Vežimo statymas prieš arklį    

Eilinį mūsų visuomenės pilietį, o ypač kaimo gyventoją ne juokais supykdytų toks atvejis, kai tūlas tautietis imtų įrodinėti, kad vežimą reikia pastatyti prieš arklį, uždėti jam ienas ir arklys turi ne traukti vežimą, o stumti jį. Kiekvienas nuovokus žmogus pultų ginčytis, kad čia ne darbas su arkliu, o jo kankinimas. Į tai tūlas tautietis imtų įrodinėti, kad tokį dalyką jis matęs Amerikoje ir tas ten pasiteisino. Šį filosofinį akcentą mane inspiravo padaryti Antrojo Pasaulinio karo metais, viename Panevėžio apskrities, Šeduvos valsčiaus kaime atsitikęs kuriozas.

Mama pasakojo, kad tuo metu vokiečiai buvo išdalinę vietiniams ūkininkams rusų karo belaisvius, kurie padėdavo prie ūkio darbų. Rusų kareivėlis vardu Ivanas dirbo ir mano senelių ūkyje. Vieną dieną jis  paėmė senelio dalgį ir ėmė pjauti žolę, atatupstas traukdamasis atgal. Seneliai tik galvas pakraipė…. Įžymi mūsų laikmečio filosofė – literatūrologė Filomena Taunytė,  vieno susitikimo su savo talento gerbėjais metu pasakojo, kad viena poniutė iš provincialaus Lietuvos miestelio prisipirko, dar tuomet, deficito laikais, užjūryje daug bananų, tikėdamasi pradžiugint ir nustebint namuose likusius artimuosius. Bet ar tai kelionė buvusi ilga, ar aerouostuose ji ilgai laukusi, bet Vilnių šios gėrybės pasiekė pajuodusios ir suglitusios.

Tai patvirtino taisyklę, kad kas gerai vietiniams, nebūtinai tinka užjūrio kraštams. Šios filosofinės ir istorinės peripetijos mane nukreipė, anot įžymaus mūsų filosofo Stasio Šalkauskio, filosofinio akmens nuglūdinimo linkme. Pradedant pokalbį su pašnekovu, kuris vėliau gali išsiritulioti į platų disputą ar aršią polemiką, reikia visada sąžiningai save įvardyti ir nurodyti savo atspirties taškus. Šiuo pristatau ir straipsnio temą, kuri skirta tradiciniai lietuviškai šeimai, kurios atstovas ir esu.

Tarybiniais metais netradicinės seksualinės orientacijos asmenys buvo laikomi asmenimis su psichiniais nukrypimais, netoleruojamais visuomenės ir persekiojamais dalies valdžios pareigūnų. Atkūrus Lietuvos valstybingumą, daugelis tarybinių paradigmų buvo sugriauta, o mano aptariama tema liko balta dėmė. Šioje vietoje aš norėčiau paklausti Lietuvos psichiatrų sąjungos – ar pedofilija, homoseksualizmas yra genetinis sutrikimas, ar čia yra normalus reiškinys, gyvuojantis su žmonija nuo pat jos ištakų. Tylint mokslininkams, mūsų gerbiamiems teologams, šios subtilios temos slinkties vairalazdę perėmė nišiniai politiniai veikėjai. O čia gi fundamentalus visuomenės raidos etapas, kertinis visuomenės stabilumo akmuo. Čia net mūsų gerbiamas Prezidentas slystelėjo.  

Kalbantis su savo pažįstamais rusais Maskvoje teko išklausyti nepelnytus priekaištus apie tai, kad lietuviai, kartu su vakariečiais, perša jiems nepriimtinas visuomenės gyvensenos formas. Tai nebuvo pikti, nervingi mestelėjimai, bet aš supratau, kad šiuose pasisakymuose ir slypi principiniai civilizacijų nesutapimai. Jau praėjo tam tikras laiko tarpas po nemalonių įvykių prie Seimo, kuomet visuomenės nepasitenkinimas išsiliejo tokia forma… Tačiau manęs vis neapleidžia slogi nuojauta – ar mūsų visuomenė sveika ir gyvybinga, ar neslypi čia gilios krizės šaknys? Fatalinės geopolitinės klaidos, neatnešančios Lietuvos visuomenei nieko gero tik naujus išbandymus ir praradimus. Vienos kadencijos politikai įsėdę į ne pagal jų jėgas galingą bolidą ir lekiantys pašėlusiu greičiu slydžiais keliais. Pakiliais Sąjūdžio laikais tautos lūpose buvo iškilus devizas – Lietuva taps tiltu tarp Rytų ir Vakarų.

O dabar Lietuva tveriasi ko ne gelžbetonine tvora nuo Rytų kaimynės. Lietuva dabar primena įžūlų vaikėzą, kuris nulėkęs išspardo gretimoje smėlio dėžėje vaikų žaislus, o kuomet gauna nuo augesnių vaikų lupti, parbėgęs skundžiasi savo tėvams. Šioje vietoje reikia pabrėžti, kad nemažinant Lietuvos ir užsienio lietuvių diasporos intelekto ir tautinės brandos, tik geranoriškas B. Jelcino vyriausybės žingsnis nutraukė karinį, ekonominį ir valstybinį mūsų tautos pavergimą. Jei ne tai, neaišku kiek dar laiko Lietuva būtų Šiaurės Osetijos, Donbaso, Krymo ar Uždneprės regionų statuse. Bet šį kartą ne apie tai.

Kas gi laukia mūsų visuomenės neišsprendus susidariusių problemų ir neišsikristalizavus tolesnių vystymosi dėsnių? Tai būtų žmogaus blaškymasis po mišką užrištomis akimis. Lietuva, mano įsitikinimu, turi tapti tradicinės šeimos vertybių gynėja, su žymia tolerancija netradicinės orientacijos asmenims. Turi dingti iš visuomenės tarpo pasityčiojimai bei moralinis teroras tokių asmenų atžvilgiu. Galų gale tai nėra piktybiniai asocialūs asmenys. Visumoje jie savo valstybės patriotai, geri tarnautojai ir savo įmonių valdytojai. Daugelis sąžiningai moka mokesčius ir nevengia visuomeninės veiklos. Tačiau visiškai nepriimtina tai, kad netradiciniai santykiai skverbiasi į mokyklų vadovėlius, išsilieja į margaspalvius mitingus centrinėse miestų gatvėse, kuriami specialūs įstatymai šiai asmenų grupei. Šių piliečių labai norėčiau paprašyti – neperlenkite lazdos ir neaudrinkite visuomenės, kuri nuolatinių iššūkių laikais ir taip perdėm nervinga.

Gintautas Pabilionis, istorikas, kraštotyrininkas, visuomenininkas

Total
6
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts