„Tuščias puodas garsiai skamba“, – byloja liaudies išmintis. Šią patarlę galima pritaikyti ir Radviliškio rajono mero pavaduotojui „valstiečiui“ Vytautui Krikščiūnui, kuris neseniai apsiskelbė išminčiumi, žinančiu, kaip sumažinti šildymo kainas rajone, kai visame pasaulyje siaučia energetikos krizė ir brangsta kuras. Tačiau paanalizavus vicemero pasiūlymus kyla įtarimas, kad tai galimai tebuvo bandymas išpešti asmeninės naudos ir iškišti „Radviliškio šilumai“ grūdų išvalas.
Pasigyrė „saliamoniškomis“ idėjomis
Atėjus žiemai daugelio gyventojų kalbos sukasi apie šildymą ir jo kainas, kurios dėl pasaulinės energetikos krizės šiais metais auga ne tik visoje šalyje, bet ir Europoje. Šis kainų augimas tampa sunkiai pakeliama našta pensininkams ir kitiems mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms.
Todėl nieko nebestebina, kai vienas ar kitas politikas bando pasinaudoti žmonių negandomis, kad pasikeltų savo politinius reitingus ir pavaidintų gelbėtoją.
Panašu, kad toks gelbėtojas jau atsirado ir Radviliškio rajone – tai Radviliškio rajono mero pavaduotojas, „valstietis“ Vytautas Krikščiūnas, kuris rajono savivaldybės finansuojamo laikraščio žurnalistui neseniai pasigyrė savo „saliamoniškomis“ idėjomis, kaip „Radviliškio šiluma“ galėjo pergudrauti pasaulinę energetikos krizę ir atpiginti šilumą visiems gyventojams.
Biokurą liepė pirkti „po brangiąja“
Jeigu pono vicemero pasiūlytas verslo planas tikrai padėtų Radviliškyje pažaboti pasaulinę energetikos krizę, už jo išmonę šį politiką turbūt būtų galima apdovanoti Nobelio premija, nes kol kas net ir didžiausi pasaulio protai dar nesugalvojo, kaip sustabdyti energetikos išteklių kainų augimą. Tad koks tas genialusis vicemero V. Krikščiūno gelbėjimosi planas?
Kadangi pats mero pavaduotojas su žurnalistu bendrauti nesiteikė ir į pateiktus klausimus neatsakė, belieka remtis jo pasiūlymais, kuriuos visai neseniai paskelbė savivaldybės finansuojamas laikraštis. Šio leidinio žurnalistams V. Krikščiūnas gyrėsi, kad dar vasaros pabaigoje buvo susitikęs su įmonės „Radviliškio šiluma“ vadovu ir jam liepė pirkti biokurą brangiau nei tuometinė rinkos kaina. Tuo metu „Radviliškio šiluma“ biokurą pirko po 15-17 eurų už megavatvalandę, o vicemeras už tą patį kiekį pasiūlė mokėti po 20 eurų ir jį sandėliuoti įmonėje.
Šiluma būtų dar labiau pabrangusi
Turbūt kiekvienam žmogui, kuris moka elementariausius aritmetikos veiksmus, kilo klausimas: kaip gali atpigti šildymas, jeigu kuras bus perkamas brangesnėmis kainomis už rinkos kainą?
Gal savivaldybės finansuojamo laikraščio žurnalistai supainiojo skaičius? Paprašėme, kad informaciją pateiktų savivaldybės įmonė „Radviliškio šiluma“.
„Radviliškio šilumos“ direktorius Pranas Mickaitis informavo, kad praėjusių metų rugsėjo mėnesį 1 megavatvalandė biokuro buvo perkama už 14,90 euro, spalį – už 15,65 euro, lapkritį – už 16,79 euro, o gruodį – už 18,42 euro. Šios kainos buvo įtrauktos į formulę skaičiuojant šilumos kainas rajono gyventojams.
