Žinoma, jis nuklotas ne rožėmis, o tik kelias į tautosakinį–mitologinį stiklo kalną, vadinamą Anapiliu, arba į kitų tautų panašius kalnus. Tiktų ir J. Biliūno „Laimės žiburys“, bet pradedu.
Pradžia
Vienądien parduotuvėje „Maximoje“, kur jautiesi it tropikų rojuje, nugirdau įdomų pokalbį. Nuo jo ir pradėsiu. Neabejokite, čia nebus „apie saulės nukirptas kasas ir žąsiną moliūgą, kur išskrido į dausas“. Na, kam kartoti aistringos moters, tautos poetės Salomėjos Nėries eiles. Tačiau pradėsiu nuo naivaus patarimo jauniems vyrukams, taip pažeisdamas psichologų–psichoterapeutų taisykles. Jas tvirtai „įkalė“ į galvą KMU šeimos klinikos, KMU podiplominių studijų centre, VŠĮ „Šeimos santykių institute“. Pradėsiu nuo patarimo, nes išklausyti ir pabendrauti su Jumis, visi gerbiami mano skaitytojai, nerealu it utopija. Tad chuliganiškas patarimas jaunikliams. Jūs susižavėjote dailia panele. Tai Jūsų asmeninis reikalas, bet… Patariu paprašyti, kad ji nusipraustų makiažą, išsisegtų auskarus iš visų galimų kūno dalių, „nusikabintų“ dirbtines blakstienas ir nagus. Jei prieš save pamatysite 60-metę, nesistebėkite – šiuolaikiniai grožio chirurgai daro stebuklus. Patiko ir tokia – puiku, nepatiko, dar turite laiko „išnešti mieles“. Dar galite pasidomėti, kokiai paukščiukų, gėlyčių ar komunizmo aušros partijai priklauso Jūsų širdies dama. Ir tai taip pat svarbu, nes papildoma informacija niekam nepakenkė, pvz., kaip studijos „Šeimos santykių institute“, tik Jūsų studijos… et, nekalbėkime apie tai. Be to, yra visokie skverniukai, ne švarko skvernai, liberališkos paskolos degtinės dėžutėje ir pan. Metas įjungti savo mąstyklę. Tikiuosi, kad nelaukiate, jog tą padaryčiau savo rašiniuose. Žurnalistikos etikos komisijoje mano veikla įvardinta kaip politinė satyra. Ir iš esmės mano skiltys, bent dauguma iš jų, priklauso minėtam žanrui. Įsijungsite – prašom. Nesugebėsite – ir tai ne mano, o Jūsų problema. Ne man ištraukti Jus iš politinių bezdalų maišų nuodų. Pagal V. Visockio dainelės žodžius: „jeigu buvai tu bukas tarsi medis, atgimsi baobabu ir gyvensi iki tūkstančio metų, pakol numirsi“. Be abejo, esama ir vaistų – pajudinkite savo smegenis ar bent sėdimąją jų dalį ir pasimėgaukite Radviliškio savivaldybės posėdžių spektakliais, jei ir tai nepadės… Aš, gink Dieve, nemanau, jog Jūs neturite supratimo apie tai, ką darote, į vietos valdžią rinkdami daugumą… o čia norimą žodį pridurkite patys. Jūsų teismui – vienas vietos tarybos posėdžio aprašas. Aš nepretenduoju į metraštininkus, o jei matau bukus ir bukesnius, taip ir rašau – bukas palaiko bukesnį, tai tik mano nuomonė arba politinė satyra.
Nuomonė arba aprašymas
Ketvirtadienis, 2026 m. vasario 12 d. Vietos tarybos posėdis. Prasideda anksčiau nei įprasta. Laukiama policijos ataskaita. Ekrane, ko gero, vaizdas iš drono. Šalia policijos pastato matyti V. Kudirkos, Stadiono (atsiprašau, dabar Gedimino gatvės dalis). Fotografuota vasarą, nes medžių lapai ir žolė dar žali. Kampuose – centrinis miesto parkas („kasmelis“), t. p. vaizdas iš eks „Paplentės“ sodų bendrijos, stadiono. Policijos atstovai, prieš pateikdami ataskaitą, pateikė filmuotą medžiagą apie policijos darbo šiokiadienius. Kokybišką, dalykišką – mano nuomone, autoriai galėtų kurti ir trumpametražinius filmus šia tema. Nenuvalkiota, įdomu, patrauklu man, kaip eiliniam žiūrovui. Kai ką pasižymėjau ir iš pranešimo. Mūsų policijos padaliniui trūksta bent 29 pareigūnų, valstybės parama – katino ašaros. Dauguma pareigūnų – moterys. Daugiausia nusikaltimų Radviliškio mieste ir seniūnijoje. Jei toks nevykęs seniūnas – ko dar ir tikėtis.
Per metus policijos komisariatas gauna apie 70 tūkstančių piliečių skundų. Čia aš kažkodėl prisimenu vieną neadekvačią kaimynę, kuri suraitė skundą mano adresu, neva skambinu į jos stacionarų telefoną, naktimis bėgioju po laiptines, skambinu, baldausi į duris, klebenu jų rankenas ir pan. Ir tai aš – žmogus, kuriam greitai 68 m., sergu širdies ritmo sutrikimu, depresija. Ir įsivaizduokite, dėl kokių nesąmonių buvau kviečiamas į policiją, jų atstovai atvyko pas mane, lyg neturėtų rimtesnių darbų.
Vėliau posėdžių salėje prasidėjo nusišalinimų žaidimas dėl viešų ir privačių interesų. Net penkiolika iš dvidešimt penkių (dalyvavo tik 24-i) nusprendė nusišalinti. Kaip sakė tarybos narys G. Lipnevičius – spektaklis, o štai kokiam žanrui priskirti, net nežinau. Gal farsas (ne faršas) – tai tokia komedijos rūšis, storžieviškas juokas, išdaigos. Tad 15-a nusišalinusiųjų iš 25-ių… Na, nežinau – laiko gaišimas, noras pasirodyti itin sąžiningais ar paprastas kvailumas. Situaciją išgelbėjo Vyriausybės atstovas, pateikęs saliamonišką sprendimą – pripažinti, kad visi išsakytų savo „nuodėmes“ ir balsuotų bendrai už nusišalinimą arba nenusišalinimą. Tarp kvailiausių nusišalinimo priežasčių išgirdau vieną – esą, kaip tarybos nariui, jam savivaldybė moka atlygį. Irgi, mat, indiška šventoji karvė, nežinanti, jog už darbą (ne savanorišką) turi būti apmokama, už tarnystę rinkėjams – taip pat. Kol vieni pliurpė, savivaldybės gydytoja, sėdinti prieš mane, telefone studijavo aulinių batų modelius. Tarybos narė V. Sprundžiuvienė, ir ne tik ji, vartė „Radviliškio krašto“ žurnalą. Į mano pastabą atsakė, jog tai meno ir kultūros žurnalas. Aš patvirtinau, jog tai ne „pornografija“ ir puikus žurnalas, kurį etiškai turėtų studijuoti ne tarybos posėdžio metu. Savišvieta geriau užsiimti namuose. Vienbalsiai prabalsavus už savivaldybės biudžetą, paskelbta „kavagėrio“ pertrauka. Iki jos paskelbimo posėdžių salėje pasirodė ir Tarybos klapčiukas, kuris kažką fotografavo ir, it operos vaiduoklis, skubiai dingo.
Ką dar galėčiau pridurti. Tarybos narė J. Margaitienė savo klausimais ir pasisakymais niekaip neįsirašė į tarybos nariui skiriamą laiko limitą. Jos kolegė Z. Žvikienė niekaip neatsisakė įpročio pilstyti iš tuščio į kiaurą, o gal atvirkščiai – iš kiauro į tuščią. Tauzyla sugebėjo leptelėti nesąmonę apie nuo sniego nuvalymą (pats tuo metu, lyg ir, poilsiavo Turkijoje). Na, jam pasiūlyčiau dešiniąją Gedimino g. (poriniai namų numeriai) nukėblinti į „Maximą“. Man nusišvilpt, kieno tai kelio (šaligatvio dalis), bet akivaizdi jo pareigybinė impotencija. Per tarybos mažumos valandą jis atsakinėjo 15–20 min. Po to padarė „tokatą ir fugą“ – laisvai išplėtotą virtuozišką fugą (pagal antrąją žodžio prasmę – prieblandinės sąmonės būsena) – ir spruko iš salės, kad nereiktų atsakinėti į rinkėjų, per tarybos narius užduodamus klausimus. Mano nuomone, kai kurie tarybos nariai elgiasi it nedrausmingi, neišauklėti vaikai, nors yra vieši asmenys, politikai, o posėdžių vaizdo medžiaga įrašoma. Be to, siūlyčiau savivaldybės pastate įrengti spinteles, kur politikai ir kiti valdžiažmogiai posėdžių metu paliktų mobiliuosius telefonus, o susitelktų į darbą rinkėjų ir visos savivaldybės labui. Ką apie tai mano tarybos narys Gediminas Lipnevičius, dar nežinau, tad paprašysiu jo komentaro. Ir visai ne dėl to, kad savanoriauju „Radviliškio krašte“, o todėl, kad nemačiau šio politiko tarybos posėdžių metu naršančio po internetą, vartantį žurnalus ar išeinantį iš posėdžių salės paplepėti telefonu. Be to, nemanau, kad komentaro sulaukčiau iš Tauzylos ar jo klapčiukų. Nebent pamatyčiau jau minėtą panelę, kuriai apie 60-imt metų.
Vytautas Mikalauskis
asociatyvus DI vaizdas
