Vladas Montvydas gimė 1911 m. Šilalės r. Gatautiškės kaime. Kaimas prigludęs prie Lūksto ežero, o netoliese dunkso, apipintas legendom, Medvėgalio kalnas. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Nepriklausomybės metais, kaip daugelis, gavo iš dvaro 8 ha pelkėtos žemės, ūkininkavo.
Sunkus buvo šio šimtmečio pradžioje bežemio žemdirbio gyvenimas -tebeslėgė Rusijos priespauda, skurdas, vargas, ligos, daug gyvybių nusinešdavo į kapus. Tarp trijų Kazimiero Montvydo žmonų, išėjusių Amžinybėn gyvenimui neįpusėjus, buvo ir Vlado mama – Petronėlė Siutelaitė-Montvydienė, palikusi tėvo ir pamotės globai keturis mažamečius vaikus: dvi dukras ir du sūnus.
Vienintelė vyriausioji Vlado sesuo Petronėlė, gimusi 1906 m., pragyveno visus šio šimtmečio karus, Lietuvos Nepriklausomybės metus, okupacijas, tremtį ir sulaukusi Lietuvos Atgimimo, 1995 metais atsigulė Amžinam poilsiui. Buvo geraširdė, ką paveldėjo iš savo mamos, labai sutarė su broliu Vladu. Daug kentėjo nuo enkavedistų už tai, kad bendravo su “nusikaltėliu” broliu. Buvo žiauriai tardoma, mušama, paskui su šeima ištremta į Sibirą.
Sugrįžusi išaugino anūkus, paskui padėjo brolio Vlado anūkus auginti. Su didžiu susidomėjimu klausydavau jos pasakojimų apie praeitį. Petronėlė jautė širdgėlą, kad iš keturių brolių, ilgam gyvenimui liko viena. Tėvo būta aštraus būdo, o pamotės duona karti, todėl tik paūgėjus, kiekvienam vaikui teko kurti savo gyvenimą. Sesuo Kazytė – kaimo gražuolė, dar paauglė būdama išėjo tarnauti į Klaipėdos kraštą, vėliau ištekėjo už vokiečių tautybės vyro, turėjo nuosavą laivą. Brolis Stasys, darbštus jaunuolis šienaudamas dvaro pievas perkalto ir susirgęs plaučių uždegimu, mirė. Pati Petronėlė anksti ištekėjo už bežemio jaunuolio Petro ir kartu nešė vargingų nuomininkų dalią. O brolis Vladas nuo pat mažens mėgdavęs meistrauti. Dar būdamas vaiku, iš rąsto galo išsipjovęs ratus darėsi dviratį. Baigęs Požerės pradžios mokyklą, pramokęs staliaus amato dirbo įvairius darbus. Vladas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo visuomeninėje veikloje ir Šaulių sąjungoje.
Daugel metų Vladas gyveno kartu su sesers Petronėlės šeima. Išsinuomotuose ūkiuose įsirengdavo staliaus dirbtuves. Pagrindinis staliaus įrenginys buvo varstotas, dažniausiai jis gamindavo medines detales brikelėms, o geležinius apkaustus nukaldavo kalviai. Vladas buvęs darbštus, negirtuokliavo, nerūkė. Net ne visi pasiturinčių ūkininkų sūnūs galėjo įsigyti dviračius, laikrodžius, radijo aparatus bei geresnę aprangą, tačiau darbštus jaunuolis visą tai turėjo. Mėgo skaityti knygas, laikraščius, dalyvavo įvairiuose inteligentijos sambūriuose.
1935 m. su sesers šeima išsinuomojo apleistą ūkį Varnių valsčiuje, Nevardėnų kaime pas Elzbietą Ralienę. Ūkininkė gyveno viena su paaugle dukra Bronislava. Jos vyras, dar dukrai esant mažai, išvyko į Argentiną užsidirbti pinigų, sumokėti skoloms už ūkį. Deja, taip ir nesulaukė nei žmona vyro, nei dukra tėvo, o skolas už ūkį sumokėjo Vladas jau tapęs žentu.
