Socialiniai tinklai

Radviliškio krašto bendruomenė

Žurnalistė R. Janutienė papasakojo, kaip buvo išvogta valstybė

Avatar

Paskelbta

data

Liepos 22 dieną „Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose, bendruomenės pirmininko bei Radviliškio rajono savivaldybės tarybos nario Gedimino Lipnevičiaus kvietimu, lankėsi žurnalistė, redaktorė, tiriamosios žurnalistikos laidų vedėja Rūta Janutienė.
Susitikimo pradžioje – apie knygas
Susitikimo su bendruomenės nariais pradžioje viešnia papasakojo apie savo jau keturias parašytas knygas, ilgiau stabtelėdama ties naujausia – „Ir saugok mus nuo piktojo“: „Jau 5 mėnesius važinėju po visą Lietuvą su nauja knyga. Knyga apie laikmetį, kurį išgyvenome – parašiau lūžio biografiją, apie tai, kas nebuvo kalbama viešai, buvo „po kilimu“. Prisistatau ne kaip televizijos žmogus, ne kaip politikė, bet kaip žurnalistinių knygų autorė. Parašiau 4 knygas: pirma buvo apie tai, kaip pardavė Mažeikių naftą – „Nuslėptoji Williams atėjimo istorija“. Už šią knygą gavau Vinco Kudirkos premiją. Kitokių medalių ir apdovanojimų iš valdžios nesu gavusi, nes manau, kad žurnalistams nedera imti iš valdžios dovanų. Vėliau buvo knyga „Raudonoji Dalia“. Iš pradžių galvojau sukurti laidą, ką nuslėpė Dalia Grybauskaitė ateidama į valdžią, tačiau laidos neišleido, o mane išleido lauk iš kanalo, tai parašiau knygą. Trečia knyga buvo apie Landsbergių gyvenimo istoriją – nuo pat senelio, pono Žemkalnio, iki pat Gabrieliaus Landsbergio. Manęs nepadavinėjo į teismą kaip V. Petkevičiaus, nes knyga buvo stipriai dokumentuota – padirbėjau kaip reikiant. Naujausia knyga – apie šešėlinį elito gyvenimą, kurį papasakojo du nusikaltėliai – Henrikas Daktaras ir Vladas Beleckas. Tais laikais, kai sugriuvo Tarybų Sąjunga ir pradėjo kurtis Nepriklausomybė, jie priklausė Lietuvos elitui ir vieninteliai iš to elito buvo pasodinti. Maniau, kad jeigu jie sėdi vieninteliai, o veikė kartu ir su politikais, ir su teisėsauga, gal panorės tuos savo sėbrus išduoti. Tai pasakojimas apie neeilinius tris gyvenimus: Henriko Daktaro, Vlado Belecko ir kunigo Ričardo Mikutavičiaus.
Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, kuriose atsispindi privatus sovietinių ir dabartinių turčių gyvenimas. Mėginau atsakyti į klausimus, kaip jie visi, tuštinę valstybės ir žmonių kišenes liko nenubausti. Vaikščiojau kasdien beveik mėnesį į Lukiškių kalėjimą kaip į darbą. Su Daktaru pirmą kartą susitikau lyjant ir pasiskundžiau prastu oru. „Nieko blogo, kai lyja – lietus vagių laikas“,- pasakė Daktaras. Pasirodo, jis savo „veiklą“ pradėjo nuo lapių vagysčių – šunys per lietų miega, tad gali vogti, kiek nori. Daktarų gauja vogdama lapes ir lėbaudama labai suįžūlėjo, tad juos sugaudė, išsiuntė į Sibirą. Iš Sibiro jie grįžo su labai rimtais ryšiais – jau globojami Tarybų Sąjungos įteisintų vagių.
Daktarai pradėjo prekiauti spiritu „Royal“ – visi tuo metu tai matė. Spirito pinigais Daktarai pamėgino antruose prezidentiniuose rinkimuose nusipirkti prezidentą, tačiau sutrukdė gaujai talkinusio KGB majoro S. Čiapo nužudymas.
Jie siekė monopolizuoti visą alkoholio rinką, „Royal“ atkeliavo į Lietuvą iš Leningrado uosto, kurį kuravo gaujos. Leningardui vadovavo Anatolijus Sobčakas, šalia jo buvo Vladimiras Putinas. Tai V. Putinas atidavė gaujoms kuruoti tą uostą, iš kurio į Lietuvą važiavo „Royal“. Daktaras kas mėnesį į Rygą savo kuratoriams veždavo atiduoti pinigus. Veždavo 0,5 mln. dolerių smulkiomis kupiūromis, sudėtomis į šampano dėžes – mėnesio alga tuo metu buvo 30 dolerių.
„Kur laikote pinigus?“,- paklausė manęs Daktaras. Atsakiau, kad banke. „Kvailai  darote, pinigus reikia laikyti slovike“,- pasakė jis. Daktaras iš tikro savo turtus kišdavo po žeme – užkasdavo miške. Tiesa, miškas keičiasi, išėjus iš kalėjimo jam ne visada būdavo lengva savo lobį surasti.“
R. Janutienė pasidalino savo įspūdžiais ir iš apsilankymo Daktarų pilyje Užliedžiuose: „Daktarų gyvenimas buvo ir yra prabangus. Namuose bokštelyje įrengta koplyčia. Žmonės, kurie per savaitę pažeidžia visus Dievo įstatymus, turi ypatingą santykį su Dievu. Daktaras kalėjime vaikšto su vėriniu iš kryželių ir vadina save „Dievo kariu“. Daktarų namuose galima mafijos muziejų padaryti – jis įrengtas kaip filmuose apie Italijos mafiją: pirmojo aukšto grindyse – marmurinė mozaika, marmuriniai laiptai, židinys iš marmuro, panelės iš kietmedžio. Daktaro žmona  labai graži moteris ir labai ištikima vyrui. Turbūt dar užtenka tų slovikų, kad šeima gali gyventi prabangiuose namuose, nors ir sušaudytais langais“.
Pasak knygos autorės, Vlado Belecko asmenybė buvo dar įdomesnė už Daktaro: „Vladas Beleckas savo veikla „susiuvo“ visus visuomenės sluoksnius – nuo vagių iki pat viršūnėlės. Jis buvo geriausias 21 amžiaus populiariausio kunigo Ričardo Mikutavičiaus draugas. Mikutavičius buvo garsenybė, su juo mėgino draugauti visi: Adamkus, Brazauskas. Tačiau kunigo gyvenimas buvo dvigubas. Su Vladeliu (Belecku) jis „medžiojo“ labai brangius antikvarinius daiktus ir juos perpardavinėdavo. Surinktus iš žmonių pinigus jis investuodavo į antikvarinius daiktus ir kartu su Vladeliu pardavinėdavo – spekuliuodavo. Mikutavičius turėjo didelę aistrą kaupti.
O štai Vladas Beleckas į savo verslą žiūrėjo paprasčiau. Jis kolekcininkus  „apiprekindavo, po to apvogdavo“. Jo nepagaudavo, nes mokėdavo išsipirkti, išpirkdavo ir iš daboklės ir vagis, pagautus su įkalčiais. Beleckas dalyvavo visame Kauno elito gyvenime, turėjo gauja jaunų vagių, kuriuos ponioms ir ponams pardavinėdavo kaip meilužius. Beleckas pasakoja: „Kartą susiruošiau į balių ir staiga skambina mano bernai, dienos metu apvaginėjantis advokatą, beje, šiam esant namuose (šeimininkas buvo surištas ir vos gyvas iš baimės). Bernai sako: „Vagiam, bet nežinom, ką imti“. Reikia eiti. Nuėjęs įlipau per langą, parodžiau, ką reikia imti. Vagiant butuose jausmas pats geriausias: viskas tavo – imk, ką nori“.
Beleckas papasakojo apie Ričardo Mikutavičiaus nužudymą, kuris per savo aistrą ir draugystę su atmatom pakliuvo į bėdą – jo išsižadėjo bažnyčia. Beleckas pamatė, kad laikas apvogti ir draugą kunigą – priversti Mikutavičių išsipirkti, nes jis buvo labai turtingas. Tačiau viskas pakrypo kitaip. Beleckas jaučiasi vėpla, kad likimas jį „išdūrė“. Pasak Belecko, jam atėjus Mikutavičius atidarė duris, išvirė arbatos ir išėjo persirengti. Grįžo apsirengęs baltai kaip angelas ir pasakė: „Žinai, nėra didesnės dovanos už gyvybę, niekas jos neatims“. Po to sėdo į Vladelio mašiną ir išvažiavo numirti. Belecko pasakojimą sunku paneigti, nes byla buvo vilkinama. Byla dvokia įtarimais, kad už vilkinimą buvo mokami kyšiai. Beleckas sako, kad Mikutavičiaus lavonas net nebuvo surastas – identitetas nustatytas pagal nuotrauką iš nuotraukų „Lietuvos ryte“. DNR nustatyti nebuvo galimybių, nes nebuvo kraujo giminių. Iš karto kunigą pakasė neatpažintame kape.
Knyga dedikuota velioniui Juozapui Palekui, kuri man pradėjo pasakoti neaiškų pinigų dingimą iš Lietuvos fabrikų kasų. Pavadinimas „Ir saugok mus nuo piktojo“ parinktas pagal mano senelio Benediktas Jociaus žodžius. Jis sakydavo, kad kai vyksta permainos, šėtonas vaikšto tarp žmonių ir gali pagauti už skverno“.
Apie Lietuvos ir užsienio politiką
Po trumpo knygų pristatymo, popietės dalyviai R. Janutienę „atakavo“ klausimais.
„Papasakokite trumpai, koks detektyvas vyko su Mažeikių nafta“,- paprašė G. Lipnevičius.
„Su „Mažeikių nafta“ nebuvo jokio detektyvo. Buvo pasakyta, kad ją reikia atiduoti „Williams“ – jeigu gamykla pasieks numatytus rezultatus, tada sumokėsim pinigus,o jeigu ne – nemokėsime. Vėliau gamykla atsidūrė rusų kompanijos „Jukos“ rankose. Buvo atskleistas mechanizmas, kaip prisidengdami amerikonais rusai jau vaikščiojo apie gamyklą. Šioje situacijoje yra vienas iš momentų konservatorių dviveidystės. Iš derybininkų buvo reikalaujama, kad jie pasirašytų Lietuvai labai nenaudingą sutartį, nes „Williams“ yra NATO, o rezultatas – mokame už benziną daugiau nei Latviai“,- atsakė R.Janutienė.
G. Lipnevičius pasiteiravo, kur nukeliavo valstybės milijardai įvedant eurą.
„ Milijardai nukeliavo į Stabilumo fondą, kai įsivedinėjome eurą. Jie buvo skirti eurui stabilizuoti. Tačiau pakeliui įvyko didžiulė devalvacija“,- sakė viešnia
Bendruomenės pirmininkas paprašė papasakoti apie kitą D. Grybauskaitės pusę, su kuria žurnalistė susipažino rinkdama medžiagą knygai.
Pasak R. Janutienės, D. Grybauskaitė atsisakė su ja kalbėti knygai – į nesuderintus klausimus ji tada jau neatsakinėjo. Knygoje aprašyta, ką ji apie save, savo tėvą ir „raudoną“ biografiją melavo ir nutylėjo prieš pirmą kadenciją. Paaiškėjo, kad Kovo 11 – ąją D. Grybauskaitė sėdėjo Aukštojoje partinėje mokykloje – buvo pasirinkusi kitą pusę.
G. Lipnevičius priminė istoriją, kai buvo išleistos dvi alkoholio partijas su vienodomis banderolėmis ir valstybė galimai patyrė milijardinius nuostolius, nes alkoholio kainą sudaro akcizas. Kilo skandalas ir buvo pareikšta, kad „Garsų pasaulis“ per klaidą išspausdino dvi vienodas partijas banderolių.
Jam paantrindama R. Janutienė sakė, jog buvo pasakojama, esą D. Grybauskaitė buvo iškėlusi sąlygą, kad „Garsų pasaulis“ išliktų ir toliau spausdintų banderoles. MG Baltic buvo labai arti D. Grybauskaitės.
G. Lipnevičius uždavė klausimą, kodėl Lietuva laivo „Independence“ nepirko ir moka didelę nuomą, kai rusai tokį pat laivą nusipirko tik už 320  mln.
„Juokinga dalis ta, kad mūsiškis laivas perka suskystintas dujas iš „Gazpromo“. B. Lubys sakė, kad būtų pastatęs terminalą už tiek, už kiek Grybauskaitė su savo „šaika“ parašė galimybių studiją. Jeigu būtų Lubys, mes tiek nemokėtume. Šie dalykai pakelia visų mūsų gyvenimo kaštus, mokame vis daugiau už duoną, sviestą ir kitus dalykus“,- sakė viešnia.
„Teko bendrauti su Skardžiumi, jis pasakė, kad vyksta keisti dalykai – „Lietuvos energija“ tapo vienos partijos keistų dalykų finansuotoja – kontroliuoja žiniasklaidą. Kokia jūsų nuomonė?“- klausė viešnios bendruomenės pirmininkas.
„Mes nepamatom nieko, už ką nebūtų sumokėti viešinimo pinigai. Žiniasklaida gyvena ne iš auditorijos, o iš viešinimo pinigų. Sutartyse būna įrašyta, kad negali tos institucijos kritikuoti. Pirmasis tokį punktą į sutartį įrašė Auštrevičius. Pačios neobjektyviausios yra žinių laidos – būna padaryta selekcija, ko nerodyti, kam nesuteikti galimybės kalbėti viešai. Dariau laidas apie Landsbergių darželį, kai jis įsikūrė „Lietuvos energijos“ pastatuose Vilniuje. Man vėliau pasakojo, esą įtakingas viešųjų ryšių tvarkytojas Mykolas Katkus pradėjo aiškinti, kad ši laida neturi pasirodyti. Jo rankose buvo „Lietuvos energijos“ viešinimo pinigai, kurie televizijai yra reikalingi. Jeigu tokius dalykus, kaip Landsbergiai su darželiais ir mokyklomis, išdarinėtų Karbauskis – jį būtų gyvą sudeginę…
„Ruošiatės į eiti į LR Seimą – kokiame komitete dirbtumėte?“- klausė popietės dalyviai.
„Manęs dar niekas neišrinko, viskas – Žiemgalos rinkėjų rankose. Seime norėčiau dirbti Antikorupcijos komisijoje. Svarbu grąžinti pinigus į regionus, reikia nusausinti Vilniaus korupcinę pelkę, kurioje nugrimzta daug pinigų. Nacionalinį stadioną Vilniuje stato prie „Akropolio“ ir jau dabar aišku, kad niekas futbolo pirmenybių nerengs, nes pagal FIFA reikalavimus stadionas turi būti užmiestyje. Vilnius jau atrodo ne kaip Lietuvos sostinė – tai patogus, prabangus vakarietiškas miestas. Žmonės Vilniuje uždirba daugiau nei regionuose – visas šis turėjimas yra regionų sąskaita.
Būtinas nemokamas bakalauras, kad būtų vienodos galimybės studijuoti aukštosiose mokyklose ir regionų vaikams. Daug pinigų sostinėje „įsisavinama“ per informacines technologijas – Vilniaus pakraštyje stovi 4 aukštų pastatas, kuriame per metus „padaroma“ 0,5 mlrd. eurų. Ten dirbantys protingi vaikinukai kiekvienai savivaldybei sukūrė tarpusavyje „nesusikalbančias“ elektronines sistemas, po to kūrė kitą portalą, kad jos susikalbėtų. Ten tyška pinigai“,- į klausimą atsakė viešnia.„Ar ne per daug valstybė skiria pinigų karinėms išlaidoms?“ – domėjosi bendruomenės nariai.
„Manau, kad gynyba labai svarbu. Tačiau Krašto apsaugos ministerija nuo pinigų springsta, planuoja kareivines, kuriose 1 kv. metro kaina kaip prabangaus būsto. Pėstininkų kovos mašinos „Boxer“ nupirktos be konkurso. Valstybinėje gynybos taryboje Grybauskaitė pasakė, kad pirksime iš vokiečių šias mašinas, nes jai labai reikėjo draugauti su Merkel. Mes padarėme daug užsienio politikos klaidų, tad draugų turime mažai. Per Adamkų užsimezgė geri santykiai su amerikonais, tačiau per CŽV kalėjimų paiešką jie išsikraustė pas estus. Pasaulis yra pikta vieta, Tėvynę ginti reikia, tačiau protinga būtų iš kariniams tikslams skirtų pinigų turėti naudos ir civiliniame gyvenime“,- atsakė žurnalistė.
Regionuose – didelis skurdas
Nuo politinių klausimų popietėje buvo pereita prie socialinių.
Pasak R. Janutienės, regionuose rinkti žmonės, nuėję į Seimą, labai pasikeičia – jie lieka vieni su lobistais, valdžia lieka daryti, ką nori. Vilnius kitoks miestas – jis perima visus pinigų srautus iš visos Lietuvos. Ten atvirai tyčiojamasi iš regionų žmonių, iš senjorų.
