Iš ciklo „Mano tėviškės žmonės“
Gyvūnai apie ligas nepasako
Kaimo žmogaus gyvenime labai svarbūs yra gyvulėliai. Arkliai, karvės, kiaulės, avys, vištos, šunys, katės ir t.t. nuo seno tarnavo kaip padėjėjai, sargai ir, žinoma, maitintojai.
Gyvūnai svarbūs ir nemažai daliai miestiečių. Ne tik todėl, kad žmogaus poreikis globoti yra įgimtas, bet ir dėl to, kad vaikus auginti tampa vis brangiau, tad ir nepopuliariau. Jų vietą užima šuniukai, kačiukai ir kita gyvūnija.
Ogi juk ir šie mažesnieji mūsų broliai, būna, suserga kaip ir mes, žmonės. Tad jiems irgi reikia gydytojų. O atspėti jų ligas ir pagydyti gal ne lengviau, negu žmones – juk gyvūnai nekalba ir kur skauda neparodo. Tad geras veterinarijos gydytojas išmano apie sveikatą gal ne mažiau už žmonių daktarą.
Veterinarai kaime labai gerbiami. Prisimenu, kai „Spindulio“ kolūkio veterinaras Vytautas Šlinkšė su krepšiu per petį atvykdavo į mano tėvų sodybą laukuose tarp Vaitiekūnų ir Juodelių kaimų, tai mes, tos sodybos vaikai, spoksodavome į jį akis išpūtę.
Dar ir dabar menu, kaip jis įsirežęs traukė veršiuką iš mūsų karvutės, kurį tąsyk kažkodėl sunkiai gimdė, anuomet sakydavo – veršiavosi. Atrodė, Juočkė nebeišgyvens, o jos vaikui tai tikrai kaput, betgi ištrauktas jis net ant kojų stovėjo, nors ir siūbuodamas, o jo mama tuoj įniko laižyti savo mažylį ir atrodė laiminga.
Laimingi buvo tada ir mūsų tėvai, patenkintas ir Šlinkšė; išlenkęs stiklelį, išskubėjo kitur gyvulėlių gydyti.
Seniai nebėra Vytauto Šlinkšės – mirė 1976-aisiais sulaukęs tik 60 metų. Jis dabar gal gydo gyvūnėlius Danguje. Negi tikite, kad mažesnieji mūsų broliai ten nepatenka?
Iš miesto – į kaimą kaip į eketę
Šių dienų Vaitiekūnuose ir gretimuose Pyplių, Juodelių kaimuose jau mažiau žmonės augina karvių, avių, kiaulių, net vištų ir visai mažai arklių. Arklelius pakeitė technika, o parduotuvėse dabar pilna pramoninio pieno ir lenkiškos mėsos, tik eurų turėk.
Be to, čia ūkininkaujanti žemės ūkio bendrovė „Auga Spindulys“ („Spindulio“ kolūkio įpėdinė) atsisakė gyvulių: jau keletas metų augina tik javus ir kitą augaliją. Karvės, kiaulės iš Vaitiekūnų, Juodelių, Pyplių fermų buvo išvežtos į kitapus Šušvės esančio Kairėnų kaimo (ŽŪB „Auga Kairėnai“) fermas.
Tai ką veikti veterinarijos gydytojams, kurių Vaitiekūnų kaime yra du – Rasa ir Žydrius Bitaičiai?
Vis dėlto jie neprapuolė. Žydrius dabar gydo ne tik Vaitiekūnų ir aplinkinių, bet ir tolesnių Grinkiškio seniūnijos kaimų žmonių gyvulius, o Rasa darbuojasi Sauliaus Gaidžiūno gyvulių ūkyje prie Grinkiškio.
Viešėjau pas abu (dabar jie gyvena atskirai), įdomūs man jie buvo abu. Koks yra dabartinio kaimo gyvenimas veterinarijos gydytojo akimis? Ar specialistas su aukštojo mokslo diplomu čia nėra balta varna?
Žydriui Bitaičiui pritapti buvo paprasčiau, nes jis, nors gimė ir augo Biržuose, daug vasarų praleido Vaitiekūnuose, mat yra šio kaimo senbuvių Jono ir Agnieškos Mikšiūnų anūkas. Jis kaimo gyvenimą matė nuo mažens. O Rasa buvo kaunietė ir Vaitiekūnus išvydo tik baigusi studijas Lietuvos veterinarijos akademijoje.
„Kodėl pasirinkote šią profesiją, moteriai ji lyg ir nelabai įprasta?“ – paklausiau ponios Rasos.
„Ne vienas giminaitis man sakė, studijuok kultūrą, meną ir panašiai, bet stojau į tokią specialybę, kur reikia daug jėgų ir sveikatos, kur daug kraujo ir mėšlo“, – prisiminė Rasa Bitaitienė ir išdavė paslaptį: ji nuo mažens yra įsimylėjusi arklius.
„Tai dėl jų ir tapau veterinare“, – atsiduso moteris. Ji dabar augina keletą žirgų.
Partizano pamokos
– Mano tėtis kilęs iš Beržininkų kaimo, kuris yra prie pat Joniškio, o mama – iš Rokiškio. Labai gražus miestelis. Aš ten gimiau ir ligi šiol Rokiškis mane traukia.
Tėvai baigė aukštuosius mokslus Kaune (mama – statybos inžinierė, tėtis – ekonomistas) ir tame mieste įsikūrėme.
Tėtis buvo įstojęs į komunistų partiją tik dėl to, kad gautų butą, paskyrą automobiliui, vadovo pareigas. Prasimušė į direktorius, padarė nemažą karjerą. Ir kai Lietuvoje prasidėjo Persitvarkymo sąjūdis, tai mane politiškai užaugino ne tėvai, o buvęs partizanas Antanas Petrikonis-Laivas. Jis, grįžęs su žmona iš tremties, gyveno Kaune netoli mūsų, o vadino jį Antanėliu. Kilęs buvo iš Dzūkijos, jo žmona Elytė irgi dzūkelė. Kai parvyko į Lietuvą, jam ilgai neleido įsidarbinti.
Tas Antanėlis buvo labai linksmų plaučių, dirbo Kauno šiluminėje elektrinėje, kaip mano tėvas, abu buvo bendradarbiai ir Antanėlis labai dažnai pas mus ateidavo. Dar vaikas buvau ir nelabai supratau, apie ką jie kalbėdavosi, bet Antanėlis mano tėvą gerai sudroždavo. „Ką tu, Jonai, – sakydavo, – su ta komunistų partija“.
Kai truputį ūgtelėjau, Antanėlis manęs paklausė: „Ar nori knygą paskaityt? Bet rimtą“. Nes matė, kad jas skaitau. „Tik pažadėk, kad apie tą knygą niekam nepasakosi“.
Man tapo įdomu, sakau – „Pažadu“. Nuėjom pas jį ir padavė maišelį, jame – lašinių vos ne paltis ir toji knyga storais viršeliais. Rašomąja mašinėle atspausdinta. Tai buvo pirmieji tremtinių prisiminimai, kuriuos aš perskaičiau. Apie jų gyvenimą prie Laptevų jūros. Skaičiau, verkiau, vėl skaičiau ir man buvo taip baisu…
Kažkas tada manyje persivertė ir supratau, kodėl švenčiame vasario 16-ąją, bet užsitraukę užuolaidas, kodėl mano pirmoji komunija buvo Rokiškyje, bet į ją neatvažiavo nei tėvas, nei mama; daug kas man tada susidėliojo į vietą. Bet klausinėti tada negalima buvo.
Veterinarijos akademijoje mudu su Žydriumi studijavome viename kurse – grupiokai, kartu ir folkloro ansamblį „Kūpolė“ lankėme; susidraugavome ir susituokėme. 1993 metų liepą, per pačią Rusijos blokadą Lietuvai, gimė pirmoji mūsų dukra Ieva, o tų metų rugsėjo pirmąją jau atvykome į Vaitiekūnus.
Cukrinių runkelių neravėjo
– Čia tada jau buvo bendrovė, nebe „Spindulio“ kolūkis?
– Taip, ką tik įsikūrusi, bet aš vis tiek vadinau ir tebevadinu kolchozu. Vyras pykdavo, bet nenusileisdavau.
Įsivaizduokit, atvykome abu iš Kauno, iš šiltnamio sąlygų. Mano tėvai tame mieste gyveno neblogai, tuo metu turėjo automobilį, automatinę skalbimo mašiną Viatka ir t.t., ogi čia – tualetas už tvarto, vanduo šulinyje, mažiukas vaikas ant rankų, kaip nori, taip ir sukis. Vietiniai žmonės iškart nusprendė: miesčionys atvažiavo ir greitai išvažiuos.
Mano tėvas iš pradžių laukė, kiek kentėsiu. Jis buvo įsitikinęs, kad neilgai. Paskui pamatė – atspari, nebėgu iš to kaimo (o man kaimo ir reikėjo, man mieste nepatinka). Kai pamatė, kad nebėgu, tai atvažiavo ir klausia: „Nu ar yra čia parduodamų namų? Išsirink ir nupirksim, matom, kad jau negrįši“.
Tai štai šitą namą prie Šušvės, kuriame dabar kalbamės, man tėvai ir nupirko. Anksčiau čia gyveno zootechnikė, o jos vyras amžinatilsį Kaziukas buvo veterinaras. Jiems kolchozas buvo paskyręs tą namą – suremontavom, sutvarkėm.
Aš gimusi 1970 metais, man neseniai sukako 55. Vaikystę praleidau Rokiškyje, nors miestelis, bet seneliai gyveno ūkiškai, augino kiaules, vištas. Bet tikrosios kolchozinės tvarkos, kokią radome čia, aš nei iš tolo neįsivaizdavau.
Kai mes mieste mokėmės, lankėme etnografinį ansamblį, tai ten kaimas buvo idealizuojamas „va, kaime dar likus šviesuomenė“. O dabar žinau, kad lygiai tiek pat tos šviesuomenės yra ir kaime, ir mieste, jeigu ji likusi, tai likusi. O kur nelikę, tai nei kaime, nei mieste.
– Kadaise dariau interviu su rašytoju ir miškininku Vytautu Almaniu, kuris ne tik įdomias knygas rašo, bet ir augina ąžuolyną savo paveldėtoje žemėje prie Naujosios Akmenės. Tai jis kalbėjo maždaug taip, jog dabartiniai žemvaldžiai padarė gudriai, jų patarimu buvo įsteigtos kaimų bendruomenės.
Pasak Almanio, tai padaryta tam, kad žemvaldžiams nereikėtų rūpintis vietos žmonėmis, kaip anksčiau darydavo kolūkiai ir tarybiniai ūkiai, esą dabar tegul tai daro kaimų bendruomenės.
– Taip. O juk tos bendruomenės finansų tam beveik neturi, yra nulio vietoje. Ir dar svarbu, ar žmogiškas, jautrus kolchozo, bendrovės ar bendruomenės vadovas. Jei kolchozų pirmininkai norėdavo pasirūpinti savo žmonėmis, tai taip ir padarydavo. Ir kai tų kolchozų, ačiū Dievui, neliko, tai kažkaip reikia kompensuoti – bando tai daryti steigdami bendruomenes. Bet ne visur sekasi.
– Grįžkime dar į tuos laikus, kai čia atvažiavote.
– Praėjo žiema, atėjo 1994-ųjų pavasaris ir įeina pas mus (pavardės nerašysim): „Laba diena! Jums priskirta norma“. „Kas tai yra? – klausiu. – Nu, normą ravėti reiks“. „Kokios normos, – sakau, – aš savo daržą turiu ir jau pasisėjau“. „Ne ne, – privaloma yra burokus, cukrinius runkelius ravėt“. „Nenoriu ir neturiu tam laiko“. „Ogi visi jo tam darbui turi ir tu turėsi“. „Ne, aš neravėsiu!“ „Tai iš bendro ploto tada miežių negausi“. „Aš ir neprašau tavęs tų miežių, argi prašiau?“
Vajėzau, supyko ant manęs tada tas (pavardės nerašysim) baisiausiai, trenkė durimis išeidamas. Bet paskui mes geruoju su juo buvom.
– Tai teko ravėti?
– Ne, neteko. Buvo tokia mūsų, veterinarų, darbo specifika, kad tuo metu, kai reikėdavo tuos runkelius ravėt, mums reikėdavo profilaktiškai tikrinti gyvulių sveikatą. Tai laiko ravėjimui nebuvo.
Kai prisimenu tuos profilaktinius patikrinimus, tai plaukai piestu stojasi ir sunku, ir neįdomu.
– Gal jaunystėje prieš tėvus protestavote pasirinkdama tokią nelengvą specialybę?
– Ne, man tiesiog reikėjo arklių. Juos auginti, globoti. Bet paaiškėjo, jog tokio darbo padėti, globoti šitoje specialybėje yra mažiausiai. Čia žemės ūkio pramonė: anksčiau ar vėliau tą gyvūną valgysim. Šitą sunkiausia yra man priimti, pripažinti ir perlipti. Ir, ko gero, nelabai įmanoma.
Gerų žmonių būna visur
– Čia gal kaip kam. Antai mano dėdės Liudviko Poškos iš Vaitiekūnų žentas irgi yra veterinarijos gydytojas ir berods sėkmingai dirba Krekenavoje. Netgi stumbrų bandą gydydavo.
– Taip, pažįstu. O pradėjo jis nuo Krekenavos kiaulių komplekso. Bet vis dėlto toji žemės ūkio pramonės rutina įtraukia, įsuka, turi išjungti savo emocijas. O aš iki šiol nesugebėjau jų išjungti. Nes esu sentimentali.
Į gyvulių auginimą, gyvulininkystę žiūriu kitaip negu daugelis, pavyzdžiui, nesutikčiau dirbti tokioje fermoje, kur karvės pririštos visą savo gyvenimą; negaliu „perlipti per save“, įsidarbinti tokiame ūkyje, kuris grynai industrinis, karvė tik kaip pieno fabrikas, gaminantis pieną, pinigus.
– Betgi ir Vaitiekūnų, Juodelių fermose būdavo pririšamos karvės.
– Žiemą taip, o vasarą išgindavo jas į lauką. Bet dabar kiekvienas norintis uždirbti iš pieno ūkis taip modernizuojamas, kad karvė gulėtų ant kažkokio sintetinio čiužinio ir lauko išvis nematytų, net pro langą. Baisu.
Kai čia atėjome dirbti ir gyventi, tai labai šiltai mus priėmė Motinėlė – buvusio mano vyro Žydriaus teta Zofija Mikšiūnaitė. Iš pradžių pas ją ir gyvenome, kol persikėlėme į šį namą.
Motinėlė mus ir pasikvietė čia; ji buvo susitarusi su „Spindulio“ kolchozo, o paskui bendrovės pirmininku Šniauka, kad jis priims mus čia dirbti. Bet jis negalėjo taip ilgai laukti, kol baigėsi mūsų mokslai, tai priėmė veterinarą Juozą Jaką.
Ir kai mes atvažiavom, jis iš pradžių skersomis į mus žiūrėjo, nevadovaus jam kažkokie piemenys, juk buvo jau su patirtimi, o mes žali kaip viščiukai. Bet paskui susigyvenom, o netrukus jis mirė.
Bet ir daugiau čia buvo tokių gerų žmonių, kaip amžinatilsį Motinėlė Mikšiūnaitė. Pavyzdžiui, mano anytos geriausioji draugė Brazauskienė Stefa. Kokia faina ji buvo! O Algis Brazauskis koks fainas!
