Vaiko teisių gynėja: „Grįžusi namo po darbo verkdavau balsu“

„Darbas Tarnyboje nėra lengvas: ir kirviais apmėtyti buvome, ir
vaikus kartu su gyvuliais gyvenančius matėme. Kasdien daug sudėtingų
situacijų, nelaimingų vaikų ir įvairiausių emocijų, tačiau kai
išgirsti nuoširdų vaiko „ačiū“, pamatai žibančias akis, kai
pajunti, kaip prigludęs prie tavęs jis nurimsta, supranti – šis
darbas ypatingai prasmingas“, – pasirinktu profesiniu keliu
didžiuojasi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos
gynėja dirbanti uteniškė Irena Atkočienė.

Irena vaiko teisių apsaugos srityje darbuojasi jau 15 metų. Lietuvių
kalbos mokytojos išsilavinimą turinti moteris sako, kad jos akyse
užaugo ne viena Utenos miesto ir rajono karta, o savo profesiją ir
gyvenimo kelią pasirinkusi iš meilės vaikams.

Iš lituanistės – į vaiko teisių gynėjas

„Baigusi studijas gavau paskyrimą dirbti Utenos rajone, Kuktiškių
aštuonmetėje mokykloje. Buvau vaikų mylima mokytoja ir juos labai
mylėjau. Tačiau gimus sūnui, kaimo mokyklą teko palikti ir atėjau
dirbti į vieną Utenos gimnaziją. Po jos dirbau dar vienoje mokykloje,
o tada pasukau į vaiko teisių apsaugos sritį“, –prisiminimais
apie savo profesinį kelią dalinasi I. Atkočienė. Moteris pasakoja,
mokyklas palikusi ne savo noru – mažėjantis vaikų skaičius ugdymo
įstaigose lėmė pedagogų etatų mažinimą, o vėliausiai atėjusi
dirbti Irena nenorėjo būti kliūtimi ilgiau dirbantiems kolegoms,
todėl iš mokyklų išėjo savo noru.

Kaip tik tuo metu, kai Irena pasitraukė iš mokyklos, buvo paskelbtas
konkursas ir darbuotojo ieškojo Utenos rajono savivaldybės Vaiko
teisių apsaugos skyrius.

„Man svarbiausia buvo dirbti su vaikais ir labai norėjau pastovumo,
todėl pasukau į vaiko teisių apsaugą. Tuo metu viskas buvo kitaip:
daug vaikų augo vaikų namuose, buvo rizikos šeimos ir jų sąrašai,
o paslaugų, krizę išgyvenančios šeimos, sulaukdavo labai mažai“,
– prisimena I. Atkočienė.

Prisiminus vaikų istorijas, kaupiasi ašaros

Patirtį sukaupusi vaiko teisių gynėja žino, kaip su vaikais rasti
bendrą kalbą, supranta, koks svarbus jiems ramus, paguodžiantis
žodis, gebėjimas išgirsti, išklausyti ir įsiklausyti.

„Dabar žinau ir suprantu, kaip elgtis, valdyti emocijas, o darbo
pradžia buvo labai sunki“, – pasakoja moteris. Grįžusi kone iš
kiekvienos šeimos, ji sako, verkdavusi, gėdydavosi kolegų, bet su
savimi nieko negalėjo padaryti. Ji gerai žinojo, kad negali vadovautis
tik jausmais, turi gerai ir teisingai atlikti savo darbą. Vaiko teisių
apsaugos tarnybos specialistė sako, kad yra istorijų, kurias
prisiminus ir šiandien akyse kaupiasi ašaros.

„Buvo Kučių pavakarys, visi eglutes puošė ir gyveno
prieššventine nuotaika. Mes su kolega turėjome pervežti vaiką iš
laikinų namelių (Laikinųjų vaikų globos namų – aut. past.) į
nuolatinius. Visų mūsų nuostabai, vaiko išlydėti atėjo ir
biologinė jo motina. Vaikas pasimetęs, neturi kur dėtis ir su viltimi
žiūri – gal mama persigalvos. O ji – atsinešė gitarą ir
nusprendė išleistuves padaryti. To virpančio, prie manęs prigludusio
vaiko negaliu pamiršti dar ir šiandien. Jam tuomet buvo 12 metų, jis
puikiai suprato, kas vyksta“, – jautriai rinkdama žodžius,
pasakoja Irena Atkočienė.  Moteris sako, tada supratusi, kiek nedaug
reikia vaikui – apkabinimo ir šilumos. Dėkingas berniukas vaiko
teisių gynėjos nenorėjo paleisti iš glėbio.

„Kai grįžusi į namus pamačiau savo sūnų prie eglutės su
dovanomis, apsuptą dėmesio – išbėgau iš kambario ir verkiau balsu
– džiaugiausi už savo ir gailėjau ano vaiko. Jautrių istorijų
šiame darbe labai daug“, – sako vaiko teisių gynėja.

Dirbama su visa šeima

Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotoja įsitikinusi, kad nesvarbu,
kokioje šeimoje vaikas auga – kiekvienas vaikas yra su savo jausmais,
išgyvenimais, norais, todėl kiekvienas turi būti išklausytas ir
išgirstas.