„Neturite palikti savo rinktų politikų ramybėje. Regionai nuskurdinti, prasidės degradavimas. Žiemgaloje didelis nuskurdinimas., nors kraštas turtingas – laukai apsėti, nuimtas derlius. Žmonės gyvena namuose be vandentiekio, tualeto, autobusai ne visur važiuoja. Prasta kriminogeninė padėtis. Per pusantrų metų viename kaime buvo nužudyti du vieniši senukai. Visi žinojo, kad jie terorizuojami, tačiau visi tylėjo.
Visoje Lietuvoje civilizacija iš atokių regionų išnyko: iš pradžių neliko policijos įgaliotinio, pašto, ambulatorijos, mokyklos, bibliotekos. Dar penkeri metai tokios politikos ir nebebus kam kapų prižiūrėti. Tačiau Žiemgaloje suskaičiavau 2 prabangias aikštes po maždaug 1 mln. eurų. Joniškio kultūros centrui buvo nupirkta apšvietimo ir garso technikos už 500 tūkst. eurų – regionuose pinigų „plovimo“ schema ta pati “,- apie regionų skaudulius kalbėjo viešnia.
„Radviliškio rajone žmonės iš kaimų nebeturi galimybės atvažiuoti į Radviliškį – gyvenimas vyksta, kai važiuoja mokykliniai autobusai. O vasarą vienintelis susisiekimas – kaimynai, turintys mašinas. Taip pat Radviliškyje prie halių įrengtas eismo žiedas kainavo apie 172 tūkst. eurų“,- viešniai paantrino bendruomenės pirmininkas.
Lietuviai kantrūs, kartais iki kvailumo
Pasak R. Janutienės, galbūt Lietuvoje būtų kitokia situacija, jeigu žmonės nebūtų tokie kantrūs ir abejingi valdžios abejotiniems sprendimams: „ Jeigu žmonės būtų sukilę, nebūtų išsigandę guminių kulkų, kai valdžia „nurėžė“ pensijas, tai ir visos pensijos būtų buvę didesnės, ir skolinimasis iš valiutos fondo būtų buvęs už 3 proc. Lietuviai kantrūs, kartais iki kvailumo, jie nepakels uodegos ir atiduos piniginę politikui vagiui. Štai Kairiuose Automobilių kelių direkcija per žmonių kiemus nusibrėžė naują kelią. „Sumokate mums, permatuosime kiemus, neteksite po 2-3 metrus“,- sakė atvykę matininkai. Žmonės pasikvietė mane, aš matininkus išvijau, jie atsiprašė. Tačiau du kiemai persikėlė savo tvoras – atidavė savo turtą, sumokėjo po 1 tūkst. matininkams. Vaikų atiminėjimo istorija buvo riba, kai žmonės sujudėjo. Mačiau mamų, kurios buvo išsigandusios – vaikai metus negrįžo į namus, jos bijojo kam nors pasiskųsti. Taip leisti elgtis su savimi negalima. Paviešinus situaciją „Patriotų“ laidoje vaikai grįžo į namus“.
Popietės dalyviai domėjosi, ar žurnalistė nebijo, kad jai bus keršijama už tokius aštrius pasisakymus ir laidas.
„Man nuolat keršija, rašo skundus. Gailius perdavė per savo Tarybos narį, kad jau kelia 3 bylas – jis savo globojamam stambiam ūkininkui tiesia kelia per laukus, o aš ką sužinau, tą viešinu. Kaip matome, pasekmės yra“,- sakė R. Janutienė
„Kaip manote, ar Nausėda sugebės susitvarkyti su šia netvarka?“,- domėjosi bendruomenės nariai.
„Nausėda pasakė, ko nepasakė nei vienas prezidentas savo inauguracinėje kalboje – apie dviejų greičių Lietuvą. Tai apie regionus, kurie apiplėšti, ir Vilnių, kuris jau toli nubėgo. Nausėdą jau mėgina stumdyti. Manau, kad jis bus už tai, kad koalicija įgyvendintų savo pažadus: didesni vaiko pinigai, didesnės pensijos, minimalios algos didėjimas. Dar  turėtų būtų remiamas smulkus verslas. Būtina surasti galimybių, kad pradedantys verslininkai turėtų į ką įsikibti – pas mus nėra tokių galimybių. Taip atsitiko per korupciją valstybėje ir savivaldybėse. Smulkaus verslo išgyvenamumas yra 20 proc., o pas mus jam uždėti pančiai – tik pradėjus verslą jau užpuola mokesčiai ir tikrintojai“,- sakė viešnia.
Nebeliks „Nuogos tiesos“
Popietės dalyviai teiravosi, ar kitame televizijos sezone išliks R. Janutienės laidos.
„Laidos „Nuoga tiesa“ nebebus, išleisiu laikraštį Žiemgalai, kuris vadinsis „Nuoga tiesa“. Prieš 1,5 metų sausio mėnesį buvo išleista laida, kaip taškomi pinigai Lietuvos televizijoje. Buvo paviešinta, kaip Jakilaitis, Siaurusevičius, Šeškus su žmonomis iškylauja jachtoje. Siaurusevičiui atėjus vadovauti „Lietuvos  ryto“ televizijai nebemačia prasmės likti. Su „šaika“ tikrai nedirbsiu“,- atsakė R. Janutienė.
Apie korupciją teisėsaugoje
Popietės dalyviaiviešniai uždavė klausimų apie korupciją teisėsaugoje.
„ Apie korumpuotą Lietuvos teisėsaugą aprašyta mano knygoje – kad pasodintų Daktarą, reikėjo keisti įstatymus, nes bylose nebuvo jokių įrodymų, prokuratūra vilkino ir nieko nedarė. Mes teisėsaugos neturime – Jurbarke buvo žiauriai sužalota mergaitė. Jurbarkiečiai man praneša, kad į rajoną atėjo siunta naujų narkotikų, kurie platinami mokyklose, bet niekas jų neieškojo. Narkotikai yra vaikų pasakojimuose, bet jų neieško. „Lengvai sužalota“ mergaitė du mėnesius negali kalbėti – sužalota trachėja. Šiuo atveju galima įžvelgti narkomafijos veiklą. Gyvenimas keisis į gerą, jeigu mes visi smarkiai sujudėsim. Tačiau greitai niekas nepasikeis. Gali keistis tik mūsų anūkų gyvenimas. Per 10 metų, tikiuosi, įmanoma bus gal pilnai nukreipti pinigų srautus į regionus – per daug buvo tolerancijos“,- sakė viešnia.
Apie Astravo atominę elektrinę
Popietės dalyviai klausė viešnios nuomonės apie gresiantį pavojų dėl statomos Astravo elektrinės.„Mūsų šeima gyvena nuo Astravo už 40 kilometrų. Atominė elektrinė turėjo būti statoma kitoje Baltarusijos pusėje. Tačiau įvyko referendumas, kad nebūtų statoma elektrinė Ignalinoje – iniciatorius buvo Žiemelis. Jo sūnus gavo didelį kontraktą statyti oro uostą Rusijoje. To referendumo nereikėjo, galėjome turėti atominę elektrinę Ignalinoje. Konservatoriai inicijavo referendumą ir pasiekė, kad Lietuvoje nebūtų elektrinės. O baltarusių atkeliavo arčiau elektros pirkėjo – Lietuvos. Elektrinę Baltarusijoje statoma ir tuoj bus paleista. Faktas, kad mums ją reikia prižiūrėti, ten nieko gero nėra, darbo kultūra – kaip Sovietų sąjungoje“,- sakė viešnia.
Popietės dalyvių diskusija bei atsakinėjimas į klausimus, dalinimasis nuomonėmis užtruko net dvi valandas.
Popietės pabaigoje bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius  padėkojo viešniai R. Janutienei už skirtą laiką bendruomenei, bendruomenės vardu įteikė gėlių bei atminčiai –  suvenyrinį bendruomenės medalį.  Bendruomenės nariai viešniai padėkojo gausiais aplodismentais. Po popietės  daugelis pasinaudojo proga įsigyti naujausią žurnalistės knygą, ant kurių autorė mielai pasirašė. Po  pusmečio žurnalistė R. Janutienė pažadėjo dar kartą aplankyti „Radviliškio krašto bendruomenę“.
„Kavos popietes“ organizuoja ir jų dalyvius kava vaišina bendruomenės pirmininkas G.Lipnevičius, jam padėjo bendruomenės nariai: O. Kazlovskaja, T. Kojelienė, D. Sopina, G. Chodosovskaja, V. Goštautienė, V. Girštautienė, S. Skorkaitė, A. Litinskas.