Akivaizdu, kad jeigu biokuras būtų perkamas už vicemero primygtinai siūlytą 20 eurų už kilovatvalandę kainą, šiluma rajono gyventojams minėtais mėnesiais būtų dar labiau pabrangusi.
Nuostoliai galėjo siekti apie 100 tūkstančių eurų
Be to, „Radviliškio šilumos“ vadovas užsiminė, kad dauguma biokurą kūrenančių šilumos tiekėjų vengia šį kurą pirkti iš anksto ir ilgai laikyti krūvose, nes stovėdamas biokuras drėksta, pelija ir praranda dalį savo energetinės vertės.
„Dar 2013 metais viešoji įstaiga „Efektyvios energetikos centras“ atliko tyrimus, kurie parodė, jog krūvose ilgiau laikant biokurą prarandama dalį energetinės vertės“, – pasakoja įmonės direktorius P. Mickaitis.
Nesunku paskaičiuoti, kad jeigu įmonė nusipirktų, pavyzdžiui, 1000 megavatvalandžių biokuro po 20 eurų, tai kainuotų 20 tūkstančių eurų. Po 3 mėnesių gulinčioje krūvoje galima prarasti apie 10 procentų biokuro vertės, o tai reiškia, kad iš nusipirktų 1000 megavatvalandžių kuro išeitų pagaminti tik 900 megavatvalandžių energijos ir tada viena megavatvalandė įmonei realiai kainuotų 22,22 euro, taigi būtų prarandama apie 2,2 tūkstančio eurų. Kadangi per sezoną „Radviliškio šiluma“ sunaudoja nuo 40 iki 50 tūkstančių kilovatvalandžių biokuro, nuostoliai galėtų siekti apie 100 tūkstančių eurų, kuriuos būtų tekę sumokėti eiliniams gyventojams – šilumos vartotojams, nes visos sąnaudos įtraukiamos į šilumos kainas. Tad iš anksto nusipirkto biokuro laikymas būtų dar labiau padidinęs radviliškiečių sąskaitas už šilumą.
Spaudė kūrenti vietinių ūkininkų grūdų išvalas
Kitas vicemero V. Krikščiūno pasiūlymas – „Radviliškio šilumai“ pirkti biokurą iš Radviliškio krašto ūkininkų. Ta proga prieš penketą mėnesių buvo surengtas net rajono ūkininkų susitikimas su šilumos tiekimo įmonės vadovu.
Redakcijos žiniomis, į susitikimą atvyko vos pora ūkininkų, vienas iš kurių buvo pats vicemeras V. Krikščiūnas, kuris yra vienas stambiausių mūsų krašto ūkininkų ir vienas turtingiausių politikų visoje Lietuvoje. Dar vieną ūkininką pasikvietė pats „Radviliškio šilumos“ vadovas. Viešai skelbiama, kad V. Krikščiūnas spaudė „Radviliškio šilumos“ vadovą šilumos gamybai kūrenti vietinių ūkininkų grūdų išvalas, kaip tai esą daro „Pakruojo šiluma“.
Kilo įtarimas, ar tik mero pavaduotojas nebando „prastumti“ savo šeimos ūkyje susikaupusias grūdų išvalas, nes jas išpilti miškuose draudžia aplinkosaugos reikalavimai, o išvalas barstyti laukuose nenori patys ūkininkai, kadangi jose yra daug piktžolių sėklų. Jeigu išvalas supirktų „Radviliškio šiluma“, tai ūkininkas uždirbtų gražaus pinigo ir atsikratytų galvos skausmo, ką daryti su susikaupusiomis išvalomis. Bet ar tai atpigintų šildymo kainą gyventojams?
Kenkia katilams ir neatpigina šilumos
„Radviliškio šilumos“ direktorius neslepia, kad su „Pakruojo šilumos“ vadovais kalbėjosi apie tai, kaip jiems sekėsi kūrenti grūdų išvalas, tačiau išgirdo atsakymą, jog šis kuras nepasiteisino, nes kenkia katilams.
