Vaikų namuose ir internatuose augęs triatlonininkas Vidmantas Urbonas: „Nenuėjau klystkeliais tik todėl, kad per daug norėjau gyventi kitaip“

„Kai aš mažas buvau, lakstydavau basas, alkanas po Panevėžio
miesto gatves, nardydavau po šiukšliadėžes ir buvau laimingas. Tuo
metu tai buvo linksma ir normalu. “, – tokiais atsiminimais apie
savo vaikystę, kai buvo 5-erių, dalinasi geležiniu žmogumi
tituluojamas triatlonininkas Vidmantas Urbonas.

Vaikų namai, internatai, gatvė ir užsibrėžtas tikslas – susikurti
kitokį gyvenimą – ugdė ir grūdino Vidmanto asmenybę. Šiandien
tituluotas sportininkas, ekologinių žygių iniciatorius, treneris,
aktyvus panevėžietis kiekvienam vaikui, žmogui linki turėti svajonę
ir atkakliai, po laiptelį artėti jos link.  „Tikslas neleidžia
paklysti“, – tuo tikras Vidmantas.

Vaiko teisių gynėja, psichologė Zita Aleksandravičienė sako, kad V.
Urbono istorija puikiai iliustruoja, kiek vaikui svarbūs jo artimiausi
žmonės ir jų elgesys su jais, kaip su metais keičiasi visuomenės
požiūris į vaiką, jo nuomonę. Kokia šiandien pagalba teikiama
vaikui ir šeimai, o taip pat kiek daug įtakos žmogaus pasirinkimams
turi tikslo turėjimas.

Namuose trūko net maisto

V. Urbono vaikystė nebuvo panaši į pasaką, tačiau vyras tikina,
anuomet to gerai nė nesupratęs. Alkanas, basas lakstydavęs po miesto
gatves jis jautėsi laimingas, nors namuose trūko ne tik meilės ar
rūpesčio, bet net ir maisto.

„Mama gyveno savam pasaulyje, alkoholio jūroje, bendravo su
atsitiktinėmis kompanijomis. Mes su jaunesniuoju broliu jai rūpėjome
mažiausiai. Tėvas – jūreivis, tad išplaukdavo į jūrą ir mano
gyvenime pasirodydavo tik retkarčiais.  Su mama skirtingais gyvenimo
keliais jie pasuko labai greitai“, – pasakoja šalyje žinomas
sportininkas.

Vidmantas neslepia, kad bene ryškiausiai išlikęs vaikystės
prisiminimas yra apie juos lankančią močiutę, nešiną pilnu
krepšiu maisto: „Tada būdavo didžiulė šventė motinai. Sueidavo
visi jos liūdno likimo draugeliai ir puotaudavo, o mes su broliu
džiaugdavomės, jei kažko likdavo ir mums“.

Vaikų globos namuose nebesijautė tokie vieniši

„Man buvo beveik šešeri, buvo likę metai iki mokyklos. Nežinau,
kas ir kaip nutiko, bet motiną pasodino į kalėjimą. Mus su broliu
išvežė į vaikų namus. Tada prasidėjo tikrai geras gyvenimas –
mes miegojome baltoje patalynėje, gaudavome šilto maisto tris kartus
per dieną, dėvėjome švarius rūbus, galėjome žaisti įvairius
žaidimus – tuomet mums ten tikrai buvo gera“, – mintyse
gaivindamas prisiminimus pasakoja V. Urbonas.

Į klausimą, ar mažam vaikui nebuvo šoko, kad be mamos, ne savo
namuose, kažkur išvežtas, Vidmantas nedvejodamas atsakė, kad jokių
blogų minčių ar išgyvenimų atsidūręs vaikų namuose nepatyrė.
„Kai gyveni praktiškai gatvėje, alkanas, kai nieko neturi, tave
atveža ten, kur tavim rūpinasi, kur yra draugų, suaugusiųjų. Ten
buvo visiškai kitas gyvenimas, todėl ir prisiminimai patys
šilčiausi“, – tikino V. Urbonas, Pirmuosiuose Kauno vaikų namuose
praleidęs vienerius metus.

Internatas tapo namais

„Vaikų namuose vaikai augdavo tol, kol ateidavo laikas pradėti eiti
į mokyklą. Tuomet visus mus išskirstė po Lietuvos internatus.
Kadangi buvau fiziškai stipresnis, atvažiavau į Panevėžio sporto
mokyklą – internatą – ir čia mane nukreipė į plaukimą“, –
pirmuosius mokyklinius metus prisimena vyras.

