Kažin ar žino A. Povyliaus gatvės gyventojai, kieno vardu pavadinta gatvė? Koks tai buvo žmogus, ką gero yra nuveikęs? Apie tai rajono savaitraščio skaitytojams ir nori papasakoti knygų bičiulių klubo „Beržė“ narė Aldona Bliznikienė.
Antanas Povylius gimė 1871 m. rugpjūtį Šiaulių apskrities Radviliškio valsčiaus Žiūronų kaime smulkaus ūkininko šeimoje. Mokėsi Radviliškio pradinėje mokykloje, Šiauliuose, Liepojoje, Peterburge. Radviliškio krašte jis pirmasis organizavo Žiūronų kaimo skirstymąsi į vienkiemius. Jis ne tik domėjosi politika, bet ir kultūrine veikla. Tai jo iniciatyva buvo organizuotos pirmosios lietuvių gegužinės, pirmieji spektakliai. Jo iniciatyva Žiūronuose veikė slapta „Mūsų mokyklėlė“. Jai vadovavo A. Abromavičius. Iki 1917–1918 m. Radviliškio valsčiuje, Žiūronų sodžiuje, buvo įsteigtas pieno nugriebimo punktas, pavadintas „Pieniška draugija“. Neatsitiktinai jis laikomas Radviliškio pieninės (kas tokią atsimena) steigėju ir iniciatoriumi**. Jį** domino socialdemokratinės idėjos, tad 1905 m. aktyviai dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose. Tuomet Šiauliuose jis organizavo streiką – Kruvinojo sekmadienio įvykių Peterburge atgarsį. Gyvendamas Vilniuje, Povylius buvo aktyvus socialdemokratų lyderis. Būdamas Dūmos deputatas, pateikė siūlymą dėl agrarinio klausimo Lietuvoje sprendimo. Pirmasis A. Povyliaus laimėjimas – lietuvių kalbą mokančių mokytojų įdarbinimas. Už šią iniciatyvą buvo ieškomas policijos, todėl kurį laiką gyveno Ginkūnuose, grafo Zubovo dvare, kur įsidarbino buhalteriu. Kai viešumos nebevengė ir nuvažiavo į Kuršėnus, buvo policijos suimtas. Dviejų savaičių areštinėje nepakako, tad teko pasėdėti Šiaulių kalėjime. Iš kalėjimo buvo išlaisvintas grafo Zubovo rūpesčiu ir Kauno gubernatoriaus įsakymu. Dalyvavo ir Antrosios Dūmos rinkimuose su valstiečiu P. Guogiu. Radviliškiečių įsitikinimu, „Povylius nebijos, jei reikės eiti į kalėjimą“. Dūmoje veikė įvairios komisijos, pavyzdžiui, komisija dėl karo lauko teismo įgaliojimų. Dūmoje buvo aptariamas klausimas dėl netinkamų vadovėlių, senų maldaknygių ir senų kalendorių. Aktualus buvo mokytojų trūkumo klausimas. „Daraktoriavo“ visokie praėjūnai. Dažnai mokytojomis būdavo mamos. Socialdemokratai Dūmoje buvo niekinami, tad A. Povylius perskaitė socialdemokratų kuopos atsišaukimą: „Mes reikalausime, kad niekas be teismo paliepimo nebūtų persekiojamas dėl tikėjimo, dėl gimtosios kalbos. Kovosime, kad valstybės gyventojai galėtų liuosiai kalbėti ir rašyti, tverti draugijas, liuosiai streikuoti…“ Tokias idėjas šis žmogus skelbė Radviliškio ir Stačiūnų žmonėms. Povylius savo gyvenimo epizodus aprašydavo dienoraščiuose, kuriuose išliko toks įrašas: „Ne kartą buvau paėmęs plunksną, bet rašalas išdžiūvo, plunksna surūdijo ir tik nežymių nuotrupų neįstengiau užrašyti.“ Savo mintis ūkininkas reiškė laikraštyje „Lietuvių laikraštis“, priklausė draugijoms „Viltis“ ir „Varpas“.
Paminklas Baisogaloje knygnešiams atminti primena, kad šiuo klausimu A. Povylius niekada neabejojo. Jis drauge su kitais skleidė uždraustą lietuvišką žodį. Lietuva – vienintelė šalis, kurioje gyvavo knygnešystė. Tad, eidami Povyliaus gatve, prisiminkite, kad Antanas Povylius – tikras politikas, reiklus sau ir kitiems socialdemokratas, visuomenininkas, kooperatininkas, pieno perdirbimo pramonės organizatorius. Jis – mūsų kraštietis.
Knygų bičiulių klubo „Beržė“ informacija