Pasak P. Mickaičio, grūdų išvalų pelenai pradeda lydytis pasiekę apie 700 laipsnių temperatūrą, o medžio pelenai – prie 900-1000 laipsnių temperatūros. Todėl kūrenant išvalas negalima pasiekti maksimalios katilo galios. Be to, išsilydę išvalų pelenai sušoka į kietą baltą masę, kurią tenka valyti perforatoriais, o tam būtina stabdyti katilą, naudoti specialią chemiją, sunaudoti daugiau elektros energijos. Suskaičiavus visus papildomai patiriamus nuostolius, šiluma, kuriai gaminti naudojamos grūdų išvalos, nėra pigesnė už tą, kuri gaminama deginant medieną.
Tai pagrindžia ir oficialiai skelbiamos šilumos kainos: vicemero V. Krikščiūno išgirtame Pakruojyje praėjusių metų rugsėjo mėnesį viena kilovatvalandė šilumos kainavo 6,93 cento, o Radviliškyje – tik 5,71 cento. Panaši tendencija išliko ir praėjusių metų gruodį, kai Pakruojo rajone šiluma kainavo
7,88 cento už kilovatvalandę, o Radviliškyje – 6,69 cento už kilovatvalandę. Nors šiemet šildymas dar šiek tiek pabrango, tačiau Radviliškio rajone jis vis tiek išliko pigesnis negu Pakruojo rajone.
Ir apskritai, Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos viešai skelbiamais šių metų sausio mėnesio duomenimis, „Radviliškio šilumos“ tiekiamos energijos kainos yra vienos iš mažiausių tarp panašaus dydžio katilinių visoje šalyje ir pagal pigumą yra trečioje vietoje.
Kaip vicemero elgesį vertina rajono vadovai?
Radviliškio rajono savivaldybės vadovų pasiteiravome, kaip jie vertina vicemero V. Krikščiūno viražus, kai jis įmonės vadovui siūlo pirkti biokurą brangiau už rinkos kainą?
Panašu, kad rajono meras Vytautas Simelis nesidomi, kas vyksta rajono įmonėse, nes atsakė, kad apie jokius savo pavaduotojo V. Krikščiūno pasiūlymus „Radviliškio šilumos“ vadovui iš viso net nėra girdėjęs.
Savivaldybės administracijos direktorė Jolanta Margaitienė neslepia mananti, jog pasiūlymas biokurą pirkti brangiau buvo tyčinis vicemero veiksmas, dėl to visiems Radviliškio šilumos vartotojams didėtų šildymo kaštai, brangtų šiluma ir vėliau vadovus būtų galima apkaltinti už neūkiškumą.
„Dirbtinų priekabių ieškoma seniai ir nuožmiai, savo bei kitų rajono politikų rankomis. Rajono politikai jau pradėjo rinkiminį šou, o vicemero V. Krikščiūno elgesys, švelniai tariant – negarbingas“, – žodžių į vatą nevyniojo J. Margaitienė.
Administracijos direktorės paklausėme, ar, jos nuomone, normali praktika, kad politikai savivaldybės įmonių vadovams dalija nurodymus, už kokias kainas ir iš ko jie turi pirkti reikiamas prekes ar priemones, o gal nuo šiol visi rajono politikai savivaldybės įmonėms gali siūlyti pirkti jiems nebereikalingus daiktus? „Ne, tokia praktika nenormali“, – įsitikinusi direktorė.
Kreipėmės į patį vicemerą V. Krikščiūną ir paprašėme, kad jis pakomentuotų situaciją, tačiau atrodo, kad vicemeras bendrauja tik su savivaldybės finansuojamo laikraščio žurnalistais, nes į pateiktus klausimus atsakyti per keletą dienų taip ir nesugebėjo.
Paruošta pagal Joną Marcinkų