Vidmantas buvo vienas iš tų nedaugelio moksleivių, kuriems internato
bendrabutis tapo namais. Tačiau savaitgaliais žaidimų aikštele
virsdavusį bendrabučio koridorių, greitai pakeitė močiutės namai.
„Kai mokiausi internate, mokytoja surado mano močiutę. Vaikystės
metai atmintyje jau buvo prasitrynę ir likę tik kai kurie epizodai,
todėl susitikimas su močiute buvo kaip nauja pažintis. Nuo tada
savaitgalius leisdavau pas močiutę, o sekmadienį vėl grįždavau į
mokyklą“, – prisimena V. Urbonas.

Sporto mokykloje – internate – Vidmantas mokėsi keturis metus,
vėliau iš šios mokyklos buvo pašalintas. „Kadangi sporto mokykla
buvo aukšto meistriškumo sportininkų kalvė, o man prasidėjo
kažkokia vandens liga, mane iš internato tiesiog išmetė“, – apie
gyvenimo vingius, sugrįžus į gimtąjį miestą, kalbėjo šalies
triatlono legenda.

Mokykloje prasidėjusios patyčios skaudino, bet užgrūdino

Pašalintas iš sporto mokyklos – internato – Vidmantas Urbonas
mokslus tęsė Panevėžio Antrojoje vidurinėje mokykloje (dabartinėje
V. Žemkalnio gimnazijoje), o gyventi persikėlė pas tėvo motiną.

„Penktoje, šeštoje, septintoje klasėje prasidėjo paauglystė ir
maišto metas, buvau maištautojas. Kaip ir daugeliui tokio amžiaus
vaikų, nereikėjo nieko, rūpėjo tik draugai, prasidėjo naktinės
linksmybės ir negrįžimai namo. Įpusėjus septintą klasę,
močiutės kantrybė išseko“, – maištingus paauglystės metus
prisimena sportininkas.

Anūko auklėjimą močiutė vėl patikėjo valstybei ir Vidmantas buvo
apgyvendintas Pasvalio internate, kur praleido pusantrų metų, ten
baigė aštuonias klases.

Vidmantas neslepia, mokyklos metais yra tekę patirti ir patyčių, kad
auga be šeimos, kad yra iš vaikų namų. Jauną žmogų tai žeidė ir
užgaudavo širdį. „Patyčios prasidėjo ne internate, kur buvo daug
tokių vaikų kaip aš, jos prasidėjo mokykloje. Nors buvo skaudu,
būtent tokios akimirkos grūdino, įgavau atsparumo negandoms ir labai
gerai supratau, kad tik pats galiu pastovėti už save“, –
patyčių išgyvenimus ir šiandien prisimena geležinės ištvermės
žmogus.

Bendravimas su vaikystėje išskirtu broliu buvo labai trumpas

„Kai mokiausi Pasvalyje, rusų kalbos mokytoja sužinojo, kad turiu
brolį. Jis mokėsi Vilniaus internate. Manęs paklausė, ar norėčiau
susitikti, nedvejodamas pasakiau, kad taip. Ir tada prasidėjo labai
smagus ir atsakingas pasiruošimas susitikimui“, – pasakojo
Vidmantas.

Vyras prisiminė, kaip internato auklėtiniai sunešė jam geriausius
rūbus kokius turėjo, gražiausius batus, auklėtojos pirko saldainių
ir automobiliu Vidmantą vežė į sostinę – susitikti su broliu.

„Tai buvo nepakartojama. Mes iš naujo susipažinome vienas su kitu, o
teta, tėvo sesuo, pažadėjo, kad brolį vasarą atsiveš į
Panevėžį“, – brangiausiu prisiminimu apie brolį, dalinosi V.
Urbonas.

Deja, vėliau, grįžus į Panevėžį, Vidmantą pasiekė žinia, kad
brolis žuvo rinkdamas metalo laužą.

Metė mokslus, kad pastatytų broliui paminklą

Pasvalio internate baigęs aštuonias klases, toliau tęsti mokslų
Vidmantas grįžo į Panevėžį, kur baigė vidurinę mokyklą, o
laisvu laiku – uždarbiavo. „Dirbau laiškininku, geležinkelio
stotyje kroviau vagonus, ėmiausi darbų, kurie buvo pagalbiniai ir,
kaip nepilnametis, galėjau dirbti“, – pasakojo Vidmantas.

Noras dirbti ir užsidirbti bei duotas pažadas pastatyti paminklą
broliui nemotyvavo Vidmanto tęsti mokslų.

„Brolio mirtis smarkiai palietė, išsikėliau sau užduotį
sutvarkyti jo kapą, pastatyti paminklą. Nors buvau įstojęs mokytis,
tačiau jaunystės kvailysčių vedamas jau po mėnesio mokslus mečiau.
Tada įsidarbinau, pastačiau broliui paminklą, kaip buvau sau
pažadėjęs, ir išvykau į kariuomenę“, – toliau gyvenimo
istorijos puslapius varto V. Urbonas.

Filmuose pamatė, kaip gyvena tikros šeimos

Kaip internate augęs maištingas paauglys atsilaikė prieš abejotinos
reputacijos kompanijas ir nepasuko klystkeliais? – toks klausimas
iškilo klausant Vidmanto istorijos. Šiandien jaunimą treniruojantis
buvęs profesionalus sportininkas sako, kad receptas paprastas –
savimotyvacija ir tikslas.

„Kai vaikai kieme vaikščiodavo su ledų porcija, o tu nuėjęs
prašyti 7 ar 9 kapeikų gauni atsakymą, kad pinigų nėra ir neduosiu,
tada kildavo mintis – būtų šeima, būtų mama, tikrai duotų. Toks
pyktis, nepasitenkinimas visą laiką kirbėjo galvoje. Žinojau, kad
jeigu aš turėsiu šeimą, padarysiu viską, kad mano vaikai nepatirtų
tokios neteisybės“, – apie motyvaciją siekti geresnio gyvenimo ir
kitokios šeimyninės laimės kalba Vidmantas.

Nemažą indėlį į jauno žmogaus pasaulėžiūrą įnešė ir
meniniai filmai. Vidmantas sako, kad jie mokė daug ko. „Žiūrėdavau
visus filmus iš eilės. Pavyzdžiui, „Muzikos garsų“ per dieną
būdavo trys seansai, aš į visu tris ir nueidavau. Mintinai mokėjau
visas dainas. Filmuose visą laiką nugali gėris, matai grožį,
meilę, gražius santykius – taip brendau, mąsčiau ir mačiau, kaip
gyvena tikros šeimos“, – filmuose išmoktas gyvenimo pamokas
prisimena vyras.

„Nebuvau šventas, bet vidinis stop vis įsijungdavo ir pergalvodavau,
ar to noriu ir kokios bus šio veiksmo pasekmės. Per daug norėjau
gyventi kitaip, nei gyvenau – tai motyvo nenueiti klystkeliais“, –
prisiminimus apibendrino Vidmantas.

Labiausiai patiko triatlonas

„Pasiekti, įrodyti“, – tokios mintys visą laiką sukosi
jaunuolio galvoje. Jos persikėlė ir į sportą. Kaip pasakoja
Vidmantas, profesionaliai vaikystėje sportavo tik mokydamasis
internate. Nors visada buvo judrus ir aktyvus, tačiau sportinė veikla
nebuvo ypatingai svarbi. Viskas pasikeitė grįžus iš kariuomenės.

„Po kariuomenės įsidarbinau prestižinėje vietoje – „Prekybos
valdyboje“, o tą padaryti pavyko, kai su draugu davėme pažadą, kad
atstovausime įstaigą sporto varžybose. Ir atstovavom tą vietą, ko
gero, visose sporto šakose – ir šaudėm, ir virvę traukėm, ir
plaukėm, ir bėgom, ir į aukštį, ir į tolį šokom. Kur siuntė,
ten dalyvavom ir buvo labai smagu. Įsidarbinau ir nuo tada ėjau tik į
priekį. 1984 m. pirmąkart Tarybų Sąjungoje ir šeštą kartą
pasaulyje Panevėžyje vyko triatlono varžybos. Mano gyvenime jau buvo
atsiradęs dviračių turizmas, mokėjau plaukti, todėl jėgas
išbandžiau šiame sporte ir jis mane sužavėjo“, – kaip sportas
ir triatlonas atsirado gyvenime prisiminė V. Urbonas.

Nebuvo jokių vaiko teisių, niekam nerūpėjo ir vaiko nuomonė

„Kai aš mažas buvau, vaikai tiek teisių neturėjo, kiek šiandien.
Buvo tokia tvarka – paėmė, nuvežė į vaikų namus, mokytis – į
internatą ir viskas. Niekam nerūpėjo, kad brolius išskyrė,
nepaaiškino, kaip ir kodėl čia gyvensiu, o apie kažkokią vaiko
nuomonę ir norus net negalėjo būti kalbos. Nors man vaikų namuose
buvo saugu ir gera, suprantu, kad augau kitaip“, – prisiminimais
apie sovietmečiu galiojusią tvarką dalinosi pašnekovas.

V. Urbonas įsitikinęs, kad jokie kraštutinumai nėra gerai, todėl
vaikai turi žinoti ne tik teises, bet ir pareigas, o visuomenė –
suprasti, kad ne visada namuose būna geriausia.

„Ne visos šeimos gali ir yra pajėgios pačios auginti vaikus. Tik
išgyvenęs skurdžią vaikystę, priklausomybių turinčių tėvų
abejingumą, gali suprasti, kad kartais valdiški namai yra gerokai
saugesni ir jaukesni už tikrus tėvų namus“, – sako V. Urbonas.