„Radviliškio krašto“ informacija



Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Bendruomenės popietėje paminėta Laisvės gynėjų diena

Avatar

Paskelbta

data

Sausio 13 – ąją vykusioje „Radviliškio krašto bendruomenės“ popietėje buvo  paminėta  Laisvės gynėjų diena, prisiminti tragiški ir Lietuvos laisvei lemtingi Sausio 13 – osios įvykiai. Bendruomenės popietėje dalyvavo generolo P. Plechavičiaus šaulių 6 – osios rinktinės šauliai su vadu Pranu Sluckumi, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Radviliškio skyriaus vadovas  Albertas Vitartas.

Bendruomenės pirmininkas bei Tarybos narys Gediminas Lipnevičius popietę pradėjo primindamas, kad Sausio 13-osios naktis  mus sutelkė, suvienijo bendra skaudžia ir tuo pačiu galinga, visą esybę persmelkusia patirtimi – laisve. G. Lipnevičius pakvietė visus  žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą pagerbti tylos minute.

Dalintasi  prisiminimais, išgyvenimai

A. Vitartas popietės dalyvius pakvietė pasidalinti prisiminimais apie Sausio 13 – osios įvykius bei patirtais išgyvenimais. „Šiandien tikrai atmintina Laisvės gynėjų diena, jau praėjo 29 metai nuo šių  įvykių, juos prisimename prie uždegtų žvakučių. Šiandien kartu visi popietės dalyviai: ir jaunesni, ir vyresnieji pasidalinsime prisiminimais. Yra dokumentai,  Šiaulių sąjūdžio seniūno Adolfo Mikalausko  prisiminimai. Į Vilnių išvykome autobusu, atvykome sausio 11 d., 12 val., ir buvome iki 12 d., kaip buvo nurodyta pagal budėjimo grafiką. Prie Aukščiausios tarybos skambėjo patriotinės dainos, prie jos prieigų ir barikadų buvo sustatyti žmones atvežę autobusai. Didelį įspūdį padarė  Sausio 11 d. vakare kunigo Roberto Grygo vestos pamaldos, kurių metu jis davė nuodėmių atleidimą kariams, nes buvo laukiamas Aukščiausiosios tarybos puolimas. Visa aikštė susikaupusi meldėsi, atrodė, kad ta malda kyla į dangų. Kiekvienam miestui buvo paskirti apsaugos ruožai, buvo instruktažas, kaip elgtis puolimo metu. Nebuvo leidžiama naudoti ginklų, kad neišprovokuotų „Amono“. Tačiau kai kurie vyrai iš tvoros  nusilaužė baslius, aš ir buvau toks naivuolis, stovėjau su eglišakės šaka. Šiandien situacija pasikeitė, kad  būtų pripažintas laisvės gynėju, iš Roberto Grygo reikalaujama dokumento. Visuomenės pripažinto fakto nepakanka, reikalaujama dokumento. Net gynėjų sąrašų nepripažįsta – jie nėra dokumentai. Šauliai laisvės gynėjais nepripažinti. Yra gal pora šimtų žmonių, kurie pripažinti gynėjais, nors pagal divizijos generolo pulkininko Gečo duomenis, turėtų būti apie 25 tūkst. Lietuvos gynėjų. Mes tokie iš kaimo niekam nereikalingi“,- sakė A. Vitartas.

Popietės metu buvo parodytos nuotraukos iš Sausio 13- osios įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto, prie Aukščiausiosios tarybos. „Sąraše, kur važiavome sausio 11-12 d. į Vilnių, buvo 24 žmonės. Autobusų sustatymas buvo mano idėja“,- sakė A. Vitartas.  Sausio 15 -16 d. vyko radviliškiečių grupė budėti prie Aukščiausiosios tarybos. Visas Sąjūdžio dokumentų segtuvas sunaikintas, beveik visi dokumentai prarasti“,- sakė Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Radviliškio skyriaus vadovas.

Popietės dalyviai domėjosi, kas sunaikino dokumentus.
Pasak A. Vitarto, dokumentus sunaikino pats Sąjūdžio grupės seniūnas. Manoma, kad sunaikino sąmoningai.

Vienas pirmųjų priesaiką ant Gedimino kalno priėmė šaulys S. Folertas, Sausio 13-osios medalininkas. Jis taip pat pasidalino savo išgyvenimais: „Neužmiršome žuvusiųjų, mano likimas buvo toks, kad prie tos laisvės reikėjo prisidėti. Sakyčiau, savanoriškos tarnybos vadovybė nusprendė iš kuopų žmonių skirti Aukščiausios tarybos apsaugai. Su Romu Valaičiu patekome į tą grupę, mus siuntė į Vilnių palaikyti dvasią, apsaugoti mūsų brangią Lietuvėlę. Buvau 4 dienas Vilniuje. Mes nesame dideli didvyriai, suvažiavo visa Lietuva. Matėsi susiglaudusi, nesusipriešinusi Lietuva, kokia buvo prie Aukščiausiosios tarybos, Baltijos kelyje, visi buvome vieningi, stengėmės apginti mūsų Lietuvėlę. Malonu, kad atėjote, pagerbėte tuos jaunus žmones, kurie atidavė savo gyvybes, jie dar nebuvo matę gyvenimo, suaugusieji paliko šeimas. Nesijaučiu išskirtiniu, Lietuvėlė reikalavo, turėjome padėti“

„Malonu, kad pakvietėte mus į šį susitikimą paminėti labai svarbią dieną Sausio 13- ąją, kuri yra visų mūsų pergalės diena. Jeigu nebūtume ryžtingi, nebūtume atlaikę spaudimo, ir kas dalyvavote Vilniuje prie bokšto, Parlamento, matėte, kaip šaudė į žmones, važinėjo tankai, šarvuočiai, apie tūkstantį žmonių buvo sužeistų.13 brolių ir viena sesė žuvo, buvo jauni žmonės. Atlaikė spaudimą mūsų tvirtybė, mūsų protas. Ačiū Dievui, kad nepanaudojome ginklo, nes minioje buvo ir provokatorių, kurie tik ir laukė, kad kažką  ginklą panaudotų, tada būtų pretekstas panaudoti kovinius ginklus, dar daugiau žmonių būtų žuvę. Šiuose įvykiuose mūsų pergalės lemtis buvo ta, kad Maskvoje taip pat  pralaimėjo komunistinis rėžimas, nugalėjo demokratinės jėgos. 1991 m. pradėjau tarnauti Lietuvos kariuomenėje, perėmėme į savo rankas Linkaičius, Durpyną, buvau kuopos vadu. Kai priiminėjome Durpyną, pastatėme savo apsaugą. Priešas dar buvo labai galingas, mūsų ginkluotė buvo dar labai silpna. Tačiau mūsų kantrybė, ryžtas atlaikė negandas ir visoje Lietuvoje kontroliavome sovietų kariuomenės veiksmus, ties Radviliškiu, Šiauliais buvo išstatyti mūsų postai, tad nebegalėjo daug pasišakoti“,- pasakojo Šaulių kuopos vadas P.Sluckus.

Pasak šaulio Romo Valaičio, skaudu prisiminti tragiškas naktis Vilniuje: „Buvome paskirstyti pirmiausia į gynybą prie Parlamento, kad užtikrintume ryšius su visu pasauliu. Vėliau matome, vaikinai bėgioja aplinkui, sako, kad jau važiuoja šarvuočiai. Susidūrė šarvuočiai, vėliau galvojome ką daryti – šviesos aplinkui užgeso. Vyrukai bėgioja su laikraščiais, susuktais į tūteles. Jie pasakė, kad  statyboje yra armatūros gabalų, kuriuos būtų galima panaudoti kaip ginklus. Jeigu su ginklu kareiviai ateis, kaip kovosime plikomis rankomis? Susirinkome keletą metrų metalo, susukome į laikraščius ir laukėme. Apie 2 valandą nakties prie bokšto įvyko grumtynės, tankai traiškė ir mašinas, ir žmones. E. Bučelytė dirbo televizijoje, sakė, jau veržiasi kariškiai, daužo žmones automatų buožėmis, ji spėjo apie tai pranešti į kitas valstybes – Suomiją, Švediją. Ryte nuvykome prie bokšto, jau nebebuvo nukentėjusių žmonių – buvo išvežti. Visada su savimi turėdavau fotoaparatą ir žiūriu – ties tankais stovi kariai. Juos  stovinčius ir fotografuoju iš 3 metrų atstumo. Draugai perspėjo, kad mane gali nušauti, tačiau  apie save negalvojau, nufotografavau tankus. Buvo nukentėjusiųjų laidotuvės, kurias taip pat įamžinau. Skaudūs buvo įvykiai, man dar ir šiandien neramu. Duok Dieve, kad  jie nepasikartotų“.

Kolegai pritarė ir  šaulė Zita Urbonienė: „Man taip pat teko būti  prie Aukščiausios tarybos, naktimis budėjome, šildėmės prie laužų, žmonės mums atnešdavo arbatos, sumuštinių. Matėme, kaip viskas vyko, gerai, kad buvo susirinkę tūkstančiai žmonių, kitaip tankai būtų mus sumynę. Buvau ir kai laidojo žuvusiuosius, buvo suvažiavusi visa Lietuva, visos gatvės iki pat Antakalnio kapinių buvo užtvindytos. Kai važiavo katafalkai su žuvusiaisiais, mes verkėme, nors tų žmonių nepažinojome. Jie visi buvo jauni, norėjo gyventi, taip, kaip ir mes norėjome gyventi. Mes privalome visuomet juos prisiminti ir gerbti, nes jie paaukojo savo gyvybę už mūsų nepriklausomybę“.

Sausio 13 – osios ištakos

Bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius pasiteiravo  susirinkusiųjų, nuo ko prasidėjo  tos dienos konfliktas, kodėl  jis įvyko būtent tą dieną .
„1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbta atkurta Lietuvos nepriklausomybė, nuo kovo 11 iki rugpjūčio 11 d., kada dirbo laikinasis komunisto Grigaičio komitetas, jie mūsų valstybės ir mūsų visuomenės išrinkto Seimo bei mūsų vadovo V. Landsbergio nepripažino teisėtais. Tai jie stengėsi paneigti mūsų nepriklausomybę ir provokaciniais būdais stengėsi grąžinti komunistinį rėžimą. Tai sausio 13 -ąją taip ir įvyko, buvo duota komanda užimti svarbius objektus – Parlamentą, televizijos bokštą. Tačiau jie suklydo, galvojo, kad žmonės nestos kovoti dėl savo nepriklausomybės. Kaip susirinko į Vilnių tūkstančiai žmonių, komunistai pamatė, kad planas slysta iš rankų. Tapome nepriklausomi ir savo šalies šeimininkais, tai lietuviška pergalės diena“,- į klausimą atsakė šaulių kuopos vadas P. Sluckus.
„Tas laikotarpis buvo ypač aštrus, turėjome užsienio kariuomenę, kuri buvo labai aktyvi. Kaip pavyko gauti transportą važiuoti į Vilnių?“,- pasidomėjo G. Lipnevičius.

„Viskas priklausė nuo organizacijų vadovų, dauguma žiūrėjo geranoriškai. Į Vilnių važiavau kartu su radviliškiečiais. Priešiški vadovai transporto neskirdavo. Tuometinė milicija taip pat prisidėjo prie visų veiksmų“,- atsakė  A. Vitartas.

Milicijos indėlis 

Pasak popietės dalyvių, buvo sakoma, kad tuometinė milicija neprisidėjo prie Lietuvos laisvės gynimo. Tačiau tai netiesa. A. Vitartas perskaitė šaulio J. Krikščiūno, buvusio milicininko, prisiminimų ištrauką: „Mačiau, kaip drebančiomis rankomis senutė kišo per tvorą uždegtą žvakutę. Tai kariškiai galėjo traktuoti kaip saugomos teritorijos pažeidimą. Ta pati močiutė, atsigręžusi į mane, klausė, kur buvau aš, kai traiškė žmones, o nei vienas milicijos darbuotojas nenukentėjo. Man buvo net  nepatogu teisintis senam žmogui, paaiškinau, mes ne vietiniai, atvykome tik ryte. Mačiau jos akyse mačiau priekaištą ir man buvo skaudu. Po kelių valandų pastebėjau, kad sovietinės apsaugos kareivis pradėjo laisviau jaustis, mažiau kreipti į mus dėmesio. Turbūt pamanė, kad mes jokios grėsmės nekeliame. Kareiviai, ypač karininkai, stebėjo mūsų, milicijos darbuotojų, ir žmonių masės santykius. Vietiniai gyventojai matydami, kad visą dieną stovime tarnyboje nevalgę, sušalę, pradėjo mus vaišinti karšta arbata, kava ir sumuštiniais, Kareivius toks mūsų ryšys su masėmis stebino. Jie matė, kai mes su žmonėmis nuoširdžiai kalbame, bendraujame. Mus pakeitė tik vakare, 10 valandą“. Negalima sakyti, kad policijos darbuotojai nieko nedarė. Buvo žmonių, kurie priėmė priesaiką ir pabėgo, net iš tribūnų sako, kad tik jie gynė Lietuvą, kiti negynė.