ŪKIO KLESTĖJIMAS
1938 m. Vladas Montvydas susituokė su septyniolikmete ūkininkės dukra Bronislava Ralyte ir tapo ūkio šeimininku. Žemės buvo apie 20 ha, nelabai derlingos, molėtos, apžėlusios krūmais. Rovė krūmus, kultūrino, tręšė. Atremontavo pastatus, pasistatė kalvę, išvystė bričkučių gamybą. Gaminiai paklausą turėjo – verslas klestėjo. Klestėjo ir ūkis. Įsigijo javų kūlimo technikos, arkliais sukamą grūdų malūną. Ant gyvenamo namo stogo iškilo vėjo generatorius, kambariuose švietė elektros lemputės. Šalia senojo sodo užveisė naują, apsodino dekoratyviniais krūmais. Išvalė prūdą, ruošėsi statyti pirtį. Žardyje į medį įkeltoje gandrinėje pavasariais kalendavo gandrai, o kieme iš beržų lašėdavo sula. Samdė darbo jėgą, pats kartu dirbo. Ne visi ūkiai taip atrodė, net turintys 80-100 ha žemės.
Džiaugėsi močiutė Elzbieta, matydama laimingą dukrą, gerą žentą ir klestintį ūkį. Džiaugėsi kas metai gimstančiais vaikais, nes jos vaikų išaugo tik viena dukra Bronislava, kiti mirė ką tik gimę.
Lankydavosi pas brolį Vladą ir sesuo Kazimiera, gyvenusi Klaipėdoje. Džiaugėsi brolio sėkme, o labiausiai – vaikais. Likimas lėmė, kad negalėjo tapti motina, tai prašėsi brolio ir brolienės, kad leistų pasiimti vieną jų atžalą. Ypač buvo nusižiūrėjusi vyriausią dukterį Ireną. Miestai visada pirmavo pramone, o, be to, sesuo gyveno pasiturinčiai, tai brolio šeimai buvo vežami ir siunčiami rūbai, vaikų rūbeliai, o iš brolio – lašiniai ir kiti maisto produktai. Gražiai sutvarkytame ūkyje buvo tinkamai apsirengę. 1944-ųjų metų vasarą, atsisveikino Kazimiera su brolio šeima, susitarė palauksianti geresnių, ramesnių laikų. Deja, po karo negauta jokių žinių, gal su nuosavu laivu priglaudęs jūros dugnas?
Prie keliuko, vedančio į sodybą, 1943 metų vasarą, V.Montvydas pastatė ąžuolinį kryžių. Kryžius, matęs įvairius okupacinius žiaurumus, kaip liudininkas stovi ir šiomis dienomis. Nesudegė, kai degino sodybą, nes buvo toli nuo namų. Daug kam nepatikdavo, nuplėšdavo Dievo atvaizdus. Geri kaimynai vėl prikaldavo, apsodindavo medeliais, o stribai, eidami pro šalį, nusikeikdavo.
PIRMOSIOS PARTIZANŲ SLĖPTUVĖS
1944 m. vasara buvo karšta: išdžiūvo šuliniai, suskeldėjo žemė, per anksti pagelto javų varpos. Žemaitijos krašto gyventojai su nerimu žvelgė į dangų, laukė lietaus, o girdėjo ne perkūno griausmus, pranašaujančius lietų, o lėktuvų ūžesių ir pabūklų dundesius. Artėjo antroji rusų okupacija. Gyventojai dar nebuvo pamiršę 1940 m. raudonojo okupanto trėmimų, Rainių tragedijos, o artėjančios okupacijos nežinia nauja našta prislėgė šio krašto gyventojus.
Daugelis žemaičių ruošėsi palikti gimtines, trauktis į Vakarus. Vladas Montvydas pasirinko kitą kelią – tėvynę nuo okupantų ginti savo gimtajame krašte. Dar tų pačių metų pradžioje Varnių apylinkėse jis pradėjo organizuoti LLA Vanagų grupę.
Vis rečiau ir rečiau dirbdavo su samdyta šeimyna savo klestinčiam ūkyje, vis daugiau ir daugiau laiko skirdavo pasiruošimui artėjančios okupacijos partizaniniam karui. Tilo dainos ir juokas jo ūkyje dirbusio jaunimo.