Vyras neabejoja, laiminga vaikystė yra tada, kai atmintyje iškyla
nematerialūs dalykai – meilė, pasitikėjimas, rūpestis. Todėl
šiandien sunkumus išgyvenantiems vaikams ir suaugusiems Vidmantas
pataria: „Turėk svajonę! Siek jos, po nedidelį laiptelį, bet
atkakliai. Pasižiūrėk, kiek daug aplink gerų pavyzdžių. Aš tikiu,
kad bet kuris vaikas, gali tapti tuo, kuo jis nori tapti, reikia tik
labai norėti ir pačiam tuo tikėti“.

Vaiko teisių gynėja: sunki vaikystė Vidmantą motyvavo gyventi kitaip
nei jo šeima

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Zita
Aleksandravičienė, komentuodama V. Urbono istoriją, sako, kad į
pasaulį žmogus ateina, kad užmegztų ryšį su šeima, artimaisiais
ir augtų, kaip asmenybė. Deja, ne kiekvieni tėvai yra pajėgūs
padėti augti ir ugdytis vaikui, atliepti geriausius jo poreikius.
Kartais šeimoje problemų būna per daug ir nepatenkinami ne tik
fiziologiniai vaiko poreikiai, tačiau paminamos ir pamatinės žmogaus
vertybės – meilė, rūpestis, saugumas. Asmenybę formuoja ir ugdo
artimųjų pavyzdys, žinios, patirtys, įgūdžiai, įgyti įveikiant
nesėkmes, patiriant pralaimėjimus. Praradimai, nesėkmės, kurios
nutinka vaikui, kartais atveria tam tikras  galimybes. Kad ir kaip
drąstiškai skambėtų, sunkumai kai kuriuos sužlugdo, o kai kuriuos
mobilizuoja, priverčia susiimti iš paskutiniųjų. Tokie žmonės
išsikelia sau tikslą ir imasi veiksmų. Po tuo tikslu neretai slepiasi
žinutė: aš būsiu ne prastesnis, gal net geresnis už kitus.

„Vidmanto vaikystės pavyzdys iliustruoja, kad vaikas norėjo pasukti
priešingu keliu, nei ėjo jo biologinė šeima. Jis turėjo labai
aiškų tikslą ir tikėjo tuo, ką darė. Vidmantas yra vienas tokių,
kurį sunki vaikystė, artimųjų praradimas motyvavo siekti kitokio
gyvenimo, o geležinė valia padėjo svajonę paverti realybe, –
pastebi psichologė. Pasirinkta sporto šaka, alinančios varžybos,
treniruotės – tai fizinis skausmas, kuris priverčia jausti
kiekvieną savo kūno ląstelę, o kartu tai pojūčiai, kurie
signalizuoja – aš gyvas, aš esu, aš darau, aš matau, aš
jaučiu“.

Sudominti, siekti, turėti tikslų, pasak Z. Aleksandravičienės, yra
labai svarbios motyvacijos priemonės, tėvai jas gali rodyti savo
pavyzdžiu, ieškoti kartu su vaiku: „ Neužmirškite, kad siekiant
tikslo, labai svarbūs sėkmės ir palaikymo faktoriai. Sėkmė neateina
savaime, po tuo slepiasi labai daug nuoseklaus darbo, sistemingų
pastangų ir tvirto žinojimo, tikėjimo tuo, ko sieki. Artimųjų
palaikymas ir žinojimas, kad patyrus nesėkmę būsi ne mažiau
mylimas, suteikia drąsos ir ryžto veikti“.

Šiandien vaiko teises gina ir jas atstovauja Valstybės vaiko teisių
apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, kurios prioritetas – prigimtinė
vaiko teisė augti biologinėje šeimoje. Krizę išgyvenančiai šeimai
– vaikui, jo tėvams į pagalbą ateina visas būrys specialistų.
Tam, kad vaikas saugus augtų biologinėje šeimoje, pasitelkiami ir
artimieji, emociniais ryšiais susiję asmenys, tik visiškai
kraštutiniu atveju vaikui ieškoma globotojų, vėliau – globėjų.

Vaiko teisių gynėjai pastebi, kaip kasmet keičiasi visuomenės
požiūris į vaiką, jo norus, atsižvelgiama į jo nuomonę. Kartu
išaugo netolerancija nepriežiūrai ir bet kokiai kitai smurto formai
prieš vaiką. Tai leidžia tikėti, kad vaikai bus laimingesni ir
saugesni.

Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyrius, komunikacija@vaikoteises.lt

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba

prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Labdarių g. 8, 01122 Vilnius

Tel.  (8 5) 210 3070

Tel.  (8 5) 233 2572

Tel.  (8 5) 210 3090

El. p. komunikacija@vaikoteises.lt

Total
1
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts