Svarbi stotis – Baisogala

Šiais metais devyniasdešimtmetį būtų šventusi talentinga pedagogė matematikė Angelė Šlapikaitė–Anelauskienė, gimusi 1932–03–04 Šakių raj. Plieniškių k. Deja, pereitų metų gruodžio mėnesį sukako jau 40 metų, kai ji, gelbėdama motiną, kartu su ja žuvo degančio gimtojo namo liepsnose (1981–12–04). Tragiška mirtis A. Anelauskienę ištiko likus 4 mėnesiams iki jos 50–mečio.

Mokėsi A. Šlapikaitė Plieniškių pradinėje, vėliau – Šakių vidurinėje mokykloje.  Rūstus pokaris, prasidėjusi priverstinė kolektyvizacija nuskurdino jos tėvus. Neturėdama sąlygų studijuoti dieniniame skyriuje, ji 1950 m. įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto (VPI) Fizikos–matematikos fakulteto (FMF) neakivaizdinį skyrių, pasirinkusi matematikos mokytojo specialybę. Studijas baigė sėkmingai, laiku (tai tarp šios specialybės neakivaizdininkų visą laiką buvo gana retas reiškinys), 1955 m. Studijuodama ir baigusi studijas dėstė matematiką Šakių raj. Griškabūdžio vidurinėje (1950–1960), Raseinių raj. Žaiginio aštuonmetėje (1960–1962), Radviliškio raj. Baisogalos vidurinėje (1962–1965) ir Vilniaus miesto pirmojoje internatinėje vidurinėje (1965–1968) mokyklose. Jei dirbdama pirmojoje iš minėtų mokyklų  daugiausia jėgų skyrė studijoms ir jų metu gautų žinių taikymui mokymo procese, tai jau antroje mokykloje ėmė daug dėmesio skirti mokinių matematinių gebėjimų stebėjimui, jų siejimui su mokymosi pažangumu, ėmė domėtis šios srities moksline literatūra. Ypatingai tuo klausimu ji domėjosi dirbdama Baisogalos vidurinėje mokykloje. Jos pačios žodžiai, pasakyti šio straipsnio autoriui daugiau kaip prieš 40 metų: „Baisogaloje galutinai pasiryžau imtis aukštesnių studijų, rengti disertaciją, baigiau studijuoti visą man tuo metu prieinamą literatūrą, sukaupiau nemaža empirinių duomenų, stebėdama savo mokinius. Baisogala mano moksliniame kelyje – svarbi stotis“. Tačiau ir literatūrą surasti, ir gauti konsultacijas yra lengviau Vilniuje. Tad ji ir persikėlė ten, dirbdama pirmojoje internatinėje vidurinėje mokykloje ėmė vykdyti jau Baisogaloje suplanuotus eksperimentus ir 1967 m. įstojo į aspirantūrą (dab. doktorantūrą) VPI. 1970 m. ją baigdama apgynė dab. daktaro disertaciją apie matematinių gebėjimų tipus ir matematikos mokymo  individualizavimą, atsižvelgiant į juos, IX – XI klasėse (mokslinis vadovas – prof. habil. dr. Sigitas Kregždė). 1970 m. ji buvo palikta dirbti VPI Elementariosios matematikos ir geometrijos katedroje vyr. dėstytoja, 1976 m. jai buvo suteiktas docentės pedagoginis vardas. Doc. A. Anelauskienė aktyviai dirbo su studentų mokslinės draugijos nariais, jos vadovaujami studentai kasmet parengdavo brandžius pranešimus apie užklasinę matematikos veiklą mokykloje. Ilgus metus ji buvo Jaunųjų matematikų neakivaizdinės mokyklos tarybos narė, jaunųjų matematikų respublikinių olimpiadų žiuri narė. Studentų buvo labai mylima. Intensyviai ir toliau dirbo mokslinį darbą – rengė habilituoto daktaro disertaciją „Būsimųjų matematikos mokytojų psichologinis pasirengimas pasirinktai profesijai“, tad aktyviai tyrė studentų adaptacijos VPI FMF klausimus, studijų nutraukimo priežastis, kai kuriuos studentus, nutraukusius studijas, paskatino grįžti jų tęsti bent į neakivaizdinį skyrių.

Savaime aišku, rengiantis ginti disertacijas, siekiant tapti docente, reikėjo skelbti straipsnius mokslinėje spaudoje. Tačiau, jei ieškotume A. Anelauskienės darbų M. Mažvydo, Vilniaus universiteto ir VDU Švietimo akademijos bibliotekų elektroniniuose kataloguose, tai nerastume nieko. Kodėl? Ogi į katalogus yra įtrauktos visos bibliotekose esančios autorinės knygos. Jų, deja, A. Anelauskienė parašyti nespėjo. Straipsnių respublikinėje ir vad. sąjunginėje spaudoje ji parašė nemažai, bet jų reikia ieškoti tų bibliotekų korteliniuose kataloguose,  nes į elektroninius katalogus įtraukti autorių parašyti straipsniai knygose tik nuo 1990 m., o periodikoje – tik nuo 2000 m.

Savo asmeninėje bibliotekoje autorius turi vieną iš paskutiniųjų A. Anelauskienės straipsnių respublikinės konferencijos tezių rinkinyje rusų kalba (ji XX a. 8 dešimt. buvo jau privaloma ir vienintelė mokslo kalba visoje sovietinėje imperijoje). Išplėstinės tezės parašytos 1977 m. ir jose nagrinėjami didaktiniai matematikos mokytojo gebėjimai (būsimojo habil. dr. disertacijos problematika). Dar  žinias apie keletą straipsnių, paskelbtų sovietinės Lietuvos pedagoginiuose periodiniuose leidiniuose pavyko aptikti „Spaudos metraštyje“ (1966–1978) ir perskaityti tų leidinių komplektuose.

Neliko A. Anelauskienės darbų ir buvusiuose jos namuose. O tų darbų turėjo būti – ji aktyviai dalyvaudavo tarprespublikinėse mokslinėse konferencijose. Deja, vaikų ir artimų giminaičių  ji neturėjo, vyras po jos mirties sukūrė kitą šeimą. Kai apie 2010 m. apsilankiau joje, vyras jau sirgo sunkia Alzheimerio ligos forma, buvo visai nebeveiksnus. Naujoji jo žmona beveik visos „makulatūros“ jau buvo atsikračiusi. Man padovanojo tik likusį disertacijos egzempliorių ir keletą nuotraukų.

Lemtingai su mylimos studentų dėstytojos mirtimi sutapo ir VPI FMF byrėjimo bei nunykimo pradžia, davusi postūmį ir visos šios aukštojo mokslo įstaigos reorganizavimui. Kai šią mokymo ir mokslo įstaigą paliko dar keliolika buvusių ilgamečių mokytojų, tapusių dėstytojais, ir dalykų dėstymo didaktikas ėmė dėstyti jauni teoretikai, visa ar beveik visai neragavę mokytojo duonos, studentai jais buvo nepatenkinti. Prastas gandas apie blogą studentų rengimą mokytojų profesijai pamažu ėmė sklisti šalyje. A. Anelauskienės darbų taikymas galėjo padėti fakultetui ir visai aukštajai mokyklai išlikti. Kaip ir disertacijoje bei straipsniuose paskelbta medžiaga galėtų ir dabar pasitarnauti smarkiai šlubuojančiam matematikos mokymui šalies bendrojo ugdymo mokyklose…

Prof. habil. dr. Algirdas Ažubalis

Total
11
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts