teritorijos valdymo modelį. „Daugelis jūsų mano, kad čia viskas labai paprasta. Tačiau čia uždegama žalia šviesa užvaldyti autobusų stočiai priklausančią žemę, o už tai savivaldybė gautų tik mažą kampelį naujame pastate“, – perspėjo tarybos narys. Pasak jo, kol dar egzistuoja galimybė pasinaudoti europiniu finansavimu, savivaldybė neturėtų skubėti atverti durų privatiems investuotojams. Būtent šioje vietoje išryškėjo esminis skirtumas tarp opozicijos ir valdančiųjų pozicijų.
Ar pažadas „savivaldybė nemokės nė cento“ nevirsta pavojinga iliuzija?
Vienas svarbiausių argumentų, kuriuo meras Kazimieras Račkauskis gynė privataus investuotojo paieškos idėją, buvo pažadas, kad savivaldybei šis projektas nekainuos. Posėdžio metu meras ne kartą pabrėžė, kad sieks pasirinkti tokį investuotoją, kuris nereikalautų jokio savivaldybės finansinio prisidėjimo. „Mano siūlymas bus palaikyti tą investuotoją, kuris nereikalaus jokio savivaldybės prisidėjimo“, – teigė meras.
Tačiau būtent šioje vietoje tarybos salėje nuskambėjo bene daugiausiai abejonių. Gediminas Lipnevičius priminė Vilkaviškio autobusų stoties istoriją, kurią pati savivaldybė ne kartą pateikė kaip sėkmės pavyzdį. Pasak tarybos nario, ir Vilkaviškyje iš pradžių buvo kalbama apie investuotojų lėšomis įgyvendinamą projektą, tačiau vėliau paaiškėjo, kad savivaldybei vis tiek teko prisidėti prie infrastruktūros tvarkymo kone puse milijono eurų.
„Ar neatsitiks taip, kad ir čia anksčiau ar vėliau teks naudoti savivaldybės lėšas investuotojų padėčiai pagerinti?“ – klausė tarybos narys.
Įdomiausia tai, kad meras iš esmės patvirtino patį faktą. Jis pripažino, kad Vilkaviškio atveju savivaldybei iš tiesų teko finansuoti dalį darbų, susijusių su privažiavimais ir infrastruktūra aplink autobusų stotį, ir net ne puse milijono, o kone 900 tūkstančių. Taigi net ir savivaldybės pateikiamas pavyzdys rodo, kad pažadai apie visiškai privatų finansavimą praktikoje ne visada išsipildo.
Dar daugiau abejonių sukėlė opozicijos atstovės Jolantos Margaitienės pastebėjimas. Nors tarybos narė neprieštaravo pačiai privataus investuotojo idėjai, ji atvirai suabejojo, ar realu tikėtis, kad savivaldybė apskritai niekuo neprisidės. „Nebus taip, kad savivaldybė visiškai neprisidės prie stoties. Tikrai reikės prisidėti prie aplinkinės infrastruktūros“, – sakė J. Margaitienė. Iš esmės tai reiškia, kad net dalis politikų, palaikančių projektą, netiki visiškai „nemokamos“ rekonstrukcijos scenarijumi.
Ir tai nestebina. Jeigu autobusų stoties teritorijoje atsirastų nauji komerciniai objektai, prekybinės erdvės ar iš esmės pasikeistų teritorijos išplanavimas, savivaldybei greičiausiai tektų spręsti automobilių stovėjimo, privažiavimo kelių, šaligatvių, apšvietimo, lietaus nuotekų ir kitus infrastruktūros klausimus. Būtent tokiose vietose dažniausiai ir prasideda savivaldybių išlaidos, kurios iš pradžių nebūna įskaičiuotos į garsiai skelbiamus pažadus apie „privatų investuotoją“. Todėl šiandien pagrindinis klausimas skamba labai paprastai. Ar po kelerių metų Radviliškio gyventojai neišgirs to paties paaiškinimo, kuris jau buvo girdėtas kitose savivaldybėse: investuotojas investavo, tačiau dėl viešojo intereso savivaldybei vis tiek tenka prisidėti prie aplinkinės infrastruktūros milijonais eurų?
Kai kalbėti leidžiama ne visiems: valdančiųjų dauguma nutildė viešnią iš Šiaulių
Diskusijai einant į pabaigą I. Gajauskaitė paprašė žodžio. Moteris paaiškino norinti pasidalyti Šiaulių patirtimi po autobusų stoties perdavimo privatiems investuotojams ir perspėti apie galimas pasekmes, su kuriomis susidūrė šiauliečiai. Jau buvome rašę, kad dėl per didelių įkainių Šiaulių autobusų stotyje, keleiviai yra išlaipinami ir įlaipinami šalia esančioje degalinėje. Vis dėlto meras Kazimieras Račkauskis ją sustabdė primindamas, kad pagal tarybos reglamentą pasisakyti I. Gajauskaitė gali tik gavusi tarybos narių leidimą. Buvo balsuojama. Valdančiosios daugumos atstovai leidimo nesuteikė. Taip žmogus, atvykęs į tarybos posėdį savo iniciatyva ir norėjęs pasidalyti realia kito miesto patirtimi, taip ir negavo galimybės pasisakyti.
Paradoksalu, tačiau viso posėdžio metu ne kartą buvo remiamasi kitų miestų pavyzdžiais. Savivaldybės vadovai kaip sektiną modelį minėjo Vilkaviškį, Druskininkus, tačiau kai atsirado žmogus, galintis papasakoti apie problemas, su kuriomis po panašių sprendimų susidūrė Šiauliai, šiai nuomonei vietos tarybos salėje neatsirado. Būtent tai sukėlė opozicijos atstovo Gedimino Lipnevičiaus pasipiktinimą. „Labai liūdna, kad tarybos nariai pabijojo leisti pasisakyti atvykusiam žmogui. Manau, tai yra gėda“, – pareiškė tarybos narys.
Šis epizodas tapo vienu simboliškiausių viso posėdžio momentų. Tą dieną tarybos dauguma nusprendė pradėti procesą, kuris gali pakeisti autobusų stoties likimą dešimtmečiams į priekį. Tačiau žmogui, norėjusiam papasakoti apie galimas tokio kelio pasekmes, žodžio taip ir nebuvo suteikta.
Valdantieji pasirinko tikėti: autobusų stoties likimą patikės privatiems investuotojams
Po gegužės 28-osios balsavimo autobusų stoties likimas dar nenulemtas. Investuotojo nėra, konkurso sąlygų nėra, konkretaus projekto nėra. Tačiau viena jau aišku – tarybos dauguma davė politinį leidimą pradėti procesą, kuris gali iš esmės pakeisti vienos strategiškai svarbiausių Radviliškio teritorijų ateitį.
Už šį mero K. Račkauskio teiktą sprendimo projektą, kuris buvo įvardintas kaip galimai turintis korupcinių požymių, ir žalią šviesą autobusų stoties „prichvatizacijai“ balsavimu uždegė kaip visada tie patys: socialdemokratai kartu su konservatoriais bei juos visada palaikantys „valstiečiai“, liberalai ir „Vardan Lietuvos“. Tie patys, kurie balsavo ir už abejotinuose milijonuose įklimpusį Baisogalos stadiono projektą.
Šio sprendimo nepalaikė nepartiniai G. Lipnevičius ir V. Aleknienė.
Valdantieji pasirinko tikėti, kad privatus investuotojas problemų nesukurs, europinių lėšų nebus, o savivaldybei nereikės mokėti nė cento. Opozicija perspėjo apie galimą žemės perėmimą, neatsakytus klausimus ir riziką, kad anksčiau ar vėliau už gražius pažadus vis tiek teks susimokėti.
Kas buvo teisus, parodys laikas. Tačiau jau šiandien akivaizdu viena – kuo daugiau klausimų tarybos posėdyje buvo užduota, tuo mažiau konkrečių atsakymų buvo išgirsta. O kai balsuojama už procesą, kurio svarbiausios detalės paaiškės tik vėliau, didžiausia rizika tenka ne politikams ir ne investuotojams. Ji tenka Radviliškio miesto gyventojams.
Emilija Laukagalytė
