Viena kukliausių Radviliškio gatvelių – Vydūno gatvė. Čia dažnai buvo galima pamatyti prie molbertų įsitaisiusius Dailės mokyklos mokinius. Gatvelė buvo grįsta akmenimis. Didžiausia jos vertė – senojo Radviliškio mediniai namukai – su langinėmis ir be jų. Nedaug jų tebėra išlikusių. Paseno gatvė, susigūžė namukai. Kažin ar belikę senųjų gyventojų?
Kažkada Janonio (dabar Jaramino) ir Vydūno (anksčiau Vl. Kazlausko) gatvių kampe, vienas priešais kitą, stovėjo du dideli mediniai namai. Dabar iš vieno telikę gaisro griuvėsiai. Jame veikė senoji miesto vaistinė (vienintelė miestelyje!), vėliau – vaikų lopšelis, o dar vėliau buvo įrengti butukai jauniems medikams. Kitoje pusėje stovėjo medinis dviaukštis daugiabutis, kuriame gyveno kelių tautybių žmonės. Pastarasis jau nugriautas.
Tai kas gi buvo Vydūnas (tikrasis vardas – Vilhelmas Storosta)? Trumpai tariant, vienas ryškiausių lietuvių filosofų ir kultūros veikėjų.
Vydūnas gimė 1868 m. kovo 22 d. Šilutės rajone. Augo gausiame brolių ir seserų būryje. Istoriniuose raštuose jis vadinamas mūsų tautoje užgimusiu žmogiškumo apaštalu. Parašė daugybę filosofijos ir istoriosofijos traktatų, lietuvių kalbos vadovėlių, dramų bei scenos veikalų, kuriuos suvaidino kartu su savo Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Net keturis dešimtmečius stiprino Mažosios Lietuvos lietuvių dvasią ir tautinę savigarbą. Jo gyvenimo tikslas buvo ugdyti ir tobulinti lietuvių tautinę savimonę, dvasinę kultūrą, siekti žmogaus tobulumo.
Vydūnas domėjosi indų filosofija, joga ir Vedomis.
Baigęs Ragainės mokytojų seminariją, tapo mokytoju. Deja, mokytojo darbas ypatingo džiaugsmo nesuteikė – jis jautė neturįs pašaukimo. Dirbdamas Kintuose susirgo džiova. Gamtinė aplinka padėjo stiprinti sveikatą. Jį žavėjo girios, aplinkiniai kaimai, pamario vietovės. Stiprybės sėmėsi bendraudamas su vietiniais žmonėmis, stebėdamas jų gyvenimą ir papročius, klausydamasis laukininkų ir žvejų lietuviškai skambančių dainų. Čia sukūrė šeimą.
Vaižgantas rašė: „Kaip ir J. Basanavičius prie Vilniaus, taip ir Vydūnas prie Tilžės yra prilipęs kaip prie uolos.“
Tilžėje Vydūnas subrendo kaip kūrėjas. Čia parašė daugumą savo knygų. Vilnius buvo ta vieta, kuri jį supažindino su Didžiąja Lietuva. Vilniuje išleisti jo kūriniai – dainų rinkinys, dramos „Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Gimdymo slėpiniai“. Jo kūriniai skatino lietuvius tapti sąmoningesnius, dvasiškai brandesnius. Jis tikėjo, kad tikrasis žmogus randasi iš savitvardos, dorumo, ramybės, gebėjimo mylėti ir suprasti kitus.
Vydūnas propagavo blaivybę, vegetarizmą, kvėpavimo ir kūno priežiūrą, saiką maiste, ramų gyvenimo būdą ir dvasinę discipliną. Tuo metu tokios idėjos Lietuvoje buvo neįprastos.
Vydūnas dažnai lyginamas su Mahatma Gandhi – jų idėjos turi daug bendro.
Per II pasaulinį karą Vydūnas buvo valdžios persekiojamas dėl savo puoselėjamų idėjų. 1953 m. jis mirė Vokietijoje.
Vydūnas – jo slapyvardis. Šis vardas siejamas su lietuvišku žodžiu „vydėtė“ arba veiksmažodžiais išvysti, regėti, suvokti. Slapyvardis turėjo simbolizuoti žmogų, kuris mato giliau, siekia dvasinio praregėjimo ir tautinio sąmoningumo.
„Beržės“ informaciją skaitytojams paruošė klubo narė J. Petkevičienė.
Bus daugiau: apie J. Basanavičių, V. Kudirką, S. Daukantą, A. Povylių, Jaraminą, Vaižgantą, Lizdeiką, Gražiną, K. Kalinauską, J. Jankų ir kt.