A. Vitartui paantrino P. Sluckus: „Sausio 13-ąją dirbau su policija, deriname savo patruliavimą. Buvo mano draugas komisaras Rolandas Venckus. Jis tais laikais mokėsi Kaune milicijos mokykloje. Buvom susitikę Seime, sakė, kad Sausio 13- ąją dauguma kariūnų perėjo į Lietuvos pusę, nepasidavė sovietiniams įsakymams aukštų pareigūnų. Į Lietuvos pusę perėjo ir rusakalbių, nes milicijos mokykla buvo visasąjunginė. Negalima sakyti, visi milicijos darbuotojai buvo vienos nuomonės pasilikti sąjungos sudėtyje, daugelis  perėjo į Seimo gynimo pusę“.
„Aš gyvenu priešais policija ir neteisybė, kad jie neprisidėjo ir nieko nedarė. Labai daug buvo autobusų, matėme, kaip išvažiavo žmonės į Vilnių, važiavo ir milicininkai“,- sakė bendruomenės narė G. Chodosovskaja.

Mokytojų ir  mamų  prisiminimai

Savo prisiminimais pasidalino ir buvusi Vaižganto gimnazijos mokytoja J. Kaučikienė: „Dirbau mokykloje ir mokytojų užduotis buvo eiti į klases bei aiškinti vaikams, kas atsitiko. Mes auklėti tarybinėje mokykloje, mokėmės tarybiniuose institutuose tarybinę istoriją. Mūsų giminių tarpe nebuvo nei tremtinių, nei į mišką išėjusių, ką mes daug galėjome paaiškinti? Buvo rimtis ir didelė atsakomybė. Aš turėjau eiti pas penktokus ir šeštokus. Pirmas klausimas buvo: „Vaikai, ką jūs matėte?“ Laikėme vaikus vieną pamoką, kadangi nežinojome, kaip elgtis, jokių nurodymų nebuvo ir po vienos pamokos išleidome vaikus prašydami, kad jie pasitarę su tėveliais parašytų rašinėlį ar nupieštų tai, ką jie matė. Žiūrėjome televiziją, kai ji užgeso, nuėjau miegoti, pasiliko sūnus ir vis prabudusi klausiau, ar ką nors rodė – nerodė  nieko. Naktį paskambinau draugams,  tačiau nei vienas kolega nekėlė ragelio, buvo labai neramu. Ryte  apsirengę atėjome prie bažnyčios ir laukėme, kol ateis kas nors papasakoti apie įvykius Vilniuje. Vaikai gražiai nupiešė piešinius, gražiai parašė rašinius. Sausio 14 d. mane pasiliko mokyklos direktorius ir pavaduotoja sakydami, kad turime kažką daryti. Turime rašyti pasipriešinimo raštą. Rašėme į rusišką laikraštį „Komjaunimo tiesa“. Parašėme Vaižganto mokyklos bendruomenės vardu pasipriešinimo laišką. Rašėme, ką jautėme pamatę pirmąsias aukas. Vėliau susėdę prie darbo stalų, aptarėme rašinėlius, piešinius, gimė mintis, kad reikia pasakoti, kaip vaikas, kaip suaugęs žmogus pajuto tai, kas atsitiko Lietuvoje. Parašėme poetinį – muzikinį montažą, parodėme mokiniams, tėvams, buvome pakviesti sausio 13- ąją į parapijos bažnyčią. Dabar šie mokiniai suaugę žmonės, gyvena Vilniuje, vaikšto tomis gatvėmis, kur buvo susirinkusi visa Lietuva. Norisi padėkoti tiems, kurie atstovėjo, buvo ten, mes visus įvykius matėme tik per televizorių, o jūs matėte tą išsilaisvinimo dvasią. Buvo V. Landsbergio kreipimasis, kad vaikai, kurie turėtų gauti šaukimą į sovietinę armiją, neitų. Mano jaunėlis buvo ant tos ribos, kad jo nepaimtų iš namų, išvežėme į kaimo sodybą, užrakinome, laukėme, kada ateis patikrinti, nebuvo jokio tikrumo. Kai ginant Lietuvos laisvę buvo kritinis momentas, V. Landsbergis  pro langą kreipėsi į minią: „Kalbėkime maldas „Tėve mūsų“, „Marija, Marija“. Tada ėjo šiurpuliai – visa minia meldėsi, giedojo, tai buvo tarsi išganymas“. 

Apie baimę, kad sūnus nebūtų paimtas į sovietinę kariuomenę, papasakojo šaulė Sigita Janušauskienė: „Esu partizano dukra, priklausau Radviliškio šaulių kuopai. Tais metais mano sūnus buvo šaukiamojo amžiaus, bet buvo ligotas. Joniškyje paklausiau, ką daryti, sausio 17 d. reikėjo jam prisistatyti į Vilnių medicininiam patikrinimui. Leido man  kartu su sūnumi važiuoti į Vilnių, į Šiaurės miestelį. Visą dieną netoliese stovėjo karys su automatu, lauke buvo užvesta mašina. Komisija pripažino, kad  sūnus netinkamas karinei tarnybai ir liepė važiuoti tiesiai namo. Buvo labai baisu, jaunuolius tikrai norėjo išvežti“.

Bendruomenės narė  Alfonsė Stripeikienė  paantrino  šaulei: „Teko susidurti ir man su tokia baime. Sūnus mokėsi    baigiamosiose klasėse, gimnazija buvo prie pat namų, namo jį parsivesdavome. Namo rūsyje ruošėme bunkerį, kad galėtų slėptis. Sausio 13 – ąją  įstrigo atminty ant armatūros strypų pamauti kariniai, komjaunimo bilietai, pasai. Apie mūsų kartą kalbama, kad mes prarastoji karta, kad mes sovietiniai. Galvoju, kas aplink Seimo rūmus buvo susirinkę – buvome jauni, negalvojome, palikau sūnų namie. Kai minia pradėjo skanduoti „Tankai“ – manėme, kad gyvi neištrūksime. Kunigas nutilo, nustojo laikyti Mišias ir įsiviešpatavo tyla. Lenkiuosi toms minioms“.

Mintys apie patriotizmą

„Smagu, kad visi įsijungėte į dalinimąsi prisiminimais – kiekvienas kažką kitą matė, įstrigo skirtingi įvykiai. Naktį iš sausio 15 į 16  d.  mane ir dar vieną žmogų pakvietė į Aukščiausiąją  tarybą, ilgai sėdėjome, mačiau, kad naktį per televiziją rodė baletą. Paskyrė mus surinkti dokumentus nuo virbų, davė du maišus. Rinkome dviese, rinkome tik pasus ir karinius  bilietus – pagrindinius dokumentus, nes visų nebuvo įmanoma surinkti. Pradėjome po vidurnakčio, baigėme paryčiais. Net gavome mušti, nes gynėjai galvojo, kad mes provokatoriai.  Vėliau mus saugojo, kol viską nurinkome. Buvo bijoma, kad priešai pasinaudos dokumentais“,- sakė A. Vitartas.

„Noriu pritarti mokytojos mintims apie patriotizmą – gimėme visi sovietiniais laikais, mūsų požiūris buvo kitoks. Iš tų pačių žmonių matome, kad atkūrėme nepriklausomą valstybę. Kai atsikūrė Lietuva 1918 metais, kas kūrė kariuomenę? Carinės Rusijos karininkai, puskarininkiai, kariai. Ir 1990 – 1991 mes tarnavome sovietinėje kariuomenėje. Kas pradėjo Lietuvos kariuomenę kurti? Turiu pažįstamų pulkininkų, kurie 1988 m. Vilniuje, Kaune konspiraciniuose butuose kūrė plakatus, įstatymus Lietuvos kariuomenės pradžiai. Kad ir buvome sovietiniai, tačiau aukojome savo gyvybes. Mums buvo nukalti antrankiai, atvežti iš Maskvos. Jeigu mes būtume susekti, nežinau, kur aš būčiau, kur būtų mano kolegos. Mano senelis buvo savanoris, dėdė vadavo Vilnių, teta mokytoja buvo ištremta į Sibirą. Taigi tokie mes buvome sovietiniai. Mes ne sovietiniai, o Lietuvos patriotai“,- sakė šaulių vadas P. Sluckus.