„Kiek dirbu, neteko nė vieno karto priimti lengvų sprendimų.
Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mūsų Tarnyboje dirbantiems
žmonėms svarbiausia – vaikas. Net ir sunkiausiose situacijose viskas
daroma dėl vaiko: kad jis būtų kuo arčiau šeimos, artimųjų, kad
patirtų kuo mažiau išgyvenimų ir streso,“ – sako vaiko teisių
gynėja.

Moteris atsimena ir tuos laikus, kai vaikai iš į krizę patekusių
šeimų būdavo paimami gerokai dažniau.  „Būdavo, atskiri vaiką
nuo šeimos, kai kurios mamos paverkia iš pradžių, o paskui jų
žaizdos labai greitai užgyja ir vaikai nebebūna svarbiausi. O dabar
dirbame su mamomis, tėvais – visa šeima. Ir vaikui lengviau, ir
tėvai sulaukia pagalbos, turi dėti pastangas ir keistis. Dabar visai
kita situacija ir su laiku ji bus tik geresnė, tikiu“, – neabejoja
I. Atkočienė.

Gynėja pasakoja, savo darbą kartais prilyginanti medikų darbui.
„Jie kovoja už gyvybes, bet ir mes giname vaikus, o kartais tenka
kovoti ir už jų gyvybes. Buvo toks atvejis – nuvažiuojame į
šeimą, kur vežime guli naujagimis. Vežimas raudonas ir to vaikučio
veidelis lygiai tokios pat spalvos. Kviečiame medikus, prašome, kad
vežtų į ligoninę. Vėliau paaiškėjo, kad vaikutis buvo išsekęs
ir netekęs skysčių. O kaip būtų buvę, jei nebūtumėme atvykę?
– retoriškai klausia moteris, – Grįžti namo ir galvoji: gerai ar
negerai padariau, reikėjo ar nereikėjo vaiką apgyvendinti pas
artimuosius, gal tėvai išsiblaivys ir vaikui viskas bus gerai, gal
trauma – kad atskyrėme – didesnė. Bet visada pirmiausia galvoji,
kaip ir kur saugiau vaikui – su tokiomis mintimis gyveni“.

Dirbti įkvepia vaikų padėka

I. Atkočienė išbandė įvairiausias veiklas – dirbo specialiste dar
tuomet, kai naktimis visiems specialistams tekdavo budėti ir vykti į
šeimas, dirbo gynėja. Per tiek metų pašnekovė sako, išmokusi
atrasti teigiamų dalykų net ir liūdnose istorijose.

„Atrodo, taip liūdna, vaikai liko be tėvų, bet matai, kad jie
saugūs ir laimingi. Sunku, kai nuvažiuoji aplankyti vaikų, o jie
sako, kad pas globėjus labai gera – yra televizorius, visada yra ką
valgyti, jie nesimuša ir negeria, niekada nerėkauja. Tokie atvejai
motyvuoja dirbti mus ir tampa pačiu rimčiausiu spyriu tėvams
susiimti“, – sako vaikų gynėja ir dalinasi dar viena istorija.

„Dvi mažos mergytės, o mama neblaivi – atsikelia ir griūna –
visai ant kojų nepastovi. Tas margytes radau tvartelyje, girdančias
arklį. Joms buvo kokie 4-5 metukai. Įsivaizduokite, tie vaikai
vaikšto po arkliu, kibirą tampo. Sunku mums prie gyvulio prieiti, kad
neišsigąstų, nei kaip vaikus iš ten išvesti. Tas arklys, matyt,
protingesnis už kai kuriuos žmones, gal saugojo tuos vaikelius, kad
taip atsargiai judėjo, – pasakoja vaiko teisių gynėja, – O kai
nuėjome į namus paimti vaikų daiktų, prisiminiau, kad mašinoje
likę bandelės, kurias turėjau nupirkusi sūnui. Atsinešiau tas
bandeles, padėjau ant stalo, kad mergaitės bent kažką suvalgytų,
nes sakė, kad nieko nevalgiusios. Prie bandelių ne tik mergaitės
puolė, bet ir kačiukų pulkas, iš tų bandelių net trupinių
neliko“, – liūdną istoriją pasakodama I. Atkočienė prisimena,
kad sesutės sugrįžti į tėvų namus daugiau nebenorėjo.

Visgi, per savo darbo metus I. Atkočienė sako pastebėjusi, kaip
keičiasi vaikai: „Dabar mažieji žino savo teises ir kur kreiptis,
jeigu prireiktų pagalbos, yra drąsesni ir už save labiau pastovintys.
  Labai malonu, kai susitinki ir išgirsti „ačiū“ iš tų vaikų,
su kuriais teko bendrauti. Pradžioje visko būna: ir keikia, ir pyksta.
O po to: susiranda, rašo, dėkoja, tai labai miela ir įkvepia –
supranti, kad ne veltui dirbame, o kai matai prasmę lengviau ir dirbti,
ir priimti sprendimus“.

Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyrius, komunikacija@vaikoteises.lt

VALSTYBĖS VAIKO TEISIŲ APSAUGOS IR ĮVAIKINIMO TARNYBA

PRIE SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTERIJOS

Total
17
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts