Trigeriu (ginklo nuleistuku) man šį kartą pasitarnavo Eurikos Masytės (žodžiai J. Marcinkevičiaus) daina „Laisvė“. Tiksliai neatsimenu – supraskite, amžius jau ne tas, bet gal kai kas prisimena žodžius: „O tu uždaryk, tėvyne, savyje, kaip giesmę širdyje užgęstančią. Tu man sakai: aš tavo laisvė.“ Tad pradedu.
Pradžia
Iš kažkur prie namo užsiveisė idiotų gauja. Vieni niokoja laiptinių gėles, kiti pridergia. Vienos laiptinės gyventojai net pakeitė durų užrakto kodą. Ir kaip dabar atrodo – skamba E. Masytės atliekama (dar niekas jos neperspjovė) „Laisvė“.
Jau porą metų neberašiau apie Sausio 13-osios minėjimą. O kam? Kad vėl pasižadinčiau ne pačius maloniausius gyvenimo įvykius? Karinės, šarvuotos technikos judėjimą plentu link Šiaulių? Laužų dūmų kvapą prie Seimo? Ar kad, važiuojant iš Vilniaus į Radviliškį nežinomos organizacijos autobusu, buvau apklotas „Atgimimo“ paketais, kad nesušalčiau? Prisimenu, jog buvau pakankamai pavargęs ir beveik visą kelią miegojau. Vėliau – bolševikinių aukų, Nepriklausomybės gynėjų laidotuvės. Gal gana.
O dabar idiotynų genties atstovai verčia sukąstą sniegą ant šaligatvio (vėliau nučiuožė į miesto parką). Aš nežinau, ar jų tėvai nevispročiai, ar gal net mėgaujasi „mobiliųjų“ įrašytais idiotų vaizdais. Ne mano reikalas, bet jeigu būčiau žinojęs – ko gero būčiau ir nevažiavęs prie Seimo. Meluoju. Vis vien būčiau vykęs. O „durnių“, neauklėjamų vaikų visais laikais buvo apstu, bet ne tiek, kiek dabar.
Tad šioje E. Masytės neprilygstamoje „Laisvėje“ matau ne Lietuvos ateitį, o idiotynus. Žinoma, tokio žodžio dabartinės lietuvių kalbos žodyne nėra. Rasite: idiotas, idiotybė, idiotiškas (ūmus), idiotizmas (p. 203–204). Bet, mano nuomone, nekontroliuojama karta – būsimasis idiotynas, o tokie vėliau patenka net į Seimą. Blogiausia tai, kad jie sparčiai veisiasi ir dauginasi. Vaistų nuo šios negandos nėra ir nebus. Na, nebent neigiamas visuomenės požiūris.
Štai čia jūs turite ir / ar galite turėti savo pasiūlymus, nuomones. Na, o šaligatvio pakraščius nuvalysiu rytoj. Kaip dainelėje: „vis rytoj, rytoj šaukė pelėdžiukai, o skaityti ir rašyti (kaip ir kultūringai elgtis) taip ir neišmoko“. Na, kokie tėvai – tokie ir vaikai. Ir čia kažkodėl prisiminiau barbarizmą „paškustvos“. Ką reiškia – nežinau.
Simpatiškiau skamba žodis – idiotynai. Vadinti juos Bandar-Logais nenoriu – na kam įžeidinėti mūsų artimiausias gimines, beždžiones. Politikų daugumą, be abejo, galima įvardinti bezdžionėmis – nuo žodžio bezdėti. Na, panašiai kaip ožką (pieną, vilną duodantį gyvūną) su kažkokia oška (taip pajūrio žvejai vadina kažkokias žuvų veislės atstoves).
Man, ir spėju – ne tik man, būtų įdomu sužinoti, kaip šitokią „laisvę“ vertina vietinės tarybos nariai J. Povilaitis, V. Simelis, Z. Žvikienė. Mokyti mūsų mero Tauzylos – nesiruošiu. Kinų išminčius Konfucijus (apie 551–479 m. pr. m. e.) tvirtino, jog galima ir reikia tik tą, kuris, sužinojęs apie vieną kvadrato kampą, įsivaizduos ir kitus tris.
Ir jau visa savaitė, kaip vietiniai ošliai (nepainioti su ožiais) nemato sulamdyto stulpo ties pėsčiųjų perėja prie „Maximos“ ir perėjimo, panašaus į Everestą (Džomolungmos ledynus). Tad, mere, jūs matote tik vieną kvadrato kampą. Beje, nežinantiems: ošlys yra plepys, kuris, savo klapčiukų dėka, pateiks nemirtingą frazę – „o į mane niekas nesikreipė“.
Pradėkite matyti visus keturis kvadrato kampus, o Radviliškio rajono gyventojus – apie kokį (norimą žodį įdėkite patys) jūs balsuojate Seimo, vietos tarybos, mero rinkimuose.
Šiaip galiu įsivaizduoti, kaip už panašius straipsnelius mane gerbia ir myli vietos valdžiažmogių grietinėlė, bet aš ne panelė, o senolis – ir man to visai nereikia.
Vytautas Mikalauskis
