Socialiniai tinklai

Rajono aktualijos

Tvartas 20 – čiai metų tapo gyvenamąja vieta

Avatar

Paskelbta

data

Lietuvoje, praėjus 26 metams po Nepriklausomybės atgavimo, vis dar yra vietų, kur žmonės 20 ir daugiau metų gyvena ūkiniame pastate. Kaimuose tokie pastatai vadinami tiesiog tvartu. Nesudėtingas inžinierinės konstrukcijos pastatas, kuriame laikomi naminiai gyvuliai. Ar tai skirtingais greičiais važiuojančios dviejų lietuvų rezultatas?

Kodėl savivaldybės, „sutaupydamos“ milijonines sumas iš socialinei paramai skirtų lėšų, finansuodamos įvairius projektus ne pagal paskirtį, leidžia egzistuoti skurdo oazėms tolėliau nuo rajono centrų nutolusiuose kaimuose, gali atsakyti tik politikai ir valdininkai, nusprendę tenkinti savo asmenines ambicijas.

Viena tokių skurdo oazių yra  Radviliškio rajone, Sidabravo seniūnijoje esantis  Ožaičių kaimas. Negalima tiesiogiai teigti, kad visi kaimo gyventojai – absoliutūs vargšai, tačiau pats kaimas atvykėlį pasitinka niūrumu, tuštumu.  Kai kurie namai apleisti, išdaužytais langais – akivaizdu, kad jie nebeturi šeimininkų, kurie suteiktų gyvybės. Akivaizdu, kad kaimų tuštėjimo vajuje ir šitame kaime nesimato tiesioginio valdžios rodomo dėmesio. Kol neįvyksta panašios į  didelio atgarsio visuomenėje sulaukusios vaikų žūties tragedijos, ten net ir vietos seniūnai lankosi palyginus retai.

Ožaičių kaime gyvenantys A. Vaičys ir L. Petraitienė, kai sudegė jų namas, įsikūrė šalia esančiame tvarte  daugiau kaip prieš 20 metų. Buvusį namą  primena tik medžiais apaugę pamatai. Suprantama, kad pas šiuos žmones protestantiškos darbo etikos suvokimo nerastum nei su žiburiu. Šių žmonių  nuolatinis girtavimas  prilygtų stachanoviškam anglies kasimo tempui, o ir  smurtas artimoje aplinkoje –  nėra retas reiškinys. Girtaudami sugyventiniai nesirūpino savo buitimi ir mirus kaimynui jie liko be elektros. Bent jau porai mėnesių.

Ši istorija tapo plačiai žinoma tada, kai socialinės medijos paskyroje G. Lipnevičius buvo kritikuojamas už neva šiai šeimai padovanotą  netinkamą  daiktą – televizorių. Juk kam  šeimai, kuri net neturi elektros, reikalingas televizorius?  Interneto troliai, pasislėpę po anonimiškumo skraiste, pasalūniškai juokėsi iš tokios „paramos“. Straipsnio autorius taip pat juokėsi iš G. Lipnevičiaus ir tiesiai jo klausė, kaip  jis taip „neapdairiai“ pasielgė? Tačiau buvo  atsakyta, kad žmonės patys prašė  jiems padovanoti televizorių. Tad tai buvo juokas per ašaras. Beliko išsiaiškinti, kodėl jie neturi elektros ne tik televizoriui žiūrėti, bet net vienai lemputei įsižiebti.

Prieš kurį laiką moteris patyrė insultą ir buvo paguldyta į ligoninę. Po ligoninės reabilitacijos iš Šiaulių ji turėtų sugrįžti į maždaug 2 metrų pločio ir 5 metrų ilgio tvarte esantį sandėliuką. Pasak Sidabravo seniūno V. Blužo, jis ši patalpa  pritaikyta gyventi. Žinant, kokiomis sąlygomis dabar gyvena imigrantai Serbijoje, pasakytum, kad iš ligoninės turinti sugrįžti moteris gyvens idealiomis sąlygomis – juk ten yra ir stalas su lova, ir šaldytuvas su televizoriumi bei malkomis kūrenama krosnis. Paklausus seniūno, kodėl  šeima neturi elektros, atsakymas buvo  labai komplikuotas. Apibendrinant seniūno V. Blužo nuomonę, taip atsitiko dėl jų tingumo ir asocialumo, sėdėjimo kalėjime. Žodžiu, jie patys nei piršto nepajudina. Tačiau vis tik jau nuo praeito šeštadienio, padedamas seniūnijos elektriko ir paties „tinginio“, kuris turėjo pats išsikasti griovį kabeliui, seniūnas „įvedė“ elektrą nuo gatvės stulpo. Su atskiru skaitikliu. Netgi garantavo, kad sutvarkė ir socialinę išmoką, ir kitus dalykus. Kurių gal pats savo iniciatyva nebūtų sutvarkęs…

Ar imtis aktyvių veiksmų, nurodytų seniūno pareiginiuose nuostatuose, privertė viešumas, ar kreipimasis į Seimo narius  ir Radviliškio rajono savivaldybei atėjęs paklausimas iš Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto dėl nepanaudotų lėšų, belieka tik spėti.

Pokalbis su seniūnu V. Blužu įvyko  jo darbo kabinete, vėliau persikėlė  į salę, kur prisijungė ir kitos seniūnijoje dirbančios moterys. Į klausimą, kodėl negalima padėti tai šeimai, seniūnas atsakė, kad padarė viską, ką galėjo, daugiau padėti sunku, kadangi pati šeima turi  problemų, kurios trukdo efektyviai padėti. O ir seniūnas ne visagalis. Ar jauna socialinė darbuotoja, kurią lydintis nemenko stoto seniūnas atlieka apsauginio pareigas, tikrai gali pasiekti efektyvių rezultatų, kai šitaip stengiamasi „taupyti“ paties skurdžiausių sąskaita, klausimas lieka atviras. Neseniai naujoji Vyriausybė skyrė Radviliškio rajono savivaldybei papildomus 100 tūkstančių eurų per metus, kad būtų įsteigta 10 naujų etatų socialiniams darbuotojams.  Rajono meras A. Čepononis su vicemeru K. Auguliu bei administracija sugalvoja „lėšų įsisavinimo planą“, jog reikėtų atsisakyti seniūnijose dirbančių socialinio darbo organizatorių dalies etatų, kad atsilaisvinusiu laiku tie patys darbuotojai dirbtų antram darbdaviui. Kam reikalingas toks lėšų „taupymas“, meras A. Čepononis pateikė  atsakymą: „Pirksime batus“.

Toks lėšų „perskirstymas“ rajonuose galbūt prives prie to, kad iš savivaldybių šita funkcija gali būti atimta, nes labai akivaizdus politikų noras „sutaupytas“ lėšas naudoti asmeninių ambicijų tenkinimui. Neseniai  televizijos laidoje Seimo narys P. Urbšys įvardijo šios problemos priežastį – tam tikrų asmenų giminės ar grupuotės „užgrobė“ atskirus regionus, kuriuose Lietuvos Respublikos įstatymai negalioja, o konkurencija negalima dėl savųjų protegavimo. Pasak P.Urbšio, tuose regionuose piliečiai jau yra susitaikę, kad rajoną valdo „žinomas vagis“, kadangi atėjęs nežinomas gali „numauti kelnes“.

Nenoriu plėtoti  sąsajų tarp 20 metų gyvenimo tvarte ir Sidabravo seniūno V. Blužo dukros, dirbančios Sidabravo gimnazijoje socialine darbuotoja, bei tam tikrų Lietuvos regionų visuomenės tolerancijos „žinomiems vagiams“, kurie perrenkami merais, tačiau Sidabrave pastatytas nemažas naujas namas kai kuriems miestelio gyventojams kelia prieštaringų minčių. Ar tai tiesiog sovietinio mentaliteto užprogramuotas pavydas, kad kitam sekasi geriau, todėl reikia įskųsti valdžiai, ar tai savigrauža, kad seniūno dukra ištekėjo už turtingo žemvaldžio, ar dėl kokių kitų priežasčių, priklauso nuo kiekvieno asmeninės susiformavusios pasaulėžiūros. Tačiau seniūnas V. Blužas, ranką dėdamas prie širdies, prisiekinėja, kad nei centu negalėjo prisidėti prie šito namo statybos, o ir pirtelę, stovinčią sklypo gale, jauna šeima gavo dovanų. Iš Vilniaus.