Šaulių ąžuoliuko išsaugojimo istorija

Popietės metu buvo prisiminta ąžuoliuko išsaugojimo istorija. Atkurtai šaulių kuopai prie Radviliškio miesto seniūnijos 1991 m. spalio 24 d. buvo pasodintas ąžuoliukas, kurį buvo norėta nupjauti, tačiau  jį pavyko išsaugoti, prie jo buvo atidengta informacinė lenta.
„Dėkoju Stasiui Folertui ir kitiems šauliams, kurie prisidėjo prie šio ąžuoliuko išsaugojimo, tikrai buvo graži iniciatyva, nes valdžia buvo sugalvojusi ąžuolą nupjauti“,- sakė bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius.

Šaulys  S. Folertas prisiminė šio ąžuoliuko sodinio ir išsaugojimo istoriją: „1991 m. puoselėjome tokią mintį, kad atkūrus šaulių kuopą, kurią atkurti padėjo politinis kalinys, tremtinys Komentauskas, reikia šį įvykį įamžinti. Keletas šaulių prie buvusios komendatūros, kur dabar miesto seniūniją, nutarėme  pasodinti ąžuoliuką. Užaugo didelis medis, jo niekas nenulaužė, neišrovė. Kai prasidėjo kalbos, kad Radviliškio valdžia  medį paruošė nupjovimui, surinkau istorinę medžiagą, ją pateikėme savivaldybei ąžuoliuką išsaugojome. Prie jo dar pastatėme atminimo lentą, kad ateinančios kartos žinotų, kokia proga medis pasodintas. Su visuomenės bei „Radviliškio krašto bendruomenės“ pagalba medį pavyko išsaugoti“. Popietės pabaigoje bendruomenės pirmininkas  G. Lipnevičius padėkojo visiems dalyviams už pasidalinimą prisiminimais, išgyvenimais, potyriais.
Po popietės, vakare, šventinis renginys persikėlė prie  Kultūros centro, kur buvo paminėta Lietuvai svarbi data – Laisvės gynėjų diena.

„Radviliškio krašto“ informacija

Skaityti daugiau

Radviliškio krašto bendruomenė

Bendruomenės popietėje – apie psichikos ligas

Avatar

Paskelbta

data

Gruodžio 9 d. „Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose vykusioje „Kavos popietėje“, bendruomenės pirmininko ir Tarybos nario Gedimino Lipnevičiaus kvietimu, lankėsi  Radviliškio sveikatos psichikos centro darbuotojas bei žurnalistas Vytautas Mikalauskis. Popietę vedė bendruomenės senjorų vadovė Rimantė Radavičienė. Pokalbio tema – psichinė sveikata.

Ligos – ne ligos

Popietės pradžioje V. Mikalauskis papasakojo apie psichiatrijos vystymąsi, apibūdino kai kurių psichikos ligų simptomus.

„Jau dvidešimt metų  dirbu Sveikatos psichikos centre. Kalbant apie tolimesnius laikus, vieną kitą ramesnį psichikos ligonį priglausdavo špitolėse, vienuolynuose, agresyvesnius laikydavo  prirakintus tvartuose. Šiuo metu psichikos ligoniai psichikos sveikatos pagalbą gali gauti nemokamai. Vokiečių okupacijos laikotarpiu Kaune iš psichikos sveikatos ligoninių buvo pašalinti žydai, ligonių maitinimas buvo klaikus, vaistų kaip ir nebuvo – sukeldavo insulino komą, suleisdavo šiltinės bakterijų. Toks gydymas kai kuriems ligoniams padėdavo – palengvindavo ligos simptomus.

Radikalesnis gydymo būdas – lobotomija. Operacijos metu pažeidžiama  skiltinė smegenų dalis ir ligonis problemų nebekelia. Kartais lobotomija dar taikoma. Tarybiniu laikotarpiu psichikos ligonių buvo daug, žmones patalpindavo į psichiatrijos įstaigas. Atsirado daugiau ligoninių, į kurias talpindavo šimtais, tūkstančių ligonių, dažnai be galimybės iš ten išeiti“,- pasakojo  V. Mikalauskis.

Pasak popietės svečio, psichikos ligoniai visuomenei saugumo neprideda, ypač, jeigu patys nelinkę gydytis. Lietuvoje klestėjo vadinamoji  „Maskvos mokykla“ – psichikos ligoniui suleisdavo vaistų ir jis  tapdavo „gėlyte“, ligoniai būdavo gydomi antidepresantais. Kartasi ligoniai ir mirdavo tokiose gydymo įstaigose. Tarybiniais metais Leningrado psichiatrinėse ligoninėse buvo taikoma psichoterapija, buvo laisvesnis rėžimas, nuo 1970 metų pas ligonius  įleidžiami artimieji, buvo leidžiama  turėti asmeninių daiktų.  Leningrado ligoninės  atsisakė tramdomų marškinių. Beje, neramūs psichikos ligoniai fiksuojami ir šiandien, kol pradeda veikti vaistai.

„Ne paslaptis, kad psichiatrija buvo naudojama ne tik geriem tikslams – „netinkami“ asmenys būdavo uždaromi į psichiatrijos ligonines, pripumpuojami vaistų. Prasidėjus Atgimimui, psichiatrija   buvo orientuota į vakarus, rėžimas tapo laisvesnis. Be teismo leidimo psichikos sveikatos ligoninėje  negalima laikyti žmogaus ilgiau nei dvi dienas. Įkurti dienos stacionarai, kur ligonis turi užimtumą, maitinamas, gauna vaistų. Šiaulių, Kauno, Vilniaus  psichosocialinės reabilitacijos skyriai padeda atstatyti prarastus įgūdžius. Psichiatrija keičiasi į gerąją pusę. Be abejo, pasitaiko recidyvų, nesusipratimų. Štai žmogus Psichikos sveikatos centre pamatė savo kaimynę ir šaukia: „Kaimynka pas durnių daktarą!“ Po tokio „pastebėjimo“ turbūt visas kaimas žinojo, kur moteris lankėsi. Radviliškyje, Panevėžyje Psichikos centro darbuotojus vadina „psichais“,- pasakojo popietės svečias.

Apie psichikos ligos

Bendruomenės „Kavos popietės“ dalyviai taip pat  sužinojo, kokios yra psichikos ligos, kokie jų požymiai.

„Niekas nežino, iš kur psichikos ligos atsiranda. Tai, galima sakyti, ligos – ne ligos. Jos panašios į  vėžį – žinomos priežastys, sukeliančios šią ligą, tačiau nuo jos nėra sukurta vaistų. Skirtumas tik tas, kad nuo psichikos ligų dar niekas nemirė. Viena iš psichikos ligų – šizofrenija. Jos priežastis gali būti genetika, dažniausiai susergama nuo 15 iki 39 metų. Per 20 metų rajone šizofrenija sirgo tik du nepilnamečiai. Tokiems ligoniams pasireiškia psichozė, nerealios mintys, mąstymo sutrikimai. Jie nesirūpina savimi, atsiranda keistų baimių –  pavyzdžiui, sutemus neina į lauką, nes bijo „organų medžiotojų“. Šizofrenikai emociškai šalti, jiems gali pasireikšti paranoja –  atrodo, kad  juos persekioja automobiliais, stebi kameromis. Jeigu žmogus, sergantis šizofrenija, elgiasi keistokai, reikia vengti konfliktų. Tokie žmonės  nemėgsta prisilietimų, nesupranta humoro. Tačiau, jeigu šizofrenikas gydosi, jis gali dirbti –  10 procentų šizofrenikų dirbantys“,- pasakojo V. Mikalauskis.

Svečias papasakojo apie Alzheimerio ligą. Su tokiais ligoniais problemiška bendrauti, nes   irsta smegenys ir žmogus nesupranta žodžių turinio, nesusivokia aplinkoje, gali padegti savo būstą.

Sergant senatvine demencija, užsikiša kraujagyslės, organizmas nebegamina pakankamai reikiamų medžiagų. Ligoniai  nepažįsta artimųjų – tokių ligonių rajone apie 150.

Depresija žmogus suserga dėl patirtų išgyvenimų, įkyrių minčių. Kai kada tokie ligoniai piktnaudžiauja liga:  „Esu ligonis, prašau manimi rūpintis“.

Bendravimas su ligoniais

Pokalbio metu buvo aptartas ir bendravimas su psichikos ligoniais bei su senais žmonėmis.

Pasak V. Mikalauskio, žmogus senatvėje traukiasi į embriono pozą. Seni žmonės nebegali kontroliuoti emocijų, artimuosius gali apšaukti, apvaginti, taigi reikia turėti daug kantrybės.

„Yra terminas „involiucija“, kai žmogus „vystosi atgal“. Tokiems žmonėms sustiprėja savisaugos instinktas, domisi tik sveikatos laidomis, su niekuo nenori bendrauti. Daugelis medikų, dirbančių slaugos skyriuose, pastebi, kad prieš mirtį žmogui tarsi uždedama „mirties kaukė“ – tai sunkiai paaiškinamas reiškinys. Artimiesiems reikėtų atsiminti, kad mirštančiojo paskutiniai atsijungia klausos organai – jis girdi, ką prie jo lovos kalba artimieji.

Bendraujant su proto negalią turinčiais asmenimis, reikia nusileisti iki jų lygio, kad būtumėte suprastas. Toks ligonis po dviejų valandų pamirš, ką jam pasakėte – jiems būdingas užmaršumas.

Reikėtų vengti bendrauti su agresyviais proto negalią turinčiais ligoniais“,- patarė  svečias.

Susitikimo  dalyvių  klausimai

Po svečio paskaitos, bendruomenės nariai jam uždavė nemažai klausimų.

„Žmogus  serga šizofrenija jau 30 metų, neina pas gydytoją, nevartoja vaistų. Niekada nenori klausyti, ką jam sakai, turi tik jo klausyti, neprieštarauti. Gyvena vienas ir su savimi. Kai ligoniui pablogėjo sveikata, greitoji nieko nedarė, nevežė į ligoninę,  nes žmogus neagresyvus. Ar gali greitosios pagalbos darbuotojai taip elgtis, palikti ligonį namuose?“

„Jeigu žmogus nekelia realios grėsmės, jo neizoliuoja. Reikalingas teismo leidimas, kad ligonis būtų priverstinai gydomas“,- atsakė svečias.

„Dėl kokių priežasčių susergama depresija? Štai studentas meta mokslą, niekuo nebesidomi – diagnozuojama depresija. Ar be gydytojo pagalbos  galima pasveikti nuo depresijos?“- klausė  popietės vedėja R. Radavičienė.

„Galima susirgimo priežastis –  jaunuolis stengiasi mokytis iš paskutiniųjų, nori gerų rezultatų, nes tėvai spaudžia. Įstojo į specialybę, kuri ne jo nosiai, mokydamasis kankinasi. Jaunuolį nuo tokio gyvenimo gali ištikti infarktas, jis bus nelaimingas visą gyvenimą. Žmonės skirstomi į kelias grupes. Yra nugalėtojai – jie lyderiai klasėse, renkasi gyvenime, ką nori. Nenugalėtojai – masė, vedama lyderių, ir pralaimėtojai – jie niekada neišbris iš depresijos. Veikiami tėvų, aplinkybių, genetikos susikuriame savo gyvenimo scenarijų. Kai kurie žmonės  gali duobėje būti visą gyvenimą. Kai kas išeina iš depresinės būsenos, liga neatsinaujina. Tačiau dauguma žmonių be gydytojų neišsikapsto, netinka antidepresantai. Tokiais atvejais padeda psichologai – tereikia išgirsti  reikiamą, paveikų žodį ir žmogus padaro sprendimą“.

Pasak V. Mikalauskio, vyresnio amžiaus žmones ištinka organinė depresija. Tokiu atveju kažkiek padeda vaistai, psichoterapija, veikla, patariama rašyti dienoraštį. Visiškai jos išvengti neįmanoma, žmogus tampa jautresnis.

Bendruomenės pirmininkas Gediminas Lipnevičius svečio pasiteiravo, kaip karo, pokario metais buvo elgiamasi su  psichinę negalią turinčiais žmonėmis.

„Buvo vokiečių seselės, kurios už papildomą atlygį tokiems ligoniams suleisdavo reikiamą dozę vaistų. Tą patį darė ir rusai savo belaisvių stovyklose, atlikdavo net eksperimentus su žmonėmis, tačiau apie tai mažai rašoma“,- atsakė popietės svečias.

„Kiek padeda tiesos sakymas sergančiam depresija?“,- pasiteiravo G. Lipnevičius.

Tokiems ligoniams nepadeda, jeigu dar turi neįgalumo grupę, jiems dažnai kinta  nuotaika. Beje, Baltarusijoje depresija nelaikoma liga, neduodamas ligonlapis. Tokie ligoniai siunčiami dirbti į gamyklas, fermas – taikoma darbo terapija. 

Popietės dalyvių nuomone, psichikos ligos  prasideda nuo mažumės – ką vaikas namuose mato, girdi.

„Jeigu žmogui atrodo, kad  jis tiek daug daro kitiems paslaugų, bet jam atrodo, kad su juo nedraugauja, nesiseka – tai  depresijos ištakos. Reikėtų  atsiminti, kad  nereikia laukti dėkingumo iš žmonių – žmonės linkę elgtis priešingai. Nereikia stengtis dėl kitų, kol  niekas neprašo“,- sakė V. Mikalauskis.

„Kodėl žmonės įsitraukia į religines sektas?“- klausė popietės dalyviai.

Pasak svečio, jeigu žmogus namuose negauna dėmesio ir šilumos, jis eina į sektą, kur jaučiasi reikalingu.

„Ar žiniasklaida, televizija neturi neigiamos įtakos, ypatingai jaunimui? Šiandien nusikeikti eteryje nieko nebereiškia. Žiūrėdamas spektaklį, kuriame liejasi keiksmažodžiai, jaunimas juokiasi, ploja“,- domėjosi bendruomenės nariai.

„Jeigu jaunimas ploja, vadinasi, jauniems žmonėms tokie spektakliai reikalingi“,- sakė Psichikos sveikatos centro darbuotojas.

„Mes visi gyvenime norime matyti  ir girdėti tik gražius dalykus, tačiau daugelis žiūrime „TV pagalbą“. Gyvenimas  įvairiapusis, susideda  ne tik iš gražių dalykų. Reikia džiaugtis bendravimu, kiekviena diena – tai duoda gerų rezultatų. Kryžiažodžiai, šachmatai, fizinė ir protinė veikla pailgina gyvenimą“,- „Kavos popietę“ apie psichikos susirgimus apibendrino pirmininkas G. Lipnevičius. „Kavos popietės“ dalyviai  gausiais aplodismentais padėkojo  V. Mikalauskiui už įdomų pasakojimą bei suteiktas žinias.

Bendruomenės „Kavos popietes“ organizuoja  pirmininkas G. Lipnevičius, jam padėjo bendruomenės nariai: R. Radavičienė, O. Kazlovskaja, T. Kojelienė, A. Litinskas.

„Radviliškio krašto“ informacija



Skaityti daugiau

Skaitomiausi

Copyright © 2019