„Štai ir dabar gubernatorius meilikauja, bet jo siekimas lyg veidrodyje. Mano Valančių apdums, senis, sukriošęs kiužis. Nepajuto, kaip iš burnos išlėkė žodžiai, lyg kregždės iššovė: „Ne viskas žinoma, jūsų kilmybe!“ (Adolfas Sprindis). Bet pradedam, nuo A. S. novelės „Pasikalbėjimas Kauno rotušėje“. Ir aš nuo to pradėsiu.
Pradžia
Gyvenimas margas, kaip kai kurių katinų kailis. Jame yra ir pakankamai siurprizų. Kad ir knygų nameliuose. Ir ko tik ten neaptinki. Štai po ranka „Novelės metai“ (Vilnius, „Vaga“, 198 8m.) dar rubliai, už slenksčio nepriklausomybės atkūrimas. Sudarytoja J. Sprindytė. Šiaip novelės, mano nuomone, nedėkingas ir ne toks paprastas literatūros žanras. Žvilgteliu į autorių sąrašą, tarp jų ir R. Gavelis, J. Ivanauskaitė, J. A. Greimas. Skaitau. Sovietiniai opusai, bet… padeda man suprasti, kad literatūroje esu jei ne vidutinybė, tai kaip skilties rašytojas esu artimas nuliui. Kadangi nei Radviliškio knygyne, nei bibliotekoje nėra pomirtinio R. Rastausko (žinomas kaip „RoRa“) eseistikos rinkinio „Atminties stalčiai: šortai“, pasitenkinu autoriaus kūriniu „Verkianti bronza“ (kelionių knyga 1993–2023) „Apostrofa“, 2024 m. Tad kelionės.
Kelionės
Esu baisus namisėda, na sovietmečiu du metus dirbau (tarnavau) Pamaskvėje, šalia Šeremetjevo viešbučio, buvau apdovanotas kelionė į Uljanovską (V. J. Lenino gimtinę), buvo dar ir Kaliningradas (Karaliaučius), Leningradas (Sankt-Peterburgas), Varšuva (pas kaimynus lenkus), Užkarpatė ir viskas. Žinoma, įspūdžių užteko, bet nerašiau jokių dienoraščių ir jie išbluko iš atminties, liko fragmentai, detalės, na, pavyzdžiui, Lenkijos sostinės turgus, praeivis ryte lesinantis balandžius (paskui jį sekė didelis šių sparnuočių pulkas), Varšuvos katedra, kur pasislėpėme nuo lietaus, Vislos krantinė, knygynai. Kai viename kioskelyje nusipirkau Varšuvos žemėlapį, buvau apstulbintas, išpakuotas jis buvo paklodės dydžio. Kažką galėčiau parašyti apie Pamaskvės ąžuolų giraites, miškus, primenančius taigą, išvykas į Maskvą, jos parodas, muziejus ir net operetę „Šikšnosparnis“ (kas tuomet ten įvyko – nežinau, bet komandą – taip.) Galėčiau rašyti ir apie Leningrado „Ermitažą“, baltąsias naktis (ne arklius), Kaliningrado žuvį, Uljansko Lenino muziejų ir mokyklą, kurioje mokėsi, suolą (jei tai tikrai autentiškas). Jų namą (Uljanovų) su išėjimu į dvi gatves. Man asmeniškai patiko gero pažįstamo kelionės į visus aplinkinius (ir ne tik) rajonus (Kelmę, Raseinius, Pakruojį, Kėdainius, Panevėžį, Šiaulius praleidžiu). Atsiminimas vienas, bet man svarbiausias, tai Naujametinė-Kalėdinė Kėdainių senamiesčio aikštė. Tai buvo fantastikos sritis. Na, gal dėl to ir gerbiu visuomenininkę Jolantą Blažytę, Tėvo Stanislovo vadinamą „Jolantėle“. Ir čia atkeliauju link dar vieno kelionių aspekto.
Aspektas
Žinau, jog yra skaitytojų, kuriems panašūs, nelietuviški, žodžiai nepatinka, šiuo atveju tai atžvilgis, kuriuo nagrinėjamas daiktas, reiškinys, sąvoka. Tai štai aš niekada neabejojau kelionių naudingumu, o, pavyzdžiui, kelionės į save, netgi bijau (norintys gali perskaityti legendinio psichiatro Stanislovo Grofo („Adventure of self – Discovery“) „Kelionė ieškant savęs“. Na aš netikęs vertėjas, tad rašysiu apie kai kurias asmeniškai patirtas kelionių dėliones.
Dėlionės
Metęs suvirintojo darbą dėl menkaverčio atlygio, tą pačią dieną įsidarbinau „Mūsų krašto“ redakcijoje ir pasijutau it pensininkas, tarsi nesibaigiančiose atostogose su veik neribotomis savirealizacijos galimybėmis. Džiaugiausi it šuo gavęs mėsingą kaulą. Na ir kas, kad kas savaitę turėjau užpildyti vieną savaitraščio puslapį. Kažkoks kipšas gundė rašyti vis daugiau ir daugiau. Į rusiškus žurnalus ir pan. Tų leidinių buvo per dvylika. Iš šiandienos pozicijos – garbėtroškos patenkinimas. Tad atrodo suprantu Tauzylą ir jo Klapčiuką Skundeivą. Na, jie gali daugiau domėtis ne tik garbe, bet ir garbės pinigine išraiška. Tai tik spėjimas. Jei norite, būrimas iš kavos tirščių. Tačiau sugrįžtu prie savotiškos didybės manijos savo asmenybėje.
Sugrįžimas
Žmogus, kuris bent 23-is metus buvęs paprastu darbininku per vieną dieną tampa korespondentu, na, ne „šuns papai“. Manija reikalauja aukos. Nori būti geras korespondentas, turi ir skaitytojui duoti kažką tokio, ko jis gal ir negirdėjęs. Tarkime su įdomiais neeiliniais asmenimis. Pirmasis, be abejo, buvo Tėvas Stanislovas. Prisimenu ir jo balsą – „Alio, Dotnuva klauso“. Priėmė, o po to dar ne kartą bendravome. Esu lyg ir savotiškas nenaudėlis, susipažinimas įvyko, o vėliau, pagal galimybes, pradėjau bendrauti su jo šeimininke, darbininkais, vargonininke. Ir jau vėliau (beje, vienas jo darbininkas – šakninis radviliškietis), prie arbatos puodelio ėmėme itin delikačiai bendrauti apie bendrus pažįstamus. Ten šnektelėjome ir apie rašytoją Jurgą Ivanauskaitę, jos Himalajinių kelionių ir budizmo žavesio metu. Tėvas Stanislovas paprastai pasakė: ji grįš prie savo tikrųjų šaknų. Vienuomet, ne kartą pas dažną Tėvo Stanislovo viešnią teko gerti arbatą iš pialų. Susižavėjęs jos knyga „Agnijos Manija“ net parašiau minėtam romanui recenziją (publikuotą „Šiaulių krašte“, bet skaitytojams primenu, spaudos leidinių su savo publikacijomis – nesaugau). Tačiau liko, rašytojos pakoreguoti atsakymai į interviu klausimus, nuotraukų iš Himalajų. Deja, Agnija nebesugrįžo, bet prie šaknų – taip. Užsukęs pas Tėvą Stanislovą susitikau ir kunigą Julių Sasnauską, kuris suteikė J. Ivanauskaitei ir paskutinį patepimą. Liko adresai: Tauro g., Šaltinių g., Dharam saloje, telefono (laidinis numeris) bet… rašytojos jos nebėra. Tarp kitko, žmona pyko dėl mūsų bendravimo, tačiau istorija tęsiasi.
Tęsinys
Vėl iš kelionių srities. Studijos Vytauto Didžiojo universitete, Kaune. Rytą atvažiuoji į paskaitas, vakare namo į Radviliškį. Pavargdavau, nes buvau ne jaunuolis. Pabandžiau pagyventi „Metropolio“ viešbutyje, netoli universiteto, brangoka. Ir viena vienuolė (studijavome kartu) pasiūlė vienuolyno pastogę. Pusryčiai, vakarienė ir tik kokie 6 km nuo universiteto. Ji dažnai važiuodavo savo automobiliu, arba visuomeniniu transportu. Tik nesupraskite klaidingai, ne seserų (vienuolių) aukšte, o šalia altaristų, piligrimų. Aukos dėžutėje palieki tiek kiek gali. Kelionės… Sesuo Janina vadovavo globos namams (vaikų) Marijampolėje. Nuvežė, supažindino su miestu: Jono Rygiškio gimnazija, palaimintojo Jurgio Matulaičio katedra, koplyčia, kurią prižiūri vienuolės ir t. t. Susipažinau su katalikiškų vaikų namų globos sistema (šalia ir globos namai nusenusiems, nepajėgiems). Be to sesuo, itin mėgo greitą važiavimą, greičio pedalas iki galo, po sudėtingesnių lenkimų persižegnoja, vairavimo stažas – solidus. Sužinojau, jog ji vieną pokaryje sužeistą kunigą veždavo į svečius pas Tėvą Stanislovą (radviliškietis), o vienądien į vienuolyną iš JAV atvyko J .Marijosiūtė, jų ordino generolė (jei teisingai supratau). Jums ši pavardė nieko nesako? Spėju, jog dainininko R. Marijošiaus balsą girdėjo ne vienas mano kartos atstovas. Tėvas, buvęs Radviliškio bažnyčios vargonininkas, brolis, gyvenantis JAV t. p. muzikas, o jų jau gerokai apleistas namas stovi Jaramino g. Radviliškyje. Ir tai pavadinčiau savo pastebėjimu apie kelionių pokštus. Ir nepainiokite pokštų su mokytoju Jeronimu Bokštu, kuris pasak legendos „pylė“ vienai sukiaulėjusiai mokinei per snukį, o po to turėjo nemalonumų. Legenda tai tik pasaka, pagalvokite ar gali motina savo vaikus paversti lapuočiais, o pati tapti spygliuota egle, bet metas pabaigai.
Pabaiga
Pabaigai vietoj epigrafo pasirinkau pastebėjimą-citatą: „Pusę laiko, kada nemiega, katės laižo savo kailį“. Tai padeda joms atvėsti, skatina kraujotaką ir po kailį pasiskirsto natūralios seilės perduodamos aliejus. Taip pat manoma, kad kačių seilėse yra fermentų it antibiotikų galinčių gydyti žaizdas. („Oho“ Nr.1, p.10). Tik nereikia užmiršti, jog katės gali miegoti 16 valandų per parą. Panašiai kaip kai kurie politikai. Aštuonias valandas miega seime, aštuonias – namuose, o likusį laiką „laižosi“ savo kailį t. y. kuria savo teigiamą įvaizdį, valgo, tuštinasi ir nė velnio nenuveikia Lietuvos ir tautos gerovei. Šiaip būtų įdomu sužinoti, ką apie tai mano S. Luščikas, V. Juozapaitis ar kiti partiniai veikėjai? Nors šiaip aš ne katė, man nebūtina tenkinti smalsumo, laižytis kailį, lydėti šeimininką kelionėse ar kažko klausyti. Bet rašydamas skiltį kelionę atlieku nuo pavadinimo iki paskutinio taško.
2026-05-08
Vytautas Mikalauskis