Atvažiuodavo jie pas mus su savo kumelaite Liepa, toji Liepa pusę mūsų gyvatvorės nuvalgydavo, bet tai visai nesvarbu, nes mums pas Brazauskius nuvažiuoti ko nors, šunį vakcinuot ar dar ko, būdavo šventė: Stefa tai kisieliaus privirus, tai uogienės.
„Na, – sako, – daktare, man atrodo, kad tu uogienės nevalgius!“ „Valgius“, – sakau. „Tai ir mano paragauk“.
Kitą sykį susitinku ją: „Reikia, kad atvažiuotum“. „Kas atsitiko? – klausiu. – Aš tau vynuogių visą kibirą priskyniau“.
Arba kad ir senieji Peseckai. Pirmą kartą kai juos pamatėm, tai jie, na, jei būtų turėję šautuvus, tai su jais būtų mus pasitikę. O paskui kai susibičiuliavom, tai nustebom, kokie jie kultūringi, šviesūs senukai (taip pat ir buvę garsūs muzikantai. – F.Ž.) Turėdavom pas juos ir apie ką pakalbėti, ir pasakojimų daug išgirdom – gaila, kad neužrašėm. Jie gyveno laukuose netoli Dirgaičių, po jų mirties sodybą nesveikas sūnus sudegino.
Žodžiu, šiltų prisiminimų yra. Apie amžinatilsį Brazauskienę, Genutę Mižutavičienę, Peseckus ir kai kuriuos kitus. Dieve, kokie tai super žmonės buvo. O dabar tokio šilto bendravimo jau nebėra.
Eini ir eini šunis lodydamas
– Ar buvo sunkių dienų, pavyzdžiui, kai sunku ar net neįmanoma kuriam nors gyvuliui padėti ir panašiai?
– Žinoma. Sykį buvo taip: Žydrius susirgo gripu, guli su temperatūra ir niekur eiti negali, o aš be jo kaip be rankų, net mašinos tada vairuot negalėjau (berods buvo pirmieji mūsų darbo metai čia).
Ir ateina pas mus Julius Kavaliauskas: „Mano kiaulės rauda (susirgo raudonlige – F.Ž.), ateik, daktare, suleist vaistus“.
O kaip nueit, ten gi toli (Julius ir Joana Kavaliauskai gyveno vienkiemyje už Vaitiekūnų. – F.Ž.). „Reikia pėsčiom, – sako Julius, – ten mašina nepravažiuos“. Nu gerai, galvoju, velniai negriebs, einame.
Nuėjom, aš pirmąsyk gyvenime žengiu su vaistais prie kiaulės, ogi toji dar ir didelė kaip arklys, vajėzus (Rasa kvatoja). Aš jai op vaistų ukolą, ji strykt man tarp kojų, aš kulbinkšt aukštielninka! O ten srutos ir mėšlas. Visa šūdina grįžau namo… Tokia buvo pirmoji mano patirtis.
Su kitais gyvūnais, pavyzdžiui, su jaučiais taip nesicackina. Jautis jei suserga, tai jį paprasčiausiai papjauna. Karvė svarbesnė, nes pieno duoda. O jautis, na, jis ir auginamas mėsai.
– Nelaimingų gimdymų buvo?
– Buvo, bet nedaug. Aišku, mes buvome išmokinti ant tokių „ekstrymų“ – baigę studijas galvojom, kad darysim cezario pjūvius (kai gyvūnų jaunikliai išimami per pilvą. – F.Ž.) ir panašiai, bet niekam to čia nereikėjo.
Čia svarbesnis buvo eilinis darbas, pavyzdžiui, daktare, parašyk mano paršiukui pažymą į turgų (kad būtų galima parduoti), daktare, man reikia pažymos pienui ir t.t. Ir sėdi apsikrovęs dokumentais. Neseniai didžiulę krūvą tų dokumentų antrųjų egzempliorių sudeginau.
Kai mudu su Žydrium, du veterinarijos gydytojai, atvažiavę prisistatėm rajono veterinarijos valdžiai (Maisto ir veterinarijos tarnybos Radviliškio padalinys – F.Ž.), tada jos viršininkas buvo gal Rutkūnas? Ne, Romas Šimkus.
Tai jis: „O, jauni! Dirbti norit? Aišku, norit. Imkit šitą zoną, šitą ir dar tas“. Iš viso mums tada 5 zonas davė. O viena zona yra vienas kolchozas ar bendrovė. Mes tada aptarnavom „Spindulį“, Pašušvį, Giedraičius, Beinoriškį ir Minaičius.
Ir kai prasidėdavo vadinamieji profilaktiniai darbai nuo vasario pabaigos, tai eini ir eini apsikrovęs: mėgintuvėliai, pistoletas vaistams leisti, susikruvinę gyvulių sąrašai. Žydrius irgi apsikrovęs buteliukais, vakcinomis, einam šūdini, kruvini, nuo tvarto iki tvarto šunis lodydami.
Tai buvo pats baisiausias darbas mano gyvenime, neįsivaizdavau, kad veterinarams teks taip dirbti.
Telyčias gabeno per speigą
– Ir kiek metų šitaip dirbote?
– Dešimt tai tikrai. O paskui čia prasidėjo reformos – stambi akcinė bendrovė „Agrowill Group“ nupirko „Spindulio“ ir Kairėnų bendrovėles, mūsų zonos buvo perskirstytos. Vėliau „Spindulio“ karves perkėlė į Kairėnus.
Iš pradžių mes buvome čia žinybiniai, pavyzdžiui, Žydrius dirbo „Spindulyje“ veterinarijos gydytoju ir sėklintoju, jis labai geras veterinaras.
Berods 2010 metais mudu su Žydriumi išsiskyrėme. Kilo ir konfliktų su bendrovės savininkais, nes mūsų ir jų požiūriai į gyvulininkystę, gyvulių auginimą kardinaliai skyrėsi.
Antai į Kairėnų fermas buvo nupirkta iš Vokietijos telyčių – 34 ar 36. Mums pasakė: atveš veršingų telyčių ir jas reiks prižiūrėt. O tada buvo žiema, 32 laipsniai šalčio. Iš Vokietijos tokiu oru! (Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas bei Gyvūnų laikymo taisyklės draudžia gabenti juos per šaltį. – F.Ž.)
O ir vietos Kairėnų fermoje joms buvo tik kaip mažiems veršiukams. Be to, bus pririštos saitais, o ir pašarai ant durniaus.
Mes pasakėme: „Taip negalima – jos čia tuoj pradės kristi“. Susiginčijom baisiausiai, kilo didelis konfliktas, esą mes tik bangas keliam. Neištvėrusi pasakiau: „Neapsiimam prižiūrėti, nes joms čia ne vieta“.
Tada buvom išprašyti ir veiklos mums čia neliko. Nuo tada Žydrius dirbo Pašušvyje, o aš dokumentaciją tvarkiau, vaikus auginau (gimė ir antroji dukra). O paskui įsidarbinau pas Saulių Gaidžiūną.
Robotas vilioja skanukais
– Kas jis?
– Ūkininkas prie Grinkiškio, turi didelį ūkį – karvių ir kitų gyvulių. Pakvietė mane ten todėl, kad nebuvo kam dirbti su specialia kompiuterine programa, skirta gyvulius auginti. Nesu kompiuterijos žinovė, bet man buvo įdomu, todėl greitai išmokau.
Dirbu ten ir konsultante, ir veterinarijos gydytoja, ir selekcininke, ir fermos vedėja. Karvių yra apie 250, iš viso gyvulių – 450.
Svarbiausia, tai toks ūkis, kuriame gyvuliai auginami pagal mano įsitikinimą, kad karves būtų galima išvesti į lauką pasiganyti ir t.t. O melžia jas ten robotas. Tai kol kas retenybė Lietuvoje, mažai jų yra mūsų šalyje, nes brangus ir gana sudėtingas.
– Kuo jis skiriasi nuo įprasto melžimo aparato?
– Pirmiausia tuo, kad nebereikia melžėjų.
(Į mūsų pokalbį įsiterpia Rasos dukra Ieva: „Karvė savo noru ateina pas robotą“, – paaiškina ji).
Ponia Rasa tęsia: – Kai melžėjai tenka karvę atskirti nuo bandos ir melžti, karvutė neretai pradeda stresuoti, bliauti. O prie roboto ji pati prieina, kai pajunta poreikį pavalgyti ir atiduoti pieną, niekas negainioja. Robotas duoda jai už atėjimą skanuką.
Karvė turi ant kaklo daviklį ir kai prisiartina, robotas nuskenuoja, kiek ir kokių jai duoti pašarų ir t.t. Ji pasimaitina, o robotas ją pamelžia ir paskui karviukė išeina į lauką ar kur nori.
– Tai šitaip, skanukais robotai jau valdo gyvulius, o paskui imsis mūsų, žmonių?
– (Rasa juokiasi) Na čia gal… Aš pirmą kartą pamačiau melžimo robotus Slovėnijoje. Atvažiavome į fermą kalnuose, ji iš neobliuotų lentų sukalta. Įeinam, karvės laisvai vaikštinėja. Žiūrim, kampe robotas. Karvukė nueina prie jo, pasimelžia ir išeina pro duris į kalnus. Sugrįžta, kai išalksta.
Trys moterys ir penki žirgai
– Tad palyginus „Spindulio“ bendrovę ir Gaidžiūno ūkį…
– Tai nepalyginima. Bendrovėje būdavo kaip kolchoze – negalėjai turėti savo nuomonės, buvai pastumdėlis. Kolchozinė tvarka kaip buvo, taip liko.
– Kodėl taip buvo, nuo ko tai priklausė?
– Daugelis mūsų sulaužyti sovietmečio ir jau niekas nebeištiesins. Bendrovių principas – uždirbti pinigų kuo mažesne savikaina, primelžti kuo daugiau pieno nepaisant karvės kaip gyvo padaro.
Prisimenu, atvažiuodavo mūsų kolegos iš didelių bendrovių į seminarus ir pasakodavo, kaip ten dideliems primilžiams naudojami medikamentai, kokios sukurtos gyvulių išnaudojimo schemos, man plaukai pasišiaušdavo.
Tokiose didelėse bendrovėse, ūkiuose karvės nei pačios rujoja, nei veršiuojasi viskas daroma prievarta, karvė paversta mechanizmu, ne gyva būtybe.
Tačiau dabar bendrovė „Auga Spindulys“ gyvulių nebeaugina, gyvulininkystės čia nebėra.
Džiaugiuosi, kad dabar galiu dirbti pas Gaidžiūną, kur galiu išsakyti savo nuomonę, prižiūrėti gyvulius pagal savo filosofiją, kad ir kaip tai sunku, brangu ir sudėtinga.
Dabar gyvename čia, šitam name, trys moterys – aš, mano dukterys Ieva (1993), Eglė (1995) ir Ievos dukrelė Rytė. Jai dvylika metų – mūsų atgaiva. Ieva mokėsi Kauno kolegijoje darnaus ūkininkavimo ir dabar ūkininkauja pas Gaidžiūną, o Eglė dirba Žemės ūkio konsultavimo tarnyboje.
– Esate laiminga, kad dukros kartu.
– Aš laiminga, bet neaišku, ar jos laimingos. Kažkurioje knygoje skaičiau gerą posakį: mama gali būti laiminga tiek, kiek laimingas jos nelaimingiausias vaikas. Tad kol kas gyvename kartu, o kaip toliau susiklostys, kas žino. Viena kitą palaikom, pastiprinam, o ir dukrų tėtis gyvena netoli, jas aplanko.
– O jūsų žirgai?
– Vasarą Šušvės lankose ganosi prie Juodelių kaimo. Keturi, o penktas – Rytės poniukas.
Feliksas Žemulis
Felikso Žemulio nuotraukos
