„Kavos popietė“ ,,Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose gegužės 7 dieną sujungė dvi svarbias vėlyvo pavasario šventes – Motinos dieną ir Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
Neabejotinai kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai yra kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Lygiai taip pat kiekvieno žmogaus brandumą žymi pagarba ir meilė žmogui, be kurio neįmanoma egzistencija.
Su viena prasmingiausių pavasario švenčių – Motinos diena – ,,Radviliškio krašto bendruomenės“ pirmininkas Gediminas Lipnevičius sveikino į popietę susirinkusias mamas ir močiutes, dėkojo joms ,,už nesibaigiantį rūpestį savo vaikais, už meilę, neturinčią poilsio valandų, už žinojimą, kad nieko blogo neatsitiks, kol Jūs esate šalia.“ Jis priminė auditorijai rašytojos Šatrijos Raganos žodžius, kad visos motinos ypatybės išteka iš meilės, o kas myli, tas yra kantrus, švelnus, atsižada savęs dėl kitų, neatmena sau padarytų skriaudų. Svarbiausia ,,Kavos popietės“ viešnia Danguolė Dabašinskienė pristatė pranešimą apie požiūrio į moterį – motiną – kaitą.
„Turbūt gražesnio žodžio nei MAMA nėra. Daugybė poetų, prozininkų, dramaturgų rašė apie mamas, daug apie jas sukurta dainų ir nė vienas iš čia sėdinčiųjų negalėtų pasakyti, kad neturėjo mamos – visi atsiradome iš mamos. Dauguma mūsų yra mamos, močiutės, galbūt ir promočiutės. Todėl niekada nebus žodžių apie mamą per daug,“- kalbėjo ponia Danguolė.
Viešnia perskaitė Justino Marcinkevičiaus eilėraštį apie moterį, motiną – visur esančią, gyvą, šviesią, dosnią, stiprią ir… silpną ir drauge pristatė požiūrio į motiną kaitą, sakydama, kad „didesnės meilės negu motinos meilė savo vaikams tikriausiai nėra. O vaikai mamas myli įvairiai. Kažkada mama buvo pasaulio centras, matriarchato moteris, mama buvo svarbiausias taškas, apie kurį sukosi visas gyvenimas. Ji maitino, saugojo, gynė, ginčus sprendė, buvo didžioji teisėja. Bet atsiradus sėsliesiems amatams prireikė didesnės fizinės jėgos ir atsirado galimybė įsitvirtinti vyrams.“ Įdomu tai, kad ir dabar yra šalių , kuriose yra išlikęs matriarchatas. Klausytojams priminta, kad moterų diskriminacija prasidėjo klasinėje visuomenėje, kai į valdžią patekdavo vyrai, o moterims liko tik trys gyvenimo sferos: virtuvė, bažnyčia, vaikai.
Lektorė apgailestavo ne tik dėl pakitusio moters vaidmens visuomenėje, bet ir dėl to, kad ,,ne visi išsisklaidę pasaulyje vaikai gali apkabinti mamą tiesiogiai“, kad seni tėvai kartais nesulaukia vaikų priežiūros. Ji taip pat kalbėjo apie neišsenkantį motinišką rūpestį, perduodamą iš kartos į kartą ( „mūsų mamos rūpinosi mumis ir mes taip darome“), motinišką kantrybę ir supratimą, kad anksčiau ar vėliau vaikai suauga ir ima pripažinti, kad mamos patarimai yra svarbūs.
D. Dabašinskienė pateikė ir įdomios statistikos. Šiuo metu Lietuvoje yra 504 126 vaikai iki 18 metų – tai labai mažai. ,,Lietuvoje sumažėjo vaikų, nes pradėjome planuoti, pradėjome bijoti sunkumų, pradėjo rūpėti karjera,“- teigė lektorė ir pasidžiaugė, kad Prezidentūroje prieš Motinos dieną buvo apdovanotos ordinais už nuopelnus Lietuvai 46 mamos, užauginusios 5 vaikus. Kita vertus, apgailestavo, kad yra mergaičių, per anksti tapusių mamomis (jauniausia mama Lietuvoje – 12 metų mergaitė).
Viešnia kalbėjo ir apie ypatingus vaikus – žmones, kurie labai daug per savo ypač trumpą gyvenimą nuveikė – P. Višinskį, J. Biliūną, V. Kudirką. Jie tokie dideli Lietuvos patriotai, kad aišku, jog jų mamos taip pat vertos gražiausių žodžių.
Išklausę įdomų pranešimą, bendruomenės narės R.Radavičienė, R.Urbonienė, R.Šukienė, V.Jokubauskienė, I.Grakauskienė, G.Cirkelienė, V.Aleknienė skaitė eilėraščius apie mamą, buvo dalijamasi jautriais pastebėjimais – žodžių apie mamą niekada nebūna per daug.
Nida Urbonavičienė