Kaip pagauti aitvarą, nešantį tokius turtus? O pasinaudoti patarimais, skirtais  A. Vaičiui, seniūnui V. Blužui gali tekti ir pačiam. Vis dar vyksta tarnybinis patikrinimas dėl lapkričio mėnesį seniūno  buvimo neblaiviu darbe. Pasak Valstybės Tarnybos departamento direktoriaus, tokiu elgesiu jis pažemino valstybės tarnautojo vardą, o už tai gresia ir galimas atleidimas iš tarnybos. Gal po tiek metų pats seniūnas, nuoširdžiai bijantis pačios griežčiausios nuobaudos, nes, anot jo, niekas nenorės įdarbinti 60 metų amžiaus vyrą tokiame užkampyje, susidurtų su rajono valdžios „taupymo“ vajumi ir jo pasekmėmis?

Marius Aleksiūnas

 

Durys dušui

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rajono aktualijos

Pakalniškių kaime tėvą sumušęs sūnus uždarytas į areštinę

Avatar

Paskelbta

data

Gruodžio 23 d. apie 21:00 val. Radviliškio rajone Pakalniškių kaime, Rozalimo g., namuose sūnus, gim. 1985 m., sumušė tėvą, gim. 1957 m. Nukentėjusysis dėl sukelto fizinio skausmo į gydymo įstaigas nesikreipė. Įtariamasis uždarytas į Šiaulių AVPK areštinę. Pareiškimas gautas
2020-12-24.

Asociatyvi nuotr.

Skaityti daugiau

Aktualijos

Šeimose – domėjimasis tradicijomis

Avatar

Paskelbta

data

Anksčiau ilgus žiemos vakarus žmonės užpildydavo, kartu dirbdami nesunkius ir neskubius darbus. Radviliškio kraštas nuo seno garsėja savo tautodailininkais, jų darbų gausumu, autentiškumu. Čia organizuojami čempionatai (kojinių mezgimo, pasakų sekimo), konkursai, adventiniai turgūs ir kita.

Viešoji biblioteka, siekdama priminti senąsias tradicijas, ilgesniais rudens ir žiemos vakarais kvietė visus norinčiuosius į Šeimų etnokultūrinę stovyklą – pabūti drauge, pamąstyti apie praeities svarbą dabarčiai. Pagrindinė šio projekto idėja – pristatyti krašto žmonėms lietuvių tautos savitumą: tautodailę, tautosaką (sekamą ir dainuojamąją) bei muzikavimą.

Spalio–gruodžio mėnesiais vyko įvairūs užsiėmimai tautodailės temomis. Juos vedė tautodailininkai Regina Martyšienė, Jadvyga Kurmanskienė, Jolanta Kvedarienė, Eugenijus Arbušauskas, Olė Plungienė. Dalį šių užsiėmimų buvo galima pamatyti Viešosios bibliotekos e. erdvėje – videopamokėlėse, kuriose aiškinta apie riešinių mezgimo ypatumus, šiaudinio paukštelio rišimą, juostų pynimą, tradicinių kanklių gaminimą bei kankliavimą.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laimutė Verbickienė vedė edukacinį užsiėmimą apie pasakas mūsų ir kitų tautų gyvenime, lektorė, etnologė Gražina Kadžytė pristatė švenčių ratą, lektorė, etnomuzikologė, TV laidų vedėja, Vilniaus miesto folkloro ansamblio „Virvytė“ vadovė Loreta Sungailienė pasakojo, kas padeda atverti vaikų balsus ir širdis, patarė, kaip skatinti kūrybiškumą ir kaip visai šeimai prisijaukinti liaudies dainą, šokį, žaidimą, pasaką.

Visus tuos mėnesius Viešosios bibliotekos e. erdvėje buvo pristatomos tautodailininkų darbų parodos: kojinių, pirštinių, keramikos, lėlių, sodų, verpsčių ir kt. Šiaulių televizijos darbuotojai sukūrė videofilmą apie tautodailę ir tautodailininkus mūsų rajone.

Susidomėjimas projekto veiklomis, dalyvavimas jose rodo, kad neblėsta dėmesys mūsų protėvių darbams ir tradicijoms. Projekto veiklų rezultatus (fotonuotraukas, videomedžiagą) savo bendruomenėse pristatė, jais su mokiniais, jaunimu dalijosi mūsų partneriai.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Radviliškio rajono savivaldybė.

Viešosios bibliotekos informacija

Skaityti daugiau

Skaitomiausi