Jaunimo būta nemažai: žemės ūkio darbams – jaunuolis Povilas, staliaus darbams – Juozas, mažamečių vaikų priežiūrai ir padėjėja šeimininkėms -aštuoniolikmetė Vincutė (Vincenta Bielskytė). Vyriausiasis arba pagrindinis kalvis – Stasys Kairys, žemaitiškai vadinamas Kairių Stasiuku, žymaus lakūno Jurgio Kairio dėdė. O kur dar trumpai talkininkaujantys? Per porą savaičių būdavo padaromi dveji treji vežimai (bričkelės) ir parduodami. Kiek būdavo linksmo klegesio, kai prie kalvės susirinkdavo jauni ir senyvi kaimynai – ūkininkai, atvedę kaustyti savo arklių. Įstrigo atmintyje vieno kalvio pokštas, kai jis prikišo įkaitintą geležį prie „staravieriškos” barzdos kaimynui Simenkovui. Užėjus antrajai okupacijai, abu Simenkovo sūnūs tapo „stribiteliais”, jų juodi darbai minimi daugelyje prisiminimų.
Laisvalaikiu namiškiai ir kaimynai, susirinkę didžiajame kambaryje prie radijo aparato, įdėmiai klausydavosi žinių, diskutuodavo. Veiduose vis dažniau pasirodydavo liūdesio ir susirūpinimo išraiška. Į Žemaitiją artėjo siaubingas 1944 m. ruduo. Į Vlado Montvydo namus slapčia buvo vežami ir slepiami ginklai. Kiemo pakraštyje stovėjo lauko tualetas, kurio tarpsienyje buvo suslėpti ginklai.
LLA PRIESAIKA
Savo prisiminimais dalijasi V.Montvydo bendražygis iš gretimo kaimo Jurgis Urniežius, buvęs politinis kalinys.
– Mūsų šeimos ūkis tuomet buvo už poros kilometrų nuo V.Montvydo ūkio. Su 10 metų vyresniu V.Montvydu buvome vienminčiai. 1943 m. jis buvo Varnių Saulių sąjungos vadas, rengdavo gegužines ant Gargždutės kalno. Mes su keliais patikimais vyrais talkininkaudavome: iškeldavome Trispalvę bokštelyje ant kalno, organizuodavome bilietų pardavimą ir t.t. Į šventines sueigas sueidavo ir suvažiuodavo daug įvairaus luomo ir amžiaus žmonių iš aplinkinių rajonų ir vietinių gyventojų.
Vlado Montvydo sodyba buvo pavyzdinė, gražūs ir tvarkingi pastatai, padargai, jo paties niekas nematė neblaivaus, rūkančio. Savo ūkyje jis gamino bričkutes, viename namo gale turėjo įsirengęs stalių dirbtuves, pasistatė kalvę, joje dirbo samdytas kalvis Stasys Kairys. Aš kalvėje dirbau pagalbiniu. Per porą savaičių padarydavome dvejas bričkutes, turėjusias paklausą. Ūkyje, be mūsų, būdavo samdomas darbininkas ir padėjėja šeimininkėms.
1944-ųjų pradžioje, gerai prisimindami 1940-uosius, nieko gero nesitikėjome. Metų pradžioje V.Montvydas Varnių apylinkėse pradėjo organizuoti LLA Vanagų grupę. Priesaiką, kurios tekstą reikėjo išmokti atmintinai, priėmiau Vlado Montvydo namuose. 1944 m. liepą su artimiausiu bendražygiu Stasiu Beniuliu surinkęs visus vyrus su ginklais iškeliavo į stovyklą. Stovykla buvo Plungės rajono Platelių miškuose prie ežero. Ten vyko taktiniai užsiėmimai. Susipažinome su įvairiais ginklais: vokiškais, rusiškais, čekiškais ir belgiškais.
Stovyklaujant teko atlikti keletą užduočių. Traukdamiesi vokiečiai Platelių apylinkėse atiminėjo ūkininkų gyvulius, skerdė kiaules, karves, arklius rišo prie gurguolių ir ruošėsi trauktis į Vokietiją. Gyventojai, žinodami, kad mes stovyklaujame, kreipėsi į mūsų vadus. Vadai nutarė apsaugoti gyventojus nuo plėšikavimo. Po kovinės parengties komandos praėjus 15-20 minučių, jau buvome žygyje. Buvo įsakyta nešaudyti tiesiai į vokiečių kareivius, tik virš galvų, kad justų kulkų švilpimą ir kiltų panika. Turėjome kelias nedidelio kalibro patrankėles – artileristai buvo atsivežę iš vermachto. Plateliuose atidengėme ugnį. Mums pasisekė be aukų išgąsdinti vokiečių kareivius – jie spruko, palikdami gyvulius, vežimus su maistu ir ginklus.
Rugsėjo viduryje mus pradėjo skirstyti arčiau savo gimtųjų rajonų. Mūsų pulkas apsistojo Telšių rajono Pušinės-Pareškečio miške, o vėliau kėlėmės į saugesnes, sunkiau prieinamas vietas, ruošėme slėptuves. Tris slėptuves teko kasti kartu su V.Montvydu. Beruošiant vieną slėptuvę, užgriuvo žemės. Vienas partizanas, buvęs slėptuvės koridoriuje, spėjo iššokti laukan, vadą, tuo metu stačiusį įtvirtinimus, iš viršaus užgriuvo keletas kibirų smėlio, o mane prispaudė visa lavina. Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai. Kitas tris slėptuves-bunkerius buvome išsikasę Vlado Montvydo žemėje.
Išsiskirsčius į grupeles po 3-4 vyrus, aš patekau į Juozo Radavičiaus skyrių kartu su Sinkumi ir Jankausku. V.Montvydas mums buvo įsakęs nevaikščioti be reikalo, nesirodyti viešose vietose.
1944 m. rudenį išgirdau, kad enkavedistai apsupo V.Montvydo sodybą. Jis buvo bunkeryje netoli namų kartu su Stanislovu Beniuliu. Slėptuvė buvo įrengta sumaniai: koridoriukas prieš angą, toliau apeinama siena 45-50 cm storio. Kita anga skirta kulkosvaidžiui. Už tos storos rąstų sienos gyvenamoji patalpa, toliau, už 15-20 metrų, atsarginis išėjimas alyvų krūmuose. Neiškentę slėptuvėse kitų kaimų partizanai išėjo pasižvalgyti ir suimti papasakojo, ką žinojo, o Feliksas Sragauskas parodė bunkerio vietą. Suradę angą, čekistai atidarė dureles ir sumetė kelias granatas. Apsupę slėptuvę laukė, manydami, kad operacija baigta. Tačiau staiga sukaleno kulkosvaidis, negana to, iš antros angos į būrį čekistų nukrito dvi surištos granatos. Pasigirdo trenksmas, krito enkavedistai negyvi ir sužeisti, kiti gulėjo, galvas įbedę į žemę. Kiek tada krito priešų, niekas ir neskelbė. V.Montvydas su S.Beniuliu iššoko iš už sargybinių nugarų pro atsarginį išėjimą su automatais, dar keletą nušovė, pasiėmę jų ginklus ir, prisidengdami grioviu, sveikutėliai pasitraukė.
Žiema praėjo be didelių pavojų, man daugiausiai teko būti Tverų ir Kražių apylinkėse. Pavasarį būrėmės į didesnius būrius, įsirenginėjome miškuose slėptuves, palapines.
1945-ųjų gegužės ar birželio mėn. buvome susirinkę Gatautiškės miške, netoli V.Montvydo gimtinės. Mūsų sargyba pastebėjo, kad supa įgulos kareiviai. V.Montvydas tuoj įsakė vieniems užimti pagal galimybes pozicijas ir pirmiems atidengti ugnį, o kitiems atsitraukus užimti gynybos pozicijas. Kai atidengs ugnį antroji pozicija, pirmajai pozicijai be panikos trauktis. Gaila, tada žuvo mano pusbrolis ir skyrininkas Juozas Radavičius. Iš jo paėmiau rankinį kulkosvaidį, vieną nebaigtą šaudyti, kitą pilną diską šovinių ir atsitraukėme į kitas pozicijas. Mūsų laimei, pradėjo temti ir priešai nustojo persekioti. Po šių kautynių atsidūrėme už 20 kilometrų Liudo Rekašiaus būryje.
Mano tėvukas man buvo gavęs dokumentus, kad dirbu Telšių-Klaipėdos ruožo geležinkelyje, todėl galėjau keliauti net ir dienos metu ir palaikyti ryšį su kitais būriais. Sutikęs enkavedistus, parodydavau pažymą su nuotrauka ir paleisdavo. Vengti reikėjo tik nepatikimų pažįstamų. Vieną kartą, kai reikėjo susitikti su V.Montvydu-Žemaičiu, rimtai įkliuvau. Iš Pušinės-Pareškečio miškų ėjau pro Janapolę, Pavandenę paežeriais, vos praeinamomis pelkėmis. Atsargiau vaikščioti buvome išmokę. Prie Zdoniškės kaimo pamatęs ant kelio mašinų koloną, supratau, kad patekau į “šukavimą”. Spėjau paslėpti pistoletą TT, bet nei grįžti atgal, nei pasislėpti nebuvo įmanoma. Leitenantui, tikrinusiam mano dokumentus, paaiškinau, jog einu iš darbo vietos. Jaučiausi laimingas, keliavau toliau, tik pamačiau, kad atbėga iš mūsų apylinkių vietinis ruselis Popovas ir šaukia: “Kam paleidot, jis banditas!” Paskui mano aiškinimai nepadėjo. Kaip visuomet iškratė, gerai primušė, surišo rankas, kojas ir įmetė į sunkvežimį. Nuvežę už 8 km į Varnių NKVD, neatrišę įmetė į rūsį ir išlaikė visą naktį. Ryte prasidėjo tardymai ir mušimai. Ir vis klausė kur Montvydas. Aš taip įtikinamai aiškinau, kad seniai tuose kraštuose nebuvau ir nieko nežinau, jog beveik patikėjo ir ėmėsi mane verbuoti. Savaitę jie mane kankino: nedavė nei valgyti, nei gerti. Ištrūkti iš jų nagų – maža vilties, todėl pradėjome galvoti, gal apdumti jiems akis, duoti sutikimą bendradarbiauti? Ką jie ten prirašė – nežinau, davė slapyvardį “Kazys” – toks buvo tėvuko vardas, kad neužmirščiau. Taip Varnių enkavedistai galvojo turintys dar vieną šnipą. Tada jau davė maisto ir atsigerti, bet neleido namo, kol neužgijo žaizdos ir mėlynės.
Sugrįžęs namo, viską papasakojau, nuliūdinau tėvuką. Namuose dar 7 mažamečiai broliukai, o sesutė, trejais metais jaunesnė, jau ištremta į Kareliją, mama – ligonė. Susiruošiau į susitikimą su savo vadu, vyresniuoju draugu ir patarėju Vladu Montvydu. Viską iki smulkmenų papasakojau. Išklausęs nepatikėjo, jog galėčiau būti išdavikas. Ilgai svarstęs paprašė surasti ir atnešti paslėptą pistoletą TT. Kai suradęs atnešiau, kiek pagalvojęs pasakė: “Esu numatęs tave pasiųsti į Vilnių, į vairuotojų mokyklą. Ten tu būsi naudingesnis negu pasilikęs su mumis”. Liepė gerai mokytis, kad išmokčiau taisyti variklių benzininius ir garo generatorius. Išvykstant nuoširdžiai atsisveikinome, negalvodami, kad tai bus paskutinis atsisveikinimas.
Vairuotojų mokykloje Vilniuje su mumis kartu mokėsi Lietuvos policininko sūnus Vytautas Mikutis, partizanas Povilas Jankūnas nuo Švenčionėlių, ryšininkas Vacys Kanišauskas. 1946 m spalio 22 d., kai baigėsi mokymo laikas ir nuėjome į kadrų skyrių atsiimti dokumentų, mus keturis areštavo. Niekada negalvojau dirbti ir niekada nedirbau priešams nei laisvėje, nei lageryje. Koks buvau, toks esu šiandien!
STRIBŲ PIKTADARYBĖS
1946 m. liepos 26 d. Pagirgždučio k. gyventojai stribai Grigorijus Gusarovas, Michailas Laktionovas, Popovas, broliai Simenkovai, jų giminės ir draugai, tarnavę okupantams Varniuose, su enkavedistais vyko prie Dirmeikių sodybų. Surinko kelių šeimų senelius ir seneles, tėvus, mažamečius vaikučius – iš viso apie 15 įvairaus amžiaus žmonių. Suvarę visus į vieną Dirmeikių sodybos namą, lentomis užkalė duris, langus ir uždegė. Degantį namą su gyvais žmonėmis vandalai saugojo apsupę, kad kas nors neišbėgtų. Sunku įsivaizduoti, ką išgyveno kankiniai. Partizanai išgelbėti pasmerktųjų negalėjo: jėgos buvo nelygios. Iš trobesių likus tik pelenams, sužvėrėję budeliai nuvyko prie Urniežių sodybos. Urniežiai buvo išvykę į malūną. Namie likę vaikai, pamatę stribus, pradėjo klykti. NKVD karininkas liepė palikti juos ramybėje ir pažadėjo likviduoti kitą kartą su tėvais…
NUTEISTAS MIRTI
Apie tolimesnį Vlado Montvydo partizanavimą pasakoja Povilas Bagdonas,gyvenantis Telšiuose. Partizanavo 10 metų, kol užverbuotų ryšininkų apnuodytas maistu pateko į NKVD rankas. Nuteistas mirti, tačiau… Tikriausiai gimęs po laiminga žvaigžde, nes dabar gyvenimo saulėlydžio dienas leidžia savo gimtojoje Žemaitijoje.
– Buvo 1944 m. ruduo. Mūsų ūkininkų šeima gyveno Telšių r., Kulių-Daubos kaime (netoli Jonapolės). Vieną rytą tėvas, nuėjęs į tvartą šerti gyvulių, daržinėje ant šieno rado besiilsinčius du partizanus – Stasį Beniulį ir ūkininką Vladą Montvydą. S.Beniulis buvo nesunkiai sužeistas į galvą. Vyrai papasakojo apie vakarykščias kautynes Vlado Montvydo žemėje. Porą dienų pailsėję vyrai išvyko, pažadėję grįžti po poros savaičių. Man reikėjo rinktis – ar eiti tarnauti į sovietinę armiją, ar įsijungti į kovotojų gretas. Kai po poros savaičių atėjo V.Montvydas su S.Beniuliu ir L.Lukausku, prisijungiau prie jų ir aš. Jie mane nusivedė į įruoštą bunkerį pas Liudo Lukausko tėvelius Kuršų kaime (netoli Janapolės bažnytkaimio). Bunkeris buvo įrengtas po tvartu – mažas, drėgnas, jame trūko deguonies; galiausiai apniko utėlės. Tačiau sunkios buitinės sąlygos neišgąsdino. Tai buvo pirmieji partizanavimo žingsniai su busimaisiais apygardų vadais: S.Beniuliu-Seneliu ir V.Montvydu-Žemaičiu.
Tų pačių metų gruodžio pabaigoje okupantai pradėjo deginti įtartinas sodybas. V.Montvydas sužinojo, kad Kūčių vakarą sudegino jo naujai atstatytą sodybą, o žmoną ir penkis mažus vaikus išvarė iš namų. Pabūgę, kad nebūtų sudeginta ir Lukauskų sodyba, bunkerį palikome. Taip pirmąją partizanavimo žiemą visi kartu slapstėmės sodybose, kol atėjo 1945 m. pavasaris ir priglaudė motina gamta. Prie mūsų prisijungė Pranas Lukauskas, Benas Milašius. Vėliau susibūrėme iš kelių apylinkių į didesnius pulkus. Vasarą stovyklavome Pušinės miškuose (Telšių r.), kol tapo nesaugu, tada persikėlėme į Biržuvėnų miškus. Tą pačią vasarą buvome užpulti raitų stribų. Pasisekė laimingai pasitraukti, nes traukdamiesi lindome per užtvertas ganyklų tvoras, o jie raiti negalėjo prajoti. Supratome, kad dideliais pulkais sunku išsilaikyti, todėl skirstėmės į mažesnius būrius.
– Su Vladu Montvydu pirmaisiais partizanavimo metais teko daug bendrauti, – toliau savo prisiminimais dalijasi Povilas. – Kartu mokėme karo meno jaunesnius partizanus, įrenginėjome bunkerius-slėptuves. 1947 m. buvome įsirengę gerą bunkerį Kuršų kaime (Varnių vls.) ūkininkų Servos ir Juškos pirtyje (ji buvo abiejų ūkininkų bendra). Kasant daug smėlio supylėme į bulvių rūsius, juodžemį paskleidėme, apsėjome javais, bulvėmis. Sienos ir lubos buvo iš rąstų, virš lubų akmenys. Kratų metu badant, kai durtuvas atsimušdavo į kietą įtartiną daiktą, atkasę rasdavo akmenis. Įėjimas į bunkerį buvo iš pirties per sieną. Norėdamas įeiti, turi išsiimti akmenį, įėjęs vėl įstatyti. Buvome įsirengę atsarginį išėjimą, tačiau neteko juo pasinaudoti. Turėjome net elektrą – prasivedėme laidą pro sienelę iš vietinio malūno. Pragyvenome metus, paskui kažkam užkliuvo, kad ateiname, bet neišeiname. Vieną rudens dieną privažiavo pilnos mašinos stribų, kareivių. Kratė, vertė, badė, trypė, o mes bunkeryje viską girdėjome. Pasigirdo šūviai. Kaip paaiškėjo vėliau, iš Telšių į Janapolę namo ėjo stribas. Jam liepė sustoti, tačiau šis negirdėjo ar stoti nenorėjo, tad paleisti šūviai. Atpažinimui buvo atvežtas apylinkės pirmininkas. Ir šį bunkerį teko apleisti.
Aš dažnai būdavau Plungės miškuose, o grįžęs į savo kraštus susitikdavau su vadu. Aptardavome įvairius reikalus. 1949 m. rudenį į mūsų Šatrijos rinktinę atvyko karių iš srities. Vykome prie Alsėdžių į partizaninio karo taktinius mokymus. Vadas pasiėmė ir mane, kadangi buvau tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, turėjau patirties, galėjau pamokyti kitus. Mus iki geležinkelio Klaipėda-Kaunas lydėjo dar likę gyvi keturi broliai Vasiliauskai. Kai grįžome į savo kraštą vėlų rudenį, visi Vasiliauskai buvo žuvę.
– 1952 m. vasarą grįžau iš Plungės miškų į savo kraštą – Telšių miškus, – tęsia Povilas Bagdonas. – Sutikau jauną partizaną Stasiuką Sakaliuką, pavardės nežinau. 1952 m. birželio 17 d. pasaloje Sakaliukas žuvo, o man kliudė ranką, sudraskė palapinę, sudaužė laikrodį, peršovė piniginę, kepurę, tik galva liko sveika.
Prisimenu ir paskutinį bunkerį Pušinės miške (Telšių r.), kuriame 1953 m. vasarą paskutinį kartą susitikau su Vladu Montvydu-Žemaičiu. Tada mes buvome dviese su Martynu Kazlausku. Jis atvedė ir paprašė į būrį priimti Vienuolį – buvusį Tauragės vienuolyno virėją. Tada vadas paskyrė mane Šatrijos rinktinės vadu. “Esate trys, gal atsiras daugiau karių ir sudarysite visą rinktinę”. Tai buvo paskutinis susitikimas (tos pačios vasaros pabaigoje Montvydas žuvo prie Lūksto ežero). Grįžęs iš lagerių, buvusio bunkerio vietoje radau įdubimą ir išaugusią didelę eglę.
Paskutinius metus visi trys nesiskyrėme. Gretos nei padidėjo, nei pamažėjo: Martynas Kazlauskas, Vienuolis ir aš. Vieną rudens naktį užėjome į sodybą maisto. Šeimininkė ruošė, pjaustė lašinukus, barstė pipirais, o mes skubinome, nes rytas netoli, o mums dar toli eiti. Davė išgerti rūgusio pieno. Man iš karto pasidarė blogai. Kaip išėjau – neatsimenu. Nežinau po kiek laiko prabudau – žiūriu ant gultų sėdi žmogus. Į mano klausimą, kur esu, atsakė, kad Vilniaus saugume. Galva, rankos subintuotos, visas sudaužytas. Paskui per tardymus sužinojau, kad buvau toli nubėgęs, priešinausi, norėjau ištrūkti. Tačiau pats nieko neatsiminiau. Apie bendražygio Vienuolio likimą – kad po poros mėnesių medžiotojai rado jį pelkėje sušalusį – sužinojau vėliau. Apie Martyną Kazlauską nežinau nieko iki šiolei.
Sovietinių teismų Povilas buvo nuteistas mirties bausme ir jos įvykdymo laukė 4,5 mėnesio. Trylika metų išbuvo mirtininkų kamerose. Atlikus pusę bausmės, perkėlė į bendrą kalėjimą. Iš viso kalėjimuose praleido 20 metų, kalėjo su Petru Paulaičiu ir kitais Laisvės kovotojais.
Irena Montvydaitė-Giedraitienė